Šokis žodžiu - ne[w]kritika. 2013
Toma Mačiulskytė. Individo išlikimo kova spektaklyje „Uprising – extract“

2013-05-10

Pirmąjį tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘13“ vakarą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo parodyti trys spektakliai, kuriuos atliko Paryžiaus konservatorijos jaunimo baletas. Vienas jų – šokio spektaklis-miniatiūra  „Uprising – extract“. Visi šio kūrinio anonsai bei aprašai tiesiog mirgėte mirgėjo, jog tai bus scenos įvykis kupinas energijos, nenumaldomos jėgos ir berniukiškumo. Spektaklio choreografas – Izraelio kilmės Hofeshas Shechteris šią šokio miniatiūrą sukūrė 2006 metais, įkvėptas Prancūzijoje 2005 metais kilusių riaušių.

Kova prasideda. Sceną nutvieskia ryški, lyg bokso ringo, šviesa. Žiūrovai išvysta grėsmingai eile išsirikiavusius karius. Kitame fronte – priešas. Bus kova dėl išlikimo. Bus pralietas kraujas. Kiekvienas individas išgyvena kovą. Jis yra vienas, tačiau jo viduje kovoja tūkstančiai už ir prieš, kiekvieną dieną jie keičia pozicijas, įsiplieskia dar didesnė ugnis ir taip nuolatos, ir taip iki pabaigos.

Iš tiesų žiūrovams net nebuvo, kada atsikvėpti ar pradėti jausti nuobodulį. Spektaklis nuo pat pradžių pagavo ir nepaleido iki pat paskutinės akimirkos – lyg vienas didelis įkvėpimas su palaikymu. Visą šią įtaigią įtampą kūrė smarki, ritmiška ir kone agresyvi muzika. Tarp kitko, vienas žavus choreografo biografijos faktas puikiai argumentuoja spektaklio muzikos ritmiškumą – jis pats yra šios muzikos autorius. Hofeshas Shechteris atvyko į Londoną, ieškodamas būgnininko vietos roko grupėse...

Viso spektaklio metu buvo galima jausti negerą nuojautą lyg egzistencializmo meno kūriniuose, kurie yra persismelkę katastrofos baimės. Buvo jaučiama, jog kūrėjas tyčia kūrė nepatogią choreografiją šokėjams, simbolizuodamas individo nepasitenkinimą, norą kovoti, išeiti iš nemalonios padėties. Žiūrovai stebėjo, kaip kovotojai, ištisą minutę stovėdami ant vienos kojos, jaučiasi nepatogiai. Jau taip buvo mestas iššūkis.

Kovos laukas įsiplieskia ne iš karto, lyg rusenanti ugnis – tik po truputėlį kilo įtampa. Nepatogia, grubia choreografija tyčia provokuojama, erzinama, bandoma išvesti iš kantrybės. Skamba gan įkyrus, grėsmingas bei monotoniškas garsas –  beldimas į didžiulį, metalinį daiktą. Šokėjai kliūva vienas už kito, stumdosi ir kovoja tarpusavyje. Viename iš aprašymų pažymėta, jog jie – lyg maži berniukai, kurie nuolatos galynėjasi ir renka stipriausią bei ištvermingiausią. Net ir scenos apšvietimas, rodos, provokuoja ir skatina žengti žingsnį: nejaukiai apšviestas ringas kviečia paskutiniam teismui. Choreografas nenaudoja jokių dekoracijų ar specialių kostiumų. Jis savo įtaigą piešia atlikėjų įtemptais, nervingais kūnais, įspūdinga muzika bei profesionaliu apšvietimu.

Įvykus nežymiam lūžiui kovotojai susivienija ir pasipila capoeiros šokius primenančios sinchroniškos kovos. Kiekvienas individas nuo šiol kovoja tik su savo vidiniu priešu. Visi juda/kovoja individualiai, tačiau vienodai. Judesiai laužyti, įtempti, nepatogūs, bet visi be galo tikslūs ir preciziški. Ritmas tampa vis greitesnis, keičiasi dinamika, judėjimo kryptys. Tai lyg šiandieninio žmogaus gyvenimo greitis, kuomet kasdienybė bei buitis įtraukia taip stipriai, jog nebelieka laiko tobulinti savo vidų. Kovos įkarštyje, kaip ir natūralioje atrankoje dėl išlikimo, kartais kuris nors individas išgriūva iš kojų, tačiau, visų nuostabai, susilaukia kitų kovotojų pagalbos. Individai tapo bendrininkais – jie turi tą patį vienijantį priešą. Grupės kova patiria nuosmukių ir pakilimų, ji reikalauja daug jėgų, pastangų ir valios.

Individas kovoje su savo vidiniais demonais ir priešais iš tiesų yra ne vienas. Visuomenėje gyvena begalės tokių pačių – sugniuždytų, pavargusių, tačiau vis dar kovojančių. Visi puikiai  žino, apie ką skauda... Choreografas mums mesteli užuominą: gal vienybėje galia?

Tačiau šio šokio spektaklio veikėjų lemtis kitokia. Bendras vidinis priešas karius pribaigia. Šokėjai iš paskutiniųjų bando keltis. Tačiau žiūrovai išvysta tik įspūdingą agoniją – priešas priremia individo kūną prie žemės, užlaužia ranką, keliu užspaudžia kaklą. Visi individai it vienas, sudreba ir kova pasibaigia.

Nors kova liko pralaimėta, tačiau žiūrovų salė stojosi.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šis tekstas yra kritinio rašymo apie šokį projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės