Šokis žodžiu - ne[w]kritika. 2013
Daina Habdankaitė. Judesio miglos ir prošvaistės

2013-05-16

Kad šokis susijęs su judančiais kūnais, aišku kaip dieną, tačiau dienos šviesos ryškumas dažnai pritemdo subtilesnius dalyko bruožus. Apmąstyti kūną šokyje ėmėsi jaunosios kūrėjos Ugnė Dievaitytė ir Poliana Lima, ketvirtąją festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ dieną pristačiusios po vieną mono spektaklį ir bendrą darbą, kuriuose prie kūniškumo temos prieinama iš įvairių perspektyvų.

U. Dievaitytės mono spektaklis „Nekviesta būtybė“ byloja apie sukeistintą kūną. Tamsioje scenoje regime objektą – torsą be galūnių. Pamažu kūnas ima formuotis, ieškodamas savo ašies ir judesio. Įprasta vertikalė galva-liemuo-kojos scenoje nustoja galioti, kūnui įgyjant netikėčiausių formų. Tokios transformacijos stiprinamos ir apšvietimu: pradžioje milžiniškas besiraivančio kūno šešėlis dar fiksuoja tam tikrą orientyrą erdvėje, tačiau keičiantis šviesos šaltinių pusėms (kairė, dešinė, centras), kinta ir kūno erdvėje suvokimas, kol galiausiai šviesa iš viršaus prikala kūną prie žemės lyg ant ištemptos drobės smeigtuku prisegtą drugį.

Besikalantys rankų judesiai primena paukštukų plazdėjimą negalint pakilti – kūnas be erdvinio orientyro tegali keisti pavidalus, tačiau savęs, kaip substancijos, nėra pajėgus peržengti. Ištraukti į paviršių spektaklio pradžioje užgimusį šešėlį nėra kaip: belieka sukantis mėginti suvokti savo kūną kaip erdvišką. Tik iškėlus išorę už kūno ribų, galima tikėtis kokios nors ašies: kūnas, suradęs savo vertikalę, nurimęs nuščiūva, spigi šviesa gęsta. Finalinio erdvės suvokimo prošvaistės matyti viso spektaklio metu – atlikėja retsykiais ištiesina laužytas kūno linijas – tais momentais galima stebėti jos veido išraišką. Tuomet ir kyla mintis, jog kūnas be ašies, prikaltas prie žemės ir bandantis kovoti su nesvarumu ir bekryptiškumu, yra kur kas įtaigesnis nei tragiška mina ar laužytas, kapotas judesys vertikalėje.

U. Dievaitytė demonstruoja ekspresyvumą ir beveik akrobatinį lankstumą žemuose, horizontaliuose judesiuose. Galbūt įtaigumo suteikia ir garsinis kontrastas, kai nutilus muzikai, prieš tai gaubusiai kūno transformacijas, galime girdėti kūno ir grindų trintį, atlikėjos šnopavimą, girgždančias publikos kėdes. Šis paprastas garsinio kontrasto principas turbūt yra vienintelis ryškus dramaturginis sprendimas, tad norisi klausti, ar jo vieno pakanka šokio spektaklio dramaturginei linijai susieti. Ir nors pabaigos akcentas justi iš pasikeitimo šokėjos kūne, kuris galiausiai bent trumpam pasiekia rimtį, tačiau kelias iki šios (laikinos) rimties labiau primena ieškojimus, kaip įmanoma judėti sulaužyta ašimi, nei siekį kurti naratyvą ar bent vyksmo tęstinumą. Pasirodymas itin apmąstytas, tačiau apmąstymas labiau koncentruotas į kūno judesio techniką, nei į minties liniją.

Bet kuris apmąstymas reikalauja atstumo, tad jei pasirenkama apmąstyti savo kūną, neišvengiamai prisireikia suskaldyti žmogų scenoje: Polianos Limos choreografiniai sprendimai mono spektaklyje „Pagalys ratuose“ (Stick in the Wheel)  iliustruoja klasikinę perskyrą tarp mano „Aš“ ir „mano kūno“. Ši perskyra ryški santykyje tarp kūno dalių: iš pradžių „neveiksni“ ir šokėjos norų neklausanti koja įgauna vis didesnį savarankiškumą, galiausiai apimdama visą kūną. Šokio pradžioje refleksijos laipsnis, šokėjai stebint koordinaciją prarandantį kūną ir stengiantis suvaldyti neklausiančias galūnes, vis labiau mąžta, funkcinei kūno beprotybei peraugant į judesio šėlą. Judesiai pažeme įgauna didžiausią ekspresyvumo laipsnį šokėjai pakilus į vertikalią poziciją, nors stabilios ašies nėra laikomasi – priešingai, neharmoningi rankų ir kojų judesiai blaško šokėją po sceną. Tai aukščiausiais dramaturgijos taškas, kuris, priešingai nei U. Dievaitytės darbe, yra pagrįstas atlikėjos šokiu vertikalėje.

Refleksyvumo esama ir apšvietime: centruota šviesa iš viršaus paryškina šokėjos koncentraciją į savo pačios judesio pasikeitimų apmąstymą, o kūną užvaldžius šėlui, kontempliatyvią centruotą šviesą staiga permuša ryškiu blysniu įsižiebęs balkšvas apšvietimas. Nušvitimas, matyt, įmanus tik pasiekus kūnišką beprotybę. Tačiau kelias iki finalinio nušvitimo ir šiame šokio spektaklyje nėra dramaturgiškai motyvuotas: įžangoje dantimis plėšyti raudonos rožės žiedlapiai taip ir lieka gulėti scenos šone, sufleruodami, kad esama už jų slypinčios istorijos. Kokia ji – belieka tik spėlioti.

U. Dievaitytės ir P. Limos darbai turi bendrumų tiek temos, tiek kompozicijos požiūriu, tad turbūt nestebina tai, jog jaunosios kūrėjos pasiūlo duetą „It stebėtum debesis“ (It‘s Like Watching Clouds). Analitinis, struktūros kūrimu ir tyrinėjimais grįstas kūrėjų veiklos metodas taikomas šįkart jau ne kūno apskritai temos išskleidimui, o konkretesnei kūno daliai – galvai ir torsui. Šokėjų duetas demonstruoja pačius įvairiausius judesius, kuriuos po vieną ir dviese įmanoma atlikti, fokusuojant energiją viršutinėje kūno dalyje. Spektaklyje gausu tiek kontakto, tiek individualaus šokio – tai leidžia brėžti pačius įvairiausius santykių modelius, pradedant brutalia partnerių kova ir baigiant švelniu rankos vedžiojimu palei veidą. Atlikėjos dirba vieningai, o ryšys tarp partnerių pabrėžiamas šviesos žaidimu: apšvietimas seka judančius kūnus, palikdamas pėdsaką šiems pajudėjus bei susiliedamas į centrinį tašką kūnams apsistojus kurioje nors scenos vietoje. Tačiau šviesų žaismo ir judesių įvairovės negana dramaturginiam augimui užtikrinti. U. Dievaitytės ir P. Limos duete itin ryškus kūrėjų reflektyvumas: judesiai įvairūs, gerai apgalvoti, kad kuo visapusiškiau išreikštų svarstomą temą, o minimalistinė scenografija įcentruoja šiuos judesio eksperimentus. Bet spektaklio centrui persikėlus į šokio techniką, ima blėsti tiek pasirodymo idėja, tiek dramaturgija. O gal stebint debesis to ir nereikia?

Kūnas, kaip įrankis ir kaip tema, tampa medžiaga darbui ir kartu uždaviniu, kurį sau kelia kūrėjos. Apmąstyti kūną juo pačiu reiškia peržengti kūno ribas, kad galėtum jas iš naujo nubrėžti. Tačiau kūno galimybes tiriančioms U. Dievaitytei ir P. Limai debesų stebėjimas kol kas siūlo gan miglotą idėjų brėžinį. Atrodo, minties giedros dar reikės palaukti.

Dmirtijaus Matvejevo nuotraukos

Šis tekstas yra kritinio rašymo apie šokį projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės