Šokis žodžiu - ne[w]kritika. 2013
Akvilė Eglinskaitė. Ką „Naujajame Baltijos šokyje“ pasakoja aukštakulniai

2013-05-17

Nežinau, ar čia ta gana dažnai pasitaikanti moteriška aistra avalynei, ar noras iškoduoti šokio spektakliuose pasiūlytus ženklus jau antrą kartą mano dėmesį sukoncentruoja į batus. Ir ne todėl, kad jie labai svarbų vaidmenį atliktų konkrečiuose spektakliuose ar būtų retas reiškinys šiuolaikiniame šokyje (juk dažniausiai šokama basomis). Šįkart noriu prisiminti du spektaklius, kuriuose „veikė“ moteriški aukštakulniai. Abiejuose spektakliuose didesnę laiko dalį jie tarnavo kaip simbolinė dekoracija, bandanti iliustruoti viso kūrinio idėjinį ir prasminį lauką.

Du spektakliai, vykę skirtingose erdvėse ir iš esmės esantys visiškai skirtingo pobūdžio mano mintyse susijungė ar net ėmė oponuoti vienas kitam. Moterų kuriamos ir pasakojamos istorijos, savaip perteikiančios moteriškumo sampratos ir identiteto klausimus. Tai choreografės ir šiuolaikinio šokio Latvijoje pradininkės Olgos Žitluchinos pristatytas proceso spektaklis „Mažiau galvosi – daugiau bėgiosi“ bei trupei dadadans (Danija) atstovaujančios choreografės Helle Bach autobiografinis performansas „Plunksnos ir kulniukai“. Šiuose pasirodymuose netiesmukai skamba moters vaidmens, jausenos ir grožio kulto (šiuo atveju moters, nes kalbama apie moterį ir iš moters pozicijos)  šiandieninėje visuomenėje pasvarstymai. Lyčių identiteto ir jų reprezentavimo sociume temos meno kontekste amžinos ir aktualios ne mažiau nei meilės ar mirties dramos. O kai kalbama apie grožio sampratą, tai čia neapsieiname be kūniškumo ir jo priešpriešų arba transformacijų.

Olgos Žitluchinos „instaliatyviame procese“ skamba nuorodos į nuolatines prieštaras ar net savotiškus konfliktus: fizika/kūnas vs metafizika, grožis vs protas, moteris vs vyras. Deja ir pats spektaklis kelia prieštaringus pasvarstymus. Pristatymui pa(si)rinkta erdvė savaime apeliuoja į aktualų vartotojiškos visuomenės kontekstą. Prekybos centre „Europa“ esančiose tuščiose prekybinėse patalpose publika pirmiausia patenka į keistą interjero labirintą, suformuotą iš medinių pertvarų (likusios restorano erdvės pertvarų konstrukcijos). Šiuo atveju erdvė, net kontekstualizuodama spektaklyje pristatomos idėjos atmosferą, tampa nedėkinga. Nors ir ribotas žiūrovų skaičius, bet sunku surasti patogų žiūros kampą, kad galėtum vienu metu stebėti keturis sąveikaujančius kūnus: šokėją, fotografą, fotoaparatą bei kontrabosą. Šių keturių „atlikėjų“ vaidmenys ir santykiai nelygiaverčiai ir ne visuomet iki galo pagrįsti. Bet kuriuo atveju, tiek vaizdine, tiek prasmine intencija dėmesys daugiausia koncentruojamas į „protingą šokėją (Santa Grinfelde), kuri taip pat susitvarko su aukštakulniais“. Tai festivalio programėlėje įrašyta nuoroda į ašinę spektaklio polemiką – ar įmanoma moteriai lygiaverčiai suderinti grožio ir išminties pozicionavimą bei atstovavimą.

Pasirinktas taiklus sprendimas išryškinti nuolatiniam balansavimui tarp susiformavusių stereotipinių kontrastų. Pagrindinei atlikėjai siekiant neįprastus ir kūną deformuojančius judesius derinti su nemažiau išbalansuotu žodiniu monologu (vienu metu naudojamos  ir tarpusavyje maišomos 3 skirtingos kalbos) buvo kuriamas keistas šaržas.

Taip utriruojant ir šizofreniškai maišant skirtingas raiškos formas nejučia imi svarstyti apie dažnai mūsų postsovietiniame baltiškame areale pasitaikančią nerenesansinę tendenciją. Gražus kūnas ir aukštakulniai vis dar nesiderina su intelektualumu ir išmintimi ir sklandžiu minčių reiškimu, tad siekis juos sujungti kažkokiu būdu sukuria tragizmo atspalvį. Gal dėl to Santa Grinfelde į scena tapusią gastronominio labirinto aikštelę atėjo su aukštakulniais, bet  juos paliko šalia savęs kaip iliustratyvią nuorodą ir tik antrojoje dalyje bandė į juos keistu būdu įsiprausti ir koduotais judesiais įkūnyti modelio karjeros atstovę, kurios aistra tampa gerai atrodyti, bet ne protingai šnekėti. Antrojoje dalyje taip pat buvo galima aiškiau suvokti, kokį vaidmenį įprasmina fotoobjektyvu ir  kartais kontrabosu besidangstantis Olegas Zernovas (žymus latvių fotografas). Šiuo atveju jis pozicionavo priešingos lyties arba visos vartojimo kultūrą atstovaujančios masės („spektaklio visuomenės“) požiūrį.

Mintis aiški, bet gal ne iki galo artikuliuota ir tiksli. Vis dar ieškome, kaip išsakyti trapias požiūrių, vertybių ir tradicijų persiorientavimo ribas ir būvį toje tarpinėje būsenoje. Lygiai taip pat Olga Žitluchina eksperimentuoja latvių šiuolaikinio šokio kontekste, ieškodama naujų temų ir būdų kalbėti.

 Daug atviriau moters kanonizuoto grožio standartus bei jų suvokimų kaitą perteikia Helle Bach, pritarusi minčiai, jog jos monospektaklis  „Plunksnos ir kulniukai“ galėtų būti įvardijamas performatyvia paskaita. Simboliška jau vien tai, jog premjera buvo pristatyta 2011 m. kovo 8-ąją – tarptautinę Moters dieną. Taigi moteris kūrėja-atlikėja dramaturgine medžiaga pasirenka asmeninę istoriją, ir „apsinuogina“ prieš žiūrovą ne tik subtiliai atskleisdama brandaus kūno ypatybes, bet ir savo gyvenimo bei karjeros patirties užkulisius. Tai būtų galima pavadinti atvirumu ir nuoširdumu, kuris kuriamas ne pozityviu naivumu, bet su gražia (savi)ironija ir sveiku poetiškumu. H. Bach kūrinys laviruoja tarp klasikinio teatro ir šiuolaikinio šokio ribų –choreografinis brėžinys ir judesiai spektaklyje gana niveliuoti, tačiau labai tikslūs ir įtaigūs (dominuoja Paryžiaus miuzikholo esminė choreografinė struktūra step-strech-smile), o visa dramaturginė linija atskleidžiama tekstu. Valandos trukmės spektaklis įtraukia autentiškai su interaktyviais intarpais perteikiama showgirl istorija. O lakuotų aukštakulnių vaidmuo čia vėl daugiau dekoratyvinis. Nes susipažįstant su varjatė teatro užkulisiais puikiai supranti, kokia jų funkcija ir kaip ją galima papildyti kitais triukais.

Visoje patraukliai pateiktoje istorija  bene reikšmingiausia lieka nedeklaratyviai nuskambanti mintis, kaip moteriai susitaikyti su savęs, tik kaip patrauklaus fizinio objekto, traktavimu, bei su kintančiais išorinio grožio suvokimo standartais, o kartu ir laiko įtakos paliestu kūnu.

Teatrališką istoriją tinkamai iliustruoja Emilio Sebastiano Bøllo garso takelis, subtiliai ir koncentruotai sukuriantis prancūziško kabareto atmosferą. Trūkčiojantis ritmas įstrigo ne vieno žiūrovo klausoje ir po spektaklio Menų spaustuvės kiemelyje iš skirtingų lūpų vis pasigirsdavo „Belle, belle, belle, belle, belle, belle, bom..“.

Šis berods neišsprendžiamas dualumas moteriškajame prade, leidžia man būtent šioje vietoje baigti intelektualaus mąstymo bandymus ir susiradus savo pavasarinius aukštakulnius keliauti ne tik į sakuromis, kaštonais, bet ir kitomis gražiomis moterimis pasipuošusį miestą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šis tekstas yra kritinio rašymo apie šokį projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės