Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (3)

2010-05-03

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Balandžio 26 – gegužės 2 d.

Balandžio 27-ąją lankausi Klaipėdos apskrities  viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje vykstančioje Klaipėdos knygų mugėje. Ne vietinės leidyklos leidžia skaitinėlius mano bibliotekėlei, bet atėjau palaikyti savų: perku Nijolės Kepenienės „Netikri padavimai“ (Klaipėda: Libra Memelensis, 2008), Ado Sendrausko ir Rolando Rastausko fotoesė „Kranto erdvės scena“ (Klaipėda: leidybos grupė „Druka“, 2008), porą CD rinkinių iš kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ (VAT), dar šį tą. Kainos nesikandžioja, bet matau, kad nei velveto kepurės su snapeliu ir saga, nei Leonido Donskio šechereziados „99 Baltijos istorijos. 99 Baltic stories“ (Klaipėda: leidybos grupė „Druka“, 2009) šįkart nenusipirksiu. Pirmoje dienos pusėje mugėje erdvu – tarp draugiškai besišnekučiuojančių leidėjų cecho narių pasigendu ginkluotų piniginėmis pirkėjų - nepernelyg išrankių (asortimente labai daug (pa)prastos lektūros) arba atvirkščiai, specifine literatūra besidominčių, - kurių eilutės eiliuotųsi ir būreliai būriuotųsi prie Klaipėdos universiteto leidyklos, UAB „Druka“, UAB „Eglės leidykla“, leidyklos „Libra Memelensis“, VšĮ Vieno aktoriaus teatro prekybinių apkasų. Trokštu fotografų, objektyvais medžiojančių knygų viršelių makiažo tendencijas; žurnalistų minios, persekiojančios vietinius rašytojus it dekoltuotas Holivudo gražuoles, bet randu ganėtinai ramią, lietingą eilinę dieną, kai kam vis dėlto svarbią… Mane ta diena kilsteli virš sriubos puodo siunčiamo garo – I. Simonaitytės bibliotekos rūmuose jaučiuosi prašmatniai, patogiai, šiuolaikiškai, civilizuotai. Netgi užplūsta šiokie tokie sentimentai, tampu atlaidi ir pažeidžiama (šią savaitę tai kartosis), bet sąžiningai įvertinu bibliotekos darbuotojų pastangas originaliai paminėti 10-ąją Nacioanalinę bibliotekų savaitę, prisidedu prie sveikinimų, skirtų bibliotekos vadovui, rašytojui ir bibliofilui Juozui Šikšneliui, tapusiam  2009 m. geriausiu bibliotekos direktoriumi, dėkoju leidėjams, kurių produkcijos krūvoje išdygsta ir godotini daigeliai...

Balandžio 30-oji. Klaipėdos Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) vyksta fotomenininko („fotomonstro“ - nedailiai, bet neslėpdamas susižavėjimo pajuokavo vienas bičiulis) Remigijaus Treigio „Septintosios gatvės“ vernisažas: parodoje eksponuojamos niekur nerodytos fotografijos, sukurtos 2007-2010 m. „Septintoji gatvė“ – tai kelionė „ta pačia“ gatve skirtingose vietose: Niujorke, Dubline, Estijos Saremo saloje, Vokietijos Sylt saloje, Klaipėdoje... Tai vaizdo turinio magija – daiktuose, erdvėse, pastatuose tūnančių dvasių (dvasios) iššaukimas, juodai balta nereali realybė; vaizdo plastika, lengvai atpažįstamas savitas braižas. Parodos pavadinimas gana tiesmukai (galbūt net mistiškai) susišaukia su naujausios Lauryno Katkaus eilėraščių knygos „Už  7 gatvių“ vardu. Šiuose dviejuose meniniuose objektuose (fotografijose ir eilėraščiuose), aptinku kai ką bendro: miesto erdvę; pasakinę magiją, kupiną stebuklo, netikėtumo laukimo; kelionės, ėjimo motyvą. Apie R. Treigį, kurio fotografijas sutikčiau išsitatuiruoti (jei staiga sugriūtų galerijos, dirbtuvės, nebelaikytų laikmenos), tegu rašo profesionalai, o už (prieš) L. Katkų tegu kalba poezija:

Kur tik nesislėpei: palapinėj, po dangum,
ir palėpėje.
Vis tiek šešta šešiolikta naktis, rentgeno spinduliai
ir tave pasivys jos tamsi krūtis.

Nukrenta knyga, antklodė sliuogia kaklu.
Palaukit, aš juk turiu
Mylimąją žvilgsniu kaip žydintis kaštonas! <...>“
(eil. Kur tik nesislėpei...)

Parodõs, knygos neformaliai esi raginamas toliau keliauti savosios Klaipėdos niujorku, savojo miesto septintąja (trijomis pagrindinėmis? it kraujo kūnelis – mažų gatvagyslių raizginiu?) gatve, kurioje netikėtai (tik sau pačiam - kam gi kitam!) gali aptikti niekada nebepamatysimą dangaus štrichą, vandens čiurkšlę (dializės procesą) iš Meridiano, kažkuriame senamiesčio kiemelyje matytą žydinčią sakurą (kuriame?!), naują galeriją – anaiptol ne užkampyje, bet nežinia kodėl „negirdėtą“. Nors galerijos – mano Achilo kulnas (tiksliau, ne pačios galerijos, o jų turinys). Jos (nesvarbu kokio lygio galerijos) vis bando įrodyti, jog nėra įsisavintas dailės istorijos bei teorijos pradžiamokslis, kad reikia mokytis atskirti alla prima nuo ekspresionizmo arba fovizmą nuo kolorizmo. Tačiau ne šventieji puodus lipdo, ar ne (?), todėl žengiu į „Rūtų galeriją“, kurioje tą patį „treigio penktadienį“ parodą pristatė Vidas Pinkevičius – dailininkas, kolegų vadinamas „tapybos titanu“, „krabu atsiskyrėliu“, „kūrybos maniaku“ etc.;  tapytojas, kuriantis mitologinių, simbolistinių siužetų figūrines kompozicijas, ekspresyvius peizažus, interpretuojantis lietuvių liaudies folklorą, biblinius siužetus. Savo „koloringais“  darbais V. Pinkevičius mane nukreipia į talentingą dailininką Algimantą Jusionį. Tarp jų atrandu mažiausiai 10 skirtumų... O apie Rūtų galeriją, žvelgiančią į Danę, manau, dar bus progų kalbėtis. Gal po to, kai už nemažai pinigų joje įsigysite Romualdo Inčirausko, Andriaus Miežio, Ryto Jurgelio, Saulės Želnytės ar kurio nors kito dailininko, skulptoriaus darbą (ar šiaip užsuksite į dailiai, skoningai įrengtą erdvę, iš kurios akių tinklainėje vis tiek išsinešite bent vieną paveikslą)?

Gegužės 1-oji. Tarptautinė darbo žmonių šventė. Kažodėl ilsisi parodų rūmai ir kiti valstybinės reikšmės kultūriniai objektai, bet yra kur inkrustuotis - Klaipėdoje įvairiais muzikiniais stiliais skamba trečią kartą organizuota Gatvės muzikos diena: rock, poprock, hardrock, funkyjazz, etno... „Memelio miesto" teritorijoje „atsiveria“ ilgai lauktas „Švyturio menų dokas"... Klaipėdos gatvių muzikinis žemėlapis dosnus lankytinomis vietomis. Ačiū, mieste, kad privačioms iniciatyvoms steigi ne tik kartuves. Kur jūs, muzikantai, būnate kiekvieną dieną?

Gegužės 2-oji. Sekmadienis. Sekmą dieną švęsk. Švenčiu „niekur nėjimą“. Atrajoju  Remigijaus Treigio mintį: „<...> apie visą uostamiesčio menininkų terpę galima pasakyti: stovintis vanduo ir virimas savose sultyse. Uždaras gyvenimas. Pasigendu iššūkių, naujovių. Ypatingai nestebina ir jaunimas.
(http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/347/lang/1/nID/4165 ). 

Foto: Sauliaus Stonio.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 10

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės