Mare Liberum
Taut­vy­das Nemčinskas. Pa­pras­tu­mo ge­ni­jus

Aso­cia­ty­vus etiu­das apie Jo­ną Me­ką

2009-02-19

„…su­pras­ti pa­sau­lį – žmo­gui reiš­kia pa­da­ry­ti jį žmo­giš­ką…“

Al­ber­tas Ca­mus

I. Se­niai su­si­kau­pu­sios pa­gar­bos ir su­si­ža­vė­ji­mo pra­si­ver­ži­mas

Ši­to žmo­gaus ne­ga­li­ma su­vok­ti iš kar­to ir iki ga­lo. Tai – kul­tū­ros reiš­ki­nys, ku­ris lai­kui bė­gant vis kin­ta, yra sun­kiai api­brė­žia­mas, ta­čiau vis vien iš­lie­ka nuo­sta­biai vien­ti­sas.

Avangardinio kino kūrėjas, rašytojas Jonas Mekas. 1977 m. Romualdo Rakausko nuotrauka

Jo­no Me­ko kū­ry­bos ir gy­ve­ni­miš­kų po­el­gių spek­tras ne­su­tel­pa į vie­na­reikš­mius vie­nos spe­cia­li­za­ci­jos ar iš­pa­ži­ni­mo rė­mus. La­bai sa­vi­tai in­ter­pre­tuo­da­mas (ir api­ben­drin­da­mas) bet ku­rį so­cia­li­nį, po­li­ti­nį ar kul­tū­ros fak­tą, jis vi­suo­met lie­ka tar­si šo­ne, links­mai be­si­šyp­san­tis. At­ro­do, jam vi­siš­kai ne­rū­pi pro­ble­mos su­reikš­mi­ni­mas iki vul­ga­riai sta­tiš­ko te­ore­ti­za­vi­mo ar ne­ma­lo­niai rim­to da­ly­kų gvil­de­ni­mo. Vi­suo­met džiu­gus san­ty­kis su bet ku­riuo pa­šne­ko­vu (sa­vo nuo­šir­džia mei­le žmo­gui jis man la­bai pa­na­šus į ne­se­niai mus pa­li­ku­sį Tė­vą Sta­nis­lo­vą) tar­si sa­ko: gy­ven­ki­me drau­giš­kai, o vi­sa ki­ta – tik smul­kme­nos, ku­rios iš­si­spręs, su­si­klos­tys, rei­kia tik LEIS­TI GY­VE­NI­MUI ĮVYK­TI, nes jis – ne­su­stab­do­mas vi­su­mi­nis aki­mir­kų srau­tas.

Nuo pir­mo­jo J. Me­ko su­grį­ži­mo į ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą, nuo pir­mų­jų in­ter­viu man at­ro­dė, jog jis yra vi­siš­kai lais­vas, ne­įsi­pa­rei­go­jęs jo­kiai vi­suo­me­ni­nei ar me­ni­nin­kų drau­gi­jai, žmo­gus, ne­aki­vaiz­džiai pri­klau­san­tis ne­bent iš­min­ties sklei­dė­jų sek­tai.

Jis ven­gia bet ko­kios po­zos, ką gal­vo­ja, tuoj pat iš­sa­ko pa­pras­tai, aiš­kiai. Ro­dos, vi­siš­kai ne­sie­kia su­reikš­min­ti sa­vo veik­los ir la­bai nuo­šir­džiai pyks­ta, jei kas nors tai ima da­ry­ti jo aki­vaiz­do­je. Ma­lo­ni šyp­se­na tar­si liu­di­ja, kad svar­biau žmo­nių ben­dra­vi­mas, o ne liaup­sės, eti­ke­tės, hie­rar­chi­ja, ana­li­zė etc.

J. Me­kas – žmo­gus, jau spė­jęs per­mąs­ty­ti ir sa­vo gy­ve­ni­mą, ir ver­ty­bes, ir lai­ką, ir žo­dį, ir me­ną, žmo­gus, aiš­kiai su­pra­tęs, ką jis da­rė iki šiol, ko­dėl ir ką no­ri da­ry­ti at­ei­ty­je. Žmo­gus, kla­jo­jan­tis po re­a­lų ir me­no pa­sau­lius, žvel­gian­tis į vis­ką at­vi­rai; taip, kaip fil­muo­ja sa­vo ka­me­ra „Bo­lex“. J. Me­kas ne­si­ta­pa­ti­na su jo­kia kū­ry­bi­ne hie­rar­chi­ja ar ko­kia nors vie­ta va­di­na­ma­ja­me me­no pa­sau­ly­je ir, at­ro­dy­tų, nei žo­džiais, nei veiks­mais, nei el­ge­siu ne­sie­kia sa­vo, kaip ku­rian­čio as­mens, iden­ti­te­to („Aš ne­da­rau fil­mų. Aš tik­tai fil­muo­ju, fil­muo­ju, fil­muo­ju. Tas pats su ma­no ra­šy­mu. Aš ra­šau, ra­šau, ra­šau…“). Nors to­kia eg­zis­ten­ci­nė sto­vė­se­na ke­lia pa­si­pik­ti­ni­mą, ta­čiau sa­vo­tiš­kai už­bu­ria, ver­čia stab­te­lė­ti, su­si­mąs­ty­ti, pa­žiū­rė­ti į vis­ką ki­tu kam­pu. Tai tar­si šo­kas, po ku­rio imi mąs­ty­ti ki­taip.

Vi­sai ne­svar­bu, kad jis ir kal­bė­da­mas, ir ra­šy­da­mas kar­to­ja­si. Są­mo­nin­gai, vien tam, jog per­teik­tų (įti­kin­tų?) no­ri­mas min­tis, po­žiū­rį, iš­min­tį? Žings­niuo­ja­me lė­tai, kiek įma­no­ma at­sar­giau, ne­su­žeis­da­mi, kan­triai („Kan­try­bė – tai mei­lė, lau­ki­mas, kad ki­tas su­ras­tų sa­ve, kad jis iš­si­lais­vin­tų“, – pri­tar­tų ku­ni­gas Ri­čar­das Do­vei­ka, taip kal­bė­jęs per sa­vo pa­moks­lą.)

Bet koks pa­ra­dok­sas! Jo gy­ve­ni­mas ne­su­vai­din­tas, tik­ras, au­ten­tiš­kai skaid­rus, o at­ro­do, kad jis ŽAI­DŽIA TUO GY­VE­NI­MU (ar­ba, kal­bė­ki­me dar tiks­liau, lei­džia gy­ve­ni­mui žais­ti juo pa­čiu), lyg bū­tų koks Dao se­kė­jas…

Ži­no­ma, čia rei­kė­tų įžvelg­ti J. Me­ko drau­go Jur­gio Ma­čiū­no ir „Flu­xus“ įta­ką. Ta­čiau tai bū­tų aka­de­mi­nės ir nuo­bo­džios ana­li­zės bei am­bi­cin­gų ir pre­ten­zin­gų ly­gi­ni­mų me­ta­sta­zės.

II. Gal kiek avan­tiū­ris­tiš­kas mė­gi­ni­mas im­pro­vi­zuo­tai per­pras­ti J. Me­ko fe­no­me­ną

Ga­li at­ro­dy­ti, jog J. Me­kas pa­na­šus į A. Ca­mus (ab­sur­do) žmo­gų, ku­riam „rū­pi tik pa­tir­ti ir ap­ra­šy­ti“, ta­čiau ša­lia to J. Me­kas sklei­džia gy­ve­ni­miš­kos (bei kū­ry­bi­nės) pa­tir­ties iš­min­tį, ku­ri pa­de­da gy­ven­ti, kur­ti. Lyg koks ma­ha­ja­nos ke­lio bu­dis­tas, J. Me­kas ne tik pats pa­sie­kė gi­les­nio pa­sau­lio su­pra­ti­mo – pra­švie­sė­jo, bet ir ki­tus kvie­čia (ve­da?) ei­ti švie­ses­nio sa­vęs link. (Jo as­me­ny­je, be abe­jo, įžiū­rė­čiau ir sok­ra­tiš­ko­sios pa­gal­bos gim­ti tie­sai at­gar­sių!)

Na, o A. Ca­mus lie­ka už­si­spen­dęs in­te­lek­to ir jaus­mų pa­sa­žais iš­puoš­tuo­se teks­tų spąs­tuo­se, ku­riuo­se dryk­so pa­sau­lio pras­mės pro­ble­ma­ti­kos sū­ris... (J. Me­kui, kiek pa­me­nu, pa­tin­ka ož­kos... Juo­kau­ju!)

Ar­ba – dar vie­nas gy­vas nuo­ty­kis...

Jau se­niai ste­biu ypač pre­ci­ziš­kus ir ža­vius Le­o­ni­do Dons­kio po­kal­bius-me­di­ta­ci­jas įvai­rio­mis te­mo­mis ir nuo­lat ste­biuo­si šio ne­pa­pras­tai pla­čios eru­di­ci­jos žmo­gaus su­ge­bė­ji­mu įvar­dy­ti, ap­žvelg­ti, pa­ly­gin­ti ir po­kal­bio pa­bai­go­je vis­ką api­ben­dri­nus nu­pieš­ti at­ei­ties mąs­ty­mų ke­lius ir vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo vi­zi­jas.

Dė­me­sys įvai­rioms te­moms (nuo kul­tū­ro­lo­gi­nių te­ori­jų su be ga­lo iš­sa­mio­mis ana­li­zė­mis iki... fut­bo­lo rung­ty­nių epi­zo­dų po­eti­kos, nuo so­cia­li­nio-po­li­ti­nio „kar­na­va­lo“ de­mas­ka­vi­mo iki... Remb­rand­to ir jo epo­chos kon­teks­to su­šiuo­lai­ki­ni­mo) ro­do be­ga­li­nes šio ta­len­tin­go žmo­gaus kū­ry­bi­nės dva­sios ga­li­my­bes.

Tai štai – prieš su­si­ti­ki­mą stu­di­jo­je su J. Me­ku ger­bia­mas VDU pro­fe­so­rius man at­ro­dė pa­pras­tai žmo­giš­kas, lanks­tus ir žais­min­gas. Bet ša­lia po­no su skry­bė­le te­ore­ti­ko-moks­li­nin­ko (ne­svar­bu, jog jis gro­ja gi­ta­ra ir dai­nuo­ja „The Be­at­les“!) brai­žas pa­si­ro­dė ne­lauk­tai ko­miš­kas... No­ras tiks­liai klaus­ti ir lauk­ti adek­va­taus at­sa­ky­mo, no­ras vi­sas rū­pi­mas te­mas su­dė­lio­ti į kal­bi­nių žai­di­mų sche­mas kė­lė tram­do­mą (dėl pa­gar­bos J. Me­kui ir L. Dons­kiui) juo­ką.

J. Me­kas – įsi­vaiz­duo­ki­te – li­ko iš­ti­ki­mas sau, li­ko toks, koks jis bū­na ir ki­to­se vie­šo­se vie­to­se: ka­vi­nė­se, pa­ro­do­se, kur nors Man­he­te­ne... Vi­sai ne­si­sten­gė pats (tai­syk­lin­gai, lo­giš­kai) ar rem­da­ma­sis ko­kio­mis te­ori­jo­mis (moks­liš­kai) at­rem­ti pro­vo­kuo­ja­mus klau­sė­jo klau­si­mus... Taip tar­si pa­brėž­da­mas spon­ta­niš­ko kal­bė­ji­mo per­for­man­siš­ku­mą. Jų su­si­ti­ki­mas prieš ka­me­ras įga­vo kaž­ko­kio mo­kyk­li­nio at­spal­vio, kur vie­nas (la­bai rim­tas) klau­si­nė­ja ir lau­kia tiks­laus at­sa­ky­mo, o ki­tas (lyg bū­tų koks pa­dau­ža!?) – vis ban­do iš­si­suk­ti, kal­ba ką ki­ta...

Psi­cho­lo­gai sa­ko, kad vis­kas pra­si­de­da nuo žo­džių, o žmo­gaus gy­ve­ni­mas – tai dia­lo­gų gran­di­nė. J. Me­kas, nuo­sta­bių kny­gų „Iš nie­kur į nie­kur“, „Trys drau­gai“, „Die­nų raš­tai“, „Ma­no nak­tys“, „Žo­džiai ir rai­dės“ au­to­rius, nie­ka­da ne­at­si­sa­ko pa­kal­bė­ti, o kal­bė­da­mas nuo­lat pa­si­sa­ko už šil­tą ben­dra­vi­mą, teig­da­mas, jog tai yra pa­ti di­džiau­sia gy­ve­ni­mo ver­ty­bė. Įdo­mu, jog J. Me­kas nuo­lat ak­cen­tuo­ja ne tiek pa­grin­di­nes po­kal­bio te­mas, o daž­niau kon­teks­to aso­cia­ci­jas: jaus­mų, iš­min­ties, es­te­ti­nio po­žiū­rio „ra­dia­ci­ją“.

Ne­iš­kę­siu ne­pa­ci­ta­vęs ke­lių iš­trau­kų iš Giu­sep­pe’s Co­lom­be­ro kny­gos „Nuo žo­džių į dia­lo­gą“, jos la­bai tiks­liai ati­tin­ka J. Me­ko gy­ve­ni­mo stra­te­gi­ją:

„Tai tvir­to ir ty­ro gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, pra­noks­tan­ti bet ko­kią fi­lo­so­fi­ją, nes ieš­ko es­mės, ne­pri­si­ri­šu­si prie moks­li­nės sis­te­mos; tai nuo­lan­kių­jų iš­min­tis, ge­ros ir pa­pras­tos šir­dies aiš­kia­re­gys­tė, pa­jė­gi at­ras­ti eg­zis­ten­ci­jos ko­or­di­na­tes.“

Ir dar: „Jų kal­ba bū­ti­nai su­ke­lia at­gar­sį ki­tų žmo­nių sie­lo­se. At­ro­do pa­ra­dok­sa­lu: žmo­nės, ku­rių di­dy­bė pa­pras­čiau­siai sly­pi jų žmo­giš­ku­me: jie yra tik­ri žmo­giš­ku­mo ir me­no su­ža­din­ti žmo­giš­ku­mą ki­tuo­se eks­per­tai.“

Pri­si­mi­niau, jog A. Šlio­ge­rio kny­go­je „Lais­vo­jo šau­lio ta­ku“, skir­to­je Vy­tau­tui Ka­vo­liui, yra pui­kių min­čių. Tik­rai – at­si­tik­ti­nis po­rei­kis pa­si­tei­si­no: per­ver­tęs ke­le­tą la­pų ra­dau ne vie­ną pieš­tu­ku pa­brauk­tą vie­tą. Ke­li sa­ki­niai  – ide­a­lus šio Žmo­gaus api­bū­di­ni­mas!

Tuo­met pa­gal­vo­jau, kad J. Me­ko ir V. Ka­vo­lio sto­vė­se­na vi­suo­me­nė­je kaž­kuo pa­na­ši. Tik vie­nas at­sto­va­vo griež­tai – ir mąs­ty­mu, ir iš­tar­me, ir veik­la (nors tu­rė­jo be ga­lo sub­ti­lų hu­mo­ro jaus­mą) – in­te­lek­tu­a­li­nei (aka­de­mi­nei) žiū­rai į pa­sau­lį, o ki­tam ar­ti­mes­ni pa­pras­ti, žai­dy­bi­niai pa­šne­ke­siai, rei­ka­lau­jan­tys ne ma­žiau kon­cen­truo­to pro­ti­nio dar­bo.

Pa­ci­tuo­siu A. Šlio­ge­rį: „Ki­tiems do­va­no­ti vil­tį ir aiš­ku­mo džiaugs­mą; pa­čiam sau pa­si­lik­ti re­zig­na­ci­ją, o gal ir ne­vil­tį Ne­ži­no­my­bės aki­vaiz­do­je. Ma­tyt, to­kia ir bū­tų „ne kal­ba­mo, o gy­ve­na­mo“ ti­kė­ji­mo es­mė: iš­tver­min­gai puo­se­lė­ti iro­niš­ką at­stu­mą tarp to, ką kal­bi, ir to, kas esi, nie­ka­da ne­si­ta­pa­tin­ti su „kie­tos“ kal­bos mat­ri­co­mis.“

Ar tai ne apie J. Me­ką?

Kaž­koks nuo­la­ti­nis šio žmo­gaus ne­už­tik­rin­tu­mas, jaut­ru­mas ki­to min­tims ir at­sar­gu­mas pa­ties gy­ve­ni­mo pa­si­reiš­ki­mams man daž­nai pri­me­na dai­li­nin­ką Al­gir­dą Švėgž­dą, ku­ris kar­tą Kau­ne sa­vo pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu pa­kvie­tė vi­sus at­vy­ku­siuo­sius pa­žiū­rė­ti pa­veiks­lų, pa­bū­ti su­si­ki­bus ran­ko­mis (!) ben­dra­me ra­te­ly­je...

Toks ir A. Me­ko ben­dra­vi­mo, gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos sti­lius! Šven­tų kas­die­ny­bės aki­mir­kų at­na­šau­to­jas, Pa­pras­tu­mo ge­ni­jus, Op­ti­miz­mo gu­ru...

Mes dar ne­su­vo­kia­me, ko­kį žmo­gų (kal­bu ne vien apie jo fil­mus ar po­ezi­ją) tu­ri­me. Pa­lin­kė­ki­me J. Me­kui svei­ka­tos, en­tu­ziaz­mo ir no­ro ret­kar­čiais nors „de­be­sų pa­kraš­čiu­ku“ su­švy­tė­ti Lie­tu­vos pa­dan­gė­je.

P. S. Ka­dai­se bu­vau ža­dė­jęs „Ne­mu­nui“ per sa­vait­raš­tį pa­svei­kin­ti J. Me­ką ju­bi­lie­jaus (g. 1922 m. gruo­džio 23 d. Se­me­niš­kių k., Bir­žų r. – red.) pro­ga. Ge­ro­kai pa­vė­la­vau... Be to, vis tiek pa­ra­šiau ne tai, ką bu­vau su­ma­nęs iš anks­to. Tai tik pa­liu­di­ja J. Me­ko de­kla­ruo­ja­mo cre­do – „aš ne­pla­nuo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo, aš im­pro­vi­zuo­ju“ – tei­sin­gu­mą...


Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės