Šokis žodžiu - ne[w]kritika. 2013
Monika Jašinskaitė. Gamtos pokštas danų paveiksle

2013-05-16

Ji „laužia“ pozas prieš šviesas. Jis kūno galus laiko išskėtęs ant grindinio ir sukryžiavęs ant pečių. Ji artėja. Jis viršutinius galus nuleidžia sau ant klubų. Jis žiūri į moterišką padarą. Ji mušasi sau į krūtinę ir virš savo gyvenimo meilės išskečia rankas.

Suskamba moters giesmė: „Visos manęs, kodėl nepaimi visos manęs? Negi nematai, kad be tavęs tik tuščia bala iš manęs? Griebk mano lūpas, aš noriu jas išmesti. Pasiimk mano rankas, aš jų niekada nenaudoju“.

Jis ir ji susijungia. Leidžiasi šokti. Jis ją prilaiko. Ji prilaiko jį. Ji kartoja jį. Jis kartoja ją. Atsiskiria ir vienas kitą kartoja atskirai. Ji iškelia į viršų rodomąją galūnę, pagalvėlę lenkia į save. Jis perskaito ženklą. Jis ir ji susijungia. Leidžiasi šokti. Jis ją prilaiko. Ji jį kartoja.

Moters giesmė baigiasi. Jie apsikabina. Jis nori ją bučiuoti. Ji atkiša jam skruostą. Apatiniai galai ir galūnės iš ryškiais prožektoriais nušviestos erdvės juos neša lauk į juodus kulisus.

Jūs ką tik skaitėte ištrauką iš „garsiojo spektaklio“, „intymios meilės džiazuojančiame pasaulyje paveikslo“, „sėkmės sulaukusio reginio“, pavadinto „Meilės dainos“. Jį sukūrė Jungtinėje Karalystėje Karališkąją baleto mokyklą baigęs, Danijos šokio teatrui vadovavęs ir gausius laurus teatrui pelnęs Timas Rushtonas, o Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodė Danijos šokio teatro trupė per ilgiausią Lietuvoje šiuolaikinio šokio festivalį NBŠ. Po spektaklio publika nenustygo kėdėse ir vieningai stovėdama plojo, plojo, plojo.

Ar tik ne dėl galimybės stovėti bei ploti jūs, mieli žiūrovai, ir ateinate į teatrą? Leidžiate sunkiai uždirbtus pinigus, renkatės kultūrą, o ne televizorių? Tiesa, esu mačiusi jus aplodismentais bei ovacijomis garbinančius ir teliką. Dažniausiai, kai laimi „Lietuvos Rytas“, „Žalgiris“ arba abu. Džiaugiuosi, kad, nors ne tiek daug, bet vis dėlto gana gausiai palaikote ir Klaipėdos šokio kolektyvą „Žuvėdra“.

Noriu jums pranešti, kad, skatindama festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ rengėjus rimčiau užsiimti šiuolaikinio šokio sklaida, į kitų metų programą siūlau įtraukti ir minėtą kolektyvą iš pajūrio. Muzika, šokėjų gausa bei judėjimu erdvėje, vyrų ir moterų partneryste klaipėdiečiai tikrai nenusileidžia danams. O saulėje apskrudę kūnai ir balti dantys šypsenų išplėstuose veiduose daro įspūdį net ir paskutinėse eilėse sėdintiems žiūrovams.

Mes mylime kultūrą ir gamtą. Persikeldami į miestą su savim pasiėmėme posakį „kuo daugiau į mišką, tuo daugiau medžių“ ir grandiozinį miško paveikslą. Galbūt tada ir susipainiojome. Iki šiol vis žengiame ieškoti medžių, o atsitrenkiame į miško iliuziją.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šis tekstas yra kritinio rašymo apie šokį projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės