Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (4)

2010-05-11

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Gegužės 3-9 d.

Geriau vieną kartą perskaityti (pažiūrėti, paragauti etc.) nei šimtą kartų klausytis atsiliepimų. Tik taip gali išsiaiškinti, ar Tavo ir tekstus rašančio Ygreko nuomonės (skoniai) dažniau sutampa ar skiriasi. Radai bendramintį ar oponentą? Juk kiekvienas pasakojimas yra tik versija. Anonsai, apžvalgos, recenzijos tėra kultūrinės trasos ženklai - bet kada iš jos gali pasukti į šalikelę, į naują, kiek įtartiną, laiko dar nepatikrintą erdvę, kokia būtų galima pavadinti neseniai duris atvėrusį, jaunatvišku entuziazmu pulsuojantį Švyturio menų doką: praėjusią savaitę jame bylojo Cezario Graužinio teatrinė kalba; hipnotizavo Rusijos „indie“ roko šamanų „Rada & Ternovnik“ grupės vokalistės Rados balsas (kurio diapazonas siekia net 3,5 oktavos) ir psichodelinis gitaros solo; paprastą brazilų dainų (Bossa Nova) filosofiją su jaunais džiazo muzikantais „dėstė“ vokalistė Giedrė Kilčiauskienė („Empti“, „Pieno lazeriai“). Buvau ten, kur norėjosi. Atvirumas pasaulio pasiūlymams kartais nuveda toliau nei norėjai / planavai: atsirandi ten, kur skamba Bossa Nova, ir ten, kur su paroda „Klaipėdos bauhauzas“ startuoja jau 12 kartą uostamiestyje rengiamas festivalis „Vokiečių kultūros dienos“, ir Klaipėdos muzikiniame teatre, savaitei tapusiame „laiko mašina“ , keliančia į XVI amžių – laiką, kai kultūrine prasme Lietuva buvo „vedanti“ šalis (sužinojau, kad Lietuvoje opera buvo parodyta pirmiau nei Paryžiuje!).

Į visus renginius plėštis, žinoma nėra protinga (nebent ištrūkote iš Ifo pilies), tačiau „vienai išeičiai“ per savaitę pasirengti – surasti auklę jau paaugusiam vaikučiui, praleisti vieną vakarinę fitneso treniruotę, negaminti vakarienės ir „pasikakinti“ sumuštinukais su džiovintais vaisiais - įmanoma. Beje, netyčia internete aptikta viena neoficiali apklausa tvirtina, kad 1-2 kartus per savaitę „kultūrinasi“ tik ( o gal net?) 18% žmonių. Didžioji dalis (t.y., 58 %) respondentų į kultūrinę žvalgybą (žvejybą, medžioklę) eina 1-2 kartus per mėnesį. 16% kultūros vartotojų minėtąja kryptimi išjuda 1-2 kartus per metus. Tos pačios neoficialios apklausos, iš kurios rezultatų išdygo (ir jau spėjo pradingti užmaršties archyvuose) kursinis darbas, respondentai prisipažino, kad laisvalaikio tuštumai užpildyti visų pirma renkasi koncertus, kiną, teatrą. Jei šiose jiems „prioritetinėse“ srityse nieko nevyksta, respondentai „neša kumpius“ į klubus (barus, restoranus ir pan.). Muziejai, parodų rūmai – intrigų sąrašo pabaigoje - daugeliui vis dar atrodo, kad šiose aikštelėse savo automobilius stato tik menus praktikuojantys, studijuojantys, bent toleruojantys personažai arba jose inkščia menu baudžiami moksleiviai... Žinoma, asmeninės nuomonės nereikia kaitalioti kaip apatinių drabužių, tačiau vis pasitikrinti, ar josios sąnariai nesustingo, ar neišplero formos ir pan., derėtų. Gegužės 12-15 dienomis vykstantis jungtinis Klaipėdos muziejų projektas - Muziejų naktis – puiki proga tai padaryti... Bet jeigu įvairi Muziejų nakties renginių išklotinė nevilioja, turite teisę likti namie. Taip elgiasi daugiau nei pusę Latvijos gyventojų - „neseniai atliktas tyrimas, kurio objektas buvo įvardytas kaip vartojimas kultūros srityje, parodė, kad bendras šios rūšies vartojimas Latvijoje nusmuko iki 2005 m. lygio. <...> Jeigu Latvijos gyventojams būtų pasiūlyta pasirinkti, ar jie nori praleisti vakarą operoje, ar pasižiūrėti į žirafą Rygos zoologijos sode, bilietus į spektaklį rinktųsi tik šešiolika iš šimto. Zoologijos sodas viliotų trisdešimt šešis procentus gyventojų, o visi kiti paprasčiausiai... liktų namie prie televizoriaus.“
(http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3279&kas=straipsnis&st_id=16343).
Apie tokį tyrimą Lietuvoje negirdėjau, bet įtariu, kad rezultatai būtų panašūs.


Visada turi daugiau nei dvi galimybes: gali nevertinti, tik stebėti; ne nusigręžti, o atsigręžti; atrasti, o ne išmokti; reflektuoti savas mintis, o ne apžvalgas, atsiminimus ar dienoraščius – keistą literatūros žanrą, nukreipiantį ne tik į dulkėtus sąsiuvinius, bet ir į knygomis tapusias atvertis. Beje, apie knygas bent užsiminti čia labai tinka: praėjusią savaitę buvo švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena (Klaipėdoje vyko leidyklos „Druka“ jau trečiąkart organizuotas renginių ciklas) – šių dienų kontekste paradoksali šventė, kurios „kaltininkai“ - nustekenti mokesčių reformų leidėjai ir rašytojai – demonstruoja stoišką atkaklumą dirbti (ir švęsti) žodžio ir rašto dirvonuose. Norą knygas leisti čia, Lietuvoje, o ne Karaliaučiuje... Ievos Simonaitytės bibliotekoje vykusios konferencijos, dirbtuvėlės, paroda – tai mėginimas prisiliesti prie knygos gimties stebuklo, pasitikrinti asmenines pajautas, susipažinti su subtiliu knygos apipavidalintojų darbu. Tikiu, kad lankęsi renginyje apie jį susidarė savo asmeninę nuomonę - į jąją nesigviešiu, nors būtų įdomu išgirsti bent keletą pastebėjimų: man įdomi kito žmogaus minties slinktis, jo miesto versija, akimirkos fotografija.

Gal dėl tų nepriklausomos minties slinkčių, esančių dienoraščiuose, dažnai sklaidau Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių tritomį; vis atsiverčiu Jono Basanavičiaus autobiografiją „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851 - 1922“, prikimštą įdėmiai stebimo savo organizmo bei jį puolusių ligų aprašymų, citatų rusų, vokiečių, lenkų kalbomis; kelinta savaitė kantriai ieškau kažkur užkišto Salvadoro Dali „Vieno genijaus dienoraščio“... Nežinau, kas traukia skverbtis į tas susireikšminimo, nusireikšminimo, intymumo, oficialumo, veidmainystės etc. citadeles. Žinau tik tiek, kad dienoraštis – ne išpažintis. Jame tikrovės ne daugiau nei romane (ir nemažiau). Tai tik versija. Hantelis asmeninių minčių treniruotėms.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 5

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės