Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (5)

2010-05-17

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Gegužės 10-16 d.
Klaipėdos senamiestyje oficialiai atidarytas vasaros sezonas – gegužės 15-ąją vyko jau trečią kartą verslininkų organizuota šventė „Aš myliu senamiestį“. Vėl sklandė vis dar tradiciniai vestuvių stalo kvapai, niekučiais prekiavo įžymybės, koncertavo miesto vaikai ir džiazo, roko grupės iš Vokietijos (šiemet šventė organizuota su asociacija Lietuvos ir Vokietijos forumas, tad vasaros sezono atidarymo veiksme nuosekliai akcentuota draugystė su Deutschland‘u), buvo geriamas alus. Batų laiveliuose šoko ant suolelio sėdinčios moters pėdos.

Savaite anksčiau vasaros sezoną atidarė kauniečiai. Neteko tuo metu būti mieste, susirišusiame su laikinosios sostinės karma, bet TV reportažai ir spauda tikina, kad prie Nemuno buvo smagu, kad verslininkų pelnas (palyginus su eiliniu savaitgaliu) patrigubėjo ar dar kitaip pagerėjo, kad šventė-akcija vyko ne vienoje kokioje nors konkrečioje vietoje, o prie įvairių objektų: kirpyklų, kepyklų, restoranų, knygynų... Klaipėdoje šventė vyko ne pagal šį modelį, o ir knygynų Klaipėdos senamiesčio teritorijoje žinau tik vieną (jei neskaičiuosime suvenyrų krautuvėlių, prekiaujančių albumais ir atvirukais) - rusišką (sociologams tai tikriausiai ką nors sako apie tam tikros tautos gyvybingumą, gajumą ir pan.). Apskritai mieste privačių knygynų praktiškai nėra. Vien tik tinklai. Tinklai jūsų tinklainėms ir piniginėms. Yra galerijų galerų, daugėja postklojiminių teatrų, atsiranda net viena kita meninės pakraipos mokyklėlė mūsų atžalėlėms, o knygynų – nicht...

...Kažkodėl čia prisiminiau vaikų ekskursiją, atvykusią į Klaipėdą iš Lietuvos vidurio: vaikai veržiasi į paplūdimius ir „Akropolį“, o klasės auklėtoja siekia juos (su)kultūrinti, nors auklėtiniai priešinasi kodams „teatras“, „muziejus“, „knyga“. Šaunuolė mokytoja (aš ją pažįstu! Mano idealybėje šita mokytoja savo trečiokams, miegantiems miegmaišiuose, spyruoklinių lovų glėbiuose, skaito knygą apie Pūkuotuką ar Alisą, Bastijaną Baltazarą Buksą ar Elenytę ir Joniuką) atkakli: „Akropolis“ bus tik po spektaklio ir po Kalvystės muziejaus!“ Vaikai „jau galanda kirvius, kalavijus aštrius“, bet į muziejų eina. Savo apmaudui (džiaugsmui?) iš jo išsineša puikias patirtis bei po nusikaltą apyrankę ant riešo... Sakykite, kada ir kodėl kultūros kaip nuobodžio stereotipas apsigyvena trečioko galvoje? Spėju, kad tą akimirką, kai mes – geroji suaugėlių karta - užverčiame knygą, spektaklį iškeičiame į lysvę su svogūnais, koncertą - į išpardavimų dieną „Jamam“ (tuo metu, kai Klaipėdos muziejai organizavo edukacinius užsiėmimus, kai grojo muzika ir oras kvietė kvėpuoti pavasariu, „Akropolis“ lengvu 40 procentų nuolaidų mostu susišlavė savin pusę miesto). Apie „Jamam“ sužinojau iš kaimynės, kurią, išvargintą rujojančios katės Boskos koncerto, agitavau pailsėti Teatro aikštėje ar Prano Domšaičio galerijoje. Ji pasirinko „Jamam“ ringą (ji vis tiek miela moteris, nors ir nevagia iš savęs laiko skaitymui, spektakliui, etc. Jos gyvenimas pilnas kitų intrigų. Ji pati intriguoja). Ji yra prekybininkė. Ji alergiška snobiškiems ėjimams. Jos sudarytas miesto TOP-10 būtų gerokai paprastesnis nei, pvz. leidyklos „Libra Memelensis“ vadovo, Klaipėdos istorijos žinovo, fotografo Kęstučio Demerecko. Pirmoji minėtų „Piterį“ „Akropolį“, „Kaliforniją“... Kęstutis (ir jo erdvės žmonės) – neužšąlantį Klaipėdos uostą, Jūrų muziejų, Klaipėdos fachferką, Richardą Vagnerį, lietuvininkus (šio krašto autochtonus), Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės biblioteką, Klaipėdos etnokultūros centrą... Pastarasis veikla ir kolektyvais, skambančiais po savo stogu, ir man asocijuojasi su Klaipėda, retsykiais į Didžiąją Lietuvą išsiunčiančia atviruką „Kuršių ainiai“ ar „Alka“ (fachferko juk neišsiųsi. Fachferko tegu atvyksta patys pasižiūrėti, fachferko fone kavos atsigerti). Sẽnosios Mažosios Lietuvos tradicijos čia patrauklios beveik kaip Jūros šventė (atleiskite už makakišką palyginimą) – visuomenei pristatytą folkloro spektaklį „Lietuvininkų vestuvės“ Klaipėdos koncertų salėje „ištiko anšlagas“. Gėlėmis ginkluoti Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Alka“  (vad. Rita Šukienė ir Jonas Kavaliauskas)  bei Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro teatro „Aitvaras“ (vad. Jonas Kavaliauskas) gerbėjai programą, skirtą „Alkos“ veiklos 30-mečio  ir  „Aitvaro“ 15-mečio sukaktims stebėjo it Nekrošiaus režisuotą Shakespeare‘ą, t.y. atidžiai, susikaupę, pagarbiai (jei ne pamaldžiai). Gyvatės užkalbėjimais iš salės buvo iššnypšti dėmesį blaškantys vaikai ir jų tėvai (apie publikos ypatumus ir vaiko vietą kultūriniame Klaipėdos gyvenime kitą kartą). Lauke žaviai lijo ir su kiekvienu lašu pavasaris tapo vis žalesnis...

Mano viena mylima bičiulė – kultūros / kultūringas žmogus - eina į pavasarį. Ji persisotino kultūros ir „nekultūros“, veidmainystės ir tikrovės, pigumo ir prabangos... Ji jau seniai subrendo būti savimi, nesibaimina būti banali. Man sudėtingiau - kažkuo tikiu, bet nesu religinga. Ieškau. Bėgdama iš namų į Teatro aikštę, Laikrodžių muziejų, Prano Domšaičio galeriją įkvepiu pavasario parfumeriją, atmieštą automobilio išmetamosiomis dujomis, nusibraukiu nuo pečių vyšnių ir slyvų nuožydas ir tariuosi neprasilenkianti su pavasariu. Iš anksto nujausdama, kad „nieko ypatingo“, „nieko vertingo“ neištiks, lekiu su šiuo metu laiku. Žinau, kad galima niekur neiti. Bet mano Klaipėda ieško. Tai filosofija. Ak, kaip sentimentalu!

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 10

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės