Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto: Šamanai, tikri ir netikri pranašai, ufonautai ir kitokios kultūrinės bei marginalinės figūros

2010-05-24

Visaip vėluodama, ciklonų ir anticiklonų blaškoma, Islandijos ugnikalnio pelenų spjaudoma, į Galudienio miestelio gyventojų langus pagaliau beldžiasi vasara. Ką ten beldžiasi! Braunasi, skverbiasi, veržiasi  ne tik su vėjo gūsiais pro pravertas nakčiai balkono duris, bet ir pro ventiliacijos angas bei kitus ortakius šeštadienio rytą, aštuntą valandą, kai normalūs žmonės dar lyg ir miega. Po to, kai BAM‘o gatvėmis pražygiuoja Galudienių, Lietuvos kariuomenės ar kažkoks kitas orkestras, jau  greičiausiai niekas nebemiega arba nebeužmiega.

Neužmiegu ir aš. Ką ten drybsosi tokią nuostabią dieną, kai galima lepinti skanėstais iš amatininkų kermošiaus ne tik kūną, bet, atrodo, šį kartą bus galima ir sielą papenėti.

Kadangi kurorto atidarymas ne bet koks, o jubiliejinis, keturiasdešimtasis, bandoma paisyti tradicijų- išvakarėse, ir ne tik, keli dailininkai pristato savo darbų parodas, o kultūrinio „vyksmo“ vinimi turėtų tapti L.Donskio knygos „99 Baltijos istorijos“ pristatymas. Garbiajam europarlamentarui minėtoje kultūrinėje misijoje talkina prof. E.Aleksandravičius, Seimo narys Vyt. Grubliauskas, šiame kultūriniame akte dalyvauja ir knygos bendraautorius fotomenininkas G. Skudžinskas, deja ar laimei, dar nė jokio parlamento narys. Nors ką gali žinoti! Čia žodžiai liejasi laisvai: sklandžiai kalba visa gana marga įvairius menus reprezentuojanti „šamanų“ komanda. Ir ne tik kalba: Kongas šauniai pučia trimitą, Donskis skaito tekstą apie X formos pušis prie „Žilvičio“ stovyklavietės Karklėje, telekamera zvimbia, primenantis didžiulę šluotą mikrofonas surenka į save visa, kas įmanoma čia surinkti.

Neįmanoma surinkti nuo sienų A.Miežio darbų parodos. Priešais mane drobė su dviem ufonautais: vienas iš jų „kiaurom“ akim stebi šoumenus, o kitas pasigręžęs taikosi sprukti. Taikausi sprukti ir aš, nes tiesiog užsimaniau žvilgterėti, kaip iš tikrųjų atrodo tos pušys prie senos stovyklavietės, tuo labiau, kad turiu šiam vakarui tenai kvietimuką į kitą kultūrinį aktą, vyksiantį ant jūros kranto,- havaną. 

 Nežinau, kas tai yra. Bandau „išsiguglinti“, bet išmeta tik „...is the capital city...“ arba „Havana is a breed of rabbit...“. Nei sostinė, nei triušiai neįsipaišo į Lietuvos sahadža jogų seminaro kontekstą, tad reikia patirti savo kailiu, kas yra kas.

Čia savi šamanai ir savi pranašai bei savi ritualai sujungia dangų su žeme.  Jeigu tiksliau- šamanės, menus lai kuria europarlamentarai ir kiti patriarchai, o čia, kadangi ritualas iš esmės pagoniškas, jam ir vadovaus moterys. Vyrai hindu svastikos centre sukrauna laužą, aukuras papuošiamas gėlėmis, į jį dedami saldainiai, šalia- vaisiai, dubenėliai su ryžiais ir razinomis. Vėliau giedant mantras Ganešui ir kitoms dievybėms ryžiai su visais „negatyvais“ aukojami ugniai. Havano, arba apsišvarinimo ugnimi, apeigas veda naujųjų laikų vaidilutės. Šiuo atveju „Vikipedijos“ komentaras: „Joga, meditacija, meilės kultas, tolerancija skirtingoms pažiūroms, sielos ir pasaulinės dvasios arba dievo tapatumo ir daug kitų hinduizmo elementų tampa šiuolaikinės globalinės civilizacijos dalimi“ iliustruojama „gyvai“.  Nuo kultūrinio patriarchato iki religinio matriarchato ne taip ir toli- apie dešimt kilometrų. Ak, tiesa, X forma suaugusių pušų taip ir neradau. Gali būti, kad X išaugo į Y, kitaip tariant nuo anų „pagoniškų“ laikų medžio kultūrinis identitetas pasikeitė neatpažįstamai. „Kuo mes buvome ir kuo galėjome tapti...“, - maždaug taip sakė L.Donskis savo knygos pristatyme.

Gal dėl esamo momento savivokos ilgesio tiek daug įvairiausio plauko žynių, žiniuonių, šamanų ir meistrų tenka sutikti pastaruoju metu. Negaliu pamiršti tokio nedidelio „pristatymo“, kur kviestiniai svečiai vakaro pradžioje pasisakė, kas esą: reiki meistras, LT cigūno federacijos prezidentas, būrėja, konsteliacijų mokytoja etc. Pasirodo, poetas prie šio žavaus sąrašiuko irgi kuo žaviausiai limpa.  Bet čia „pernai“, anot  Donelaičio.

O dabar man rūpi ši akimirka- kas mes esame. Tai akivaizdžiausiai, ko gero, matyti prekyvietėse: akropoliuose, turguose, mugėse, kermošiuose. Šios dienos kermošiuje taip pat. Rengėjai skelbėsi kviečią tradicinių amatų meistrus, kulinarinio paveldo puoselėtojus, na, ir, aišku,  šokėjus ir dainininkus. Dairantis po paviljonus aiškėja, kad mes mintam duona, pyragais, rūkytom mėsom, o užsigeriam visus tuos gardėsius alum, alum ir alum. Vienas kitas odinių, molinių ar pintų dirbinių pardavėjas irgi neiškrinta iš bendro konteksto. Neiškrinta iš bendro konteksto mimas, vaidinantis laiminantį vienuolį, kas kad juokais ir už pinigus (dvasingumo ilgesys kartais įgauna keisčiausias formas).  Ir visai neblogai „įsipaišo“ kartais sugriaudintis monetų kalėjo kūjo trenksmas, bet šiaipjau kaip Žaldokynėj- „tik alus ir tamsa, tik tamsa ir alus.“

Tiesa, reikia pripažinti, kad „alus ir tamsa“ įgauna persvarą dar ne dabar, ne šią akimirką, bet naktį, prieš pat fejerverkus. Atrodo, kad Baltijoj ne vanduo teliūskuoja, o „Švyturio“ produktas. Karstelėjęs kvapas permuša jūros dumblių ir pušų dvelksmą. Susirinkusiai miniai nė motais. Kiekvienam savi žaidimai: kam aukų atnašavimas ant menų altoriaus, kam pagoniško laužo šviesa, kam automobilių paradas ar gatvės krepšinis,  o kam muzikos ir šviesų šou. Belaukiant pažadėtosios muzikos ir šviesų fiestos, vasarėjančios saulės įkaitinta liaudis palei tiltą gieda savas mantras: „Pi-da-ras Ū-sas, pi-da-ras Ū-sas!“ Ar gali kas labiau už bendrą „priešą“ suvienyti šio vakaro alaus gėrėjų „tautą“? Vargu bau.

Galų gale muzikos garsai užgožia visa, kas nereikalinga, visus triukšmus. Ko nenutildo muzika, tą užčiaupia ugnies šokis virš įtemusios jūros. Čia, naktiniam danguje, kryžiuojasi ugninės palmės, ir visa tai, kas gražu, yra gražu. Čia visi iksai ir igrekai subyra į daugybę smulkių ugninių kibirkštėlių ir sukrinta į Baltijos širdį. Kaip daugybė nepapasakotų istorijų.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 2

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės