Šokis žodžiu - ne[w]kritika. 2013
Akvilė Eglinskaitė. VĖL: nenutrūkstantis judesys, skatinantis mąstyti

2013-05-13

VĖL, jau septynioliktą kartą, vyksta Naujasis Baltijos šokis. VĖL Vilniuje. Trečią festivalio vakarą VĖL keliauja publika ir ne[w]kritikų desantas stebėti naujų šokio strategijų ir tendencijų. VĖL susidaro nedidelė spūstis prie Nacionalinio teatro durų prieš patenkant vidun iš pavasariškai gyvybingo Gedimino prospekto.

Jau nebepridėsi VĖL, bet visi suintriguoti pamatyti individualią meninę kalbą susikūrusios choreografės ir įdomiausios Norvegijos šiuolaikinio šokio trupės lyderės Inos Christel Johannessen spektaklį „VĖL“, kurio premjera įvyko prieš gerą pusmetį – 2012 m. lapkričio 30 d. „NorrlandsOperan“, Švedijoje, bendradarbiaujant su kompozitoriumi Marcusu Fellströmu. Šiuo spektakliu „zero visibility group“ pirmą kartą prisistato Lietuvoje, nors 1996 m. įkurtos ir tarptautiniu masteliu kuriančios ir gastroliuojančios grupės pasirodymas festivalio programoje buvo senai planuotas ir kelis metus lauktas. Kai kuriuos intrigavo galbūt ir tai, kad spektaklio vizualinė citata pasirinkta šiųmetinio festivalio viešinimo kampanijai.

Naujausio trupės spektaklio pavadinime užkoduotas tęstinumo, cikliškumo, nuolatinės kaitos pradas. „VĖL“ leidžia nuspėti nenutrūkstantį judėjimą, nesibaigiantį procesą, veiksmo ar būsenos kartojimąsį ir tąsą.

Again and a gain
Come again
... and again, it might not happen...

Iš tiesų spektaklyje įtraukia ir užburia judesys – nuolatinė vaizdų, garsų, kūnų ir net laiko kinetika. Ji nėra monotoniška, kaip kartais gali skambėti žodžio VĖL lingvistinis semantinis laukas. Scenos erdvėje juda ir sąveikauja visi spektaklio komponentai, tačiau jų judėjimo trajektorijose ar kūnų plastikoje sunku pastebėti vienodus ar pasikartojančius judesius bei piešinius. Visgi judesiais kalbantys atlikėjų kūnai, kurie kartais tiesiog teatrališkai sustoja ar lėtai juda choreografinės kompozicijos trajektorijomis, sukuria universalų nesibaigiančios kartotės įspūdį. Kaip ir siekė choreografė, judesys ima jaudinti ir judinti mintis.

Judėjimas spektaklyje globalus ir nesibaigiantis. Judesys priklauso ne tik šokėjams. Čia juda visa scenografija, kurią būtų galima stebėti tarsi savarankišką kinetinę skulptūrą. Scenos priekyje pastatyta kartoninė gofruota siena spektaklio eigoje transformuojasi į vis naujas ir netikėtas formas ar pavidalus. Pradžioje ji ima ritmiškai pulsuoti tarsi laiko kardiogramos stulpelis akomponuodama atlikėjų judesiams. Vėliau ji suskaidoma į atskirus segmentus sudarant iš jų koridorius perėjimams arba atskiras kolonas. Kartais gofruotoji laiko siena tiesiog „praryja“ šokėjus arba užvirsta ant jų. Dar efektyviau suskamba scenografijos detalių šokis, paleidus gofruotas gijas nuo stalo ant grindų. Šis trumpas fragmentas sukuria keisto mechanino objekto, savotiškos laiko mašinos, veikiančios smėlio laikrodžio principu, įvaizdį. Tarsi laiko mašina išryškinanti laiko dinamiką ir cikliškumą. Šviesios spalvos erdvėje dominuoja natūralaus medžio scenografija, o kostiumams būdingas elegantiškas minimalizmas bei funkcionalumas išreikštas klasikinių spalvų derme kažkaip netikėtai atspindi bendrą skandinaviško stiliaus pajautą ir jo filosofiją. Natūralumo ir elegancijos, paprastumo ir funkcionalumo dermė – tikrai puikus Kristin Torps kūrybinis rezultatas papildantis choreografės idėją spektaklyje išryškinti gyvenimo ir jame egzistuojančių situacijų priešpriešas. Amžinoji In ir Jang filosofija pabrėžianti priešingų pradų santykių nestabilumą, priešpriešą bei įtakas vienas kitam, nuolatinį kitimą.

Įdomūs ir kitų rekvizito ar kostiumo detalių pasirinkimai. Tarkim, batai. Pirmiausia jais avi vienas šokėjas, tačiau šių batų žinutė dar sunkiai „atkoduojama“. Tačiau kai scenos kampe sėdėdamas jais apsiauna ir įžengia į vidurį pagrindine spektaklio ašimi ar jungiamąja grandimi tapusios šokėjos Line Tørmoen partneris, batai tampa svarbiu prasmės nešėju. Apsiavęs batais šokėjas įžengia, transliuodamas laikinumo intenciją, nes batai asocijuojasi su išėjimu, judėjimu į kitą etapą, nepastovumu. Vėliau, scenografinei kartono sienos gijai sutrūkinėjus atskirais segmentais, batais trumpam apsiauna visi šokėjai. Tai lyg aliuzija į militaristinę pasaulio destrukciją ar kitokį kultūros kaip priešpriešos natūralistiniam pradui reiškinį.

Elektroninės muzikos ritmingumas, besikeičiantis su gyvai kuriamais garsais, atliekamais scenoje vienos šokėjos bei garsų menininko taip pat sukuria pulsuojančią, kintančią atmosferą. Akordeono, kaip vieno iš „gyvų“ instrumentų scenoje, pasirinkimas susišaukia ne tik su scenografijos elementais. Akordeonas turbūt vienintelis (bent jau aš nesugebėjau staiga kito prisiminti) instrumentas, kuris pats savaime yra lankstus, judantis ir geba transformuotis, keisti savo formą garsų kūrimo metu. Nemažiau paveikus ir fortepijono stygų dalies išnešimas į sceną, ir šokis ne tik akomponuojant instrumentu, bet ir šokant ant jo.

Po spektaklio perskaičius Inos Christel Johannessen intenciją savo kūriniuose atskleisti mąstantį kūną ir mąstantį asmenį, suvoki, jog menininkė daro tai paveikiai. Pradedant šokėjų plastiškumu transliuojamomis istorijomis, lengvai ironišku teatrališkumu bei gebėjimu angažuoti ir užkrėsti skirtingų sričių bendraautorius vienai kūrybinei idėjai. Gali būti sunku visame judėjimo ir nuolatinės kaitos lauke pagauti vieną jungiamąją naratyvinę spektaklio giją, bet gal jos ir nereikia. Reikia leisti mintims šokti, kad jos neužsidarytų tų pačių monotoniškų „vėl ir vėl“ rate.

Norėtųsi tik palinkėti, kad grupė „zero visibility group“ VĖL sugrįžtų išjudinti linkusių sustabarėti minčių ir duotų impulsų mąstyti. Šokti mintimis.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šis tekstas yra kritinio rašymo apie šokį projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės