Mare Liberum
Rimantas Kmita. Menas ir pramogos

2010-04-27

Nors ir nebemadinga, gal ir nebeįmanoma skirti aukštojo, elitinio ir žemojo, liaudinio, popsinio meno, bet aš vis tiek sutrinku, kai interneto portaluose spusteliu rubrikas „Menas ir pramogos“, „Arts and entertainments“ ir panašias. Kažkas čia trikdo klausą, regą ir kitus pojūčius. Štai portale Alfa.lt – didelė rubrika laisvalaikis, o ten jau smulkiau: Televizija, Muzika, Kultūra, Kinas, Kelionės, Ratai. Taigi – tarp televizijos ir ratų dar įsiterpia kultūra. Taip suvokiama viešoji erdvė (tarp ko laisvalaikis? Tarp kriminalų, sporto, peliukų). Kyla vos ne didėji klausimai – ar laisvalaikis yra kultūros dalis, ar atvirkščiai – kultūra yra laisvalaikio dalis. (Panašiai kaip ir kultūros ir religijos santykiai). Ir kultūringieji bernardinai.lt – pramogų kultūra. Suprask, aukštos prabos pramogos, ar rimtoji pramogų kultūra.

Tokios rubrikos rodo, kad menas suprantamas kaip pramogos forma. Dėl to jos taip lengva atsisakyti, nes jei tai tik pramoga, tai sunkmečiu galima ir susilaikyti nuo pramogų. Tačiau toks meno kaip pramogos supratimas yra pats liaudiškas, ūkininkiškas. Štai Mariaus Katiliškio romano Miškais ateina ruduo pasakotojas pristato ūkininką Doveiką: „Jis patsai skaitė tik laikraščius, kur visokios žinios, naujienos ir naudingi patarimai. Laikraštis – tai lazda varginančiame gyvenimo kely. Laikraštis – tai tas pats ką ir mokykla, tuo tarpu knygos rašomos tik pramogoms. Kiti tvirtina, kad knygos esą beveik tikri nuodai. Jų prisikaitęs, jaunimas plėšikais išvirstąs. Mat ten esą labai gražiai aprašyti visokie vagys, niekšai ir kitokios pasibaisėtinos istorijos. Tai blogosios knygos. Tačiau esama ir gerų. Jis teiravosi, kokios knygos laikomos bibliotekoje, kuriom Monika kas savaitę važinėjo. Ir jam buvo paaiškinta, jog tik geros. Mat ten valdiška įstaiga, o jokia valdžia nenori savo piliečių padaryti paleistuviais ir valkatom. Priešingai – jai rūpi, kad kuo geresni, ramesni išaugtų, Dievą ir valdžią gerbtų ir bijotų.“

Doveika vos ne kaip Platonas murdo literatūrą ir kelia laikraštį kaip pažinimo šaltinį, mokyklą (Platonas kėlė filosofiją). Panašiai mano ir dauguma „normalių“ piliečių. Iki šiol. Ir turbūt visam. Bet kodėl ir Platonas, ir koks New York Times panašiai mąsto kaip ir eilinis pilietis? Kaip ūkininkas Doveika? Ūkininko požiūris ir dominuoja.

Kas gi čia trikdo, kas ne taip? Knygos yra knygos, spektakliai yra spektakliai. Toks sumetimas į vieną gal visai tinkamas. Idealiausias atvejis, kai tinka ir patinka visiems. Bet taip nutinka retai. Su rimta kultūra nepapramogausi. Kultūra kaip pramoga, tarkime, Biblija kaip pramoga, Donelaitis kaip pramoga, Bachas kaip pramoga. Koks nors Šarūnas Bartas arba Šarūnas Sauka kaip pramoga. Parašykime sakinį – laisvalaikį, ypač savaitgalius, leidžiu su Šarūno Saukos reprodukcijų albumu, o esant galimybei, einu žiūrėti jo darbų į galerijas. Disonuoja ne tik ar ne tiek Saukos darbų netikimas pramogų ar laisvalaikio žanrui, kiek tai, kad laisvalaikis dažniausiai leidžiamas vis ieškant naujų „tekstų“, laisvalaikiu nežiūrime tų pačių muilo operų, mums reikia naujų, naujų detektyvų bei kriminalų, naujų sporto varžybų. Kada kalbame apie kultūrą, šis grįžimas prie tų pačių tekstų yra tiesiog būtinas. Domėtis reiškia kaskart grįžti. 

Ko tikimės eidami į teatrą? Prasiblaškyti? Spektaklis tas pats, o žmonės eina skirtingi. Skirtingi lūkesčiai, skirtingos meno sampratos. Nekrošiaus spektaklyje gal ir neatsipalaiduosi. Bet tiems žmonėms, matyt, reikia kitokio ištrūkimo iš rutinos. Reikia sukrėtimo, katarsio.
Na, kartais vis tik yra aiškiau. Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasikabina Šarūno Saukos paveikslą ir užverda diskusijos, kur įsitraukia kitos institucijos, bažnyčios hierarchai. Kur jau čia iki pramogos, jeigu grūmoja pirštu ir jei tik galėtų mestų tokį šiukšliadėžėn. Nors gal kaip tik, juk bažnyčia su pramogom kovoja, ypač su blogom pramogom, tuščias laiko švaistymas, klydimas iš teisingo kelio, tuštybė ir blogio gėlės.

Meną vartojantys kaip pramogą, jaučiasi vartoją meną ir per daug nėra terorizuojami galvoti apie tai, kam pasaulis ir žmogus, ir visa tai, kaip sakė jaunieji klasikai. Nueini į kokį urvinį žmogų, aktoriai juk patys geriausi, elitiniai, jautiesi, kad dalyvauji aukščiausioje kultūroje, o ir pakrizeni, ko daugiau reikia. Beje, projekte „Vilnius – kultūros sostinė“ brangiausi renginiai buvo pramoginiai – Bjork, fejerverkai etc. 

Nėra, kas nepaklūsta pramogoms, kas netilptų į pramogos apibrėžimą. Portalas News24.lt, rūšiuojantis naujienas, pramogų rubrikoje pateikia tokias antraštes:

Mirė ilgametis LRT darbuotojas, režisierius J.Bautrėnas (Lrytas.lt)  
Holivudo žvaigždė C.Zeta-Jones dalyvavo erotinėje fotosesijoje (Lrytas.lt)
Goethes instituto vadove tapo Johanna Keller (Lrytas.lt)

Mirė režisierius? Pramoga. Erotinė fotosesija? Pramoga. Nauja kultūros ambasadorė? Pramoga. O gal „prikolas“? Nes kas be prikolo, tas neveža, mirtis taip pat. Menas ir pramogos mus smagina ir linksmina. Ar menas turi mus linksminti? Apskritai, ar mes turime visą laiką būti linksmi? Liūdesys jau tapatinamas su nenormalumu arba liga. Visi turi šypsotis, o jų dantys turi akinti pašnekovą. Linksmi ir apakę.

Iš Antano Škėmos Baltos drobulės:

„Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, "auksinėmis" sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. "87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!" Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę. Ir man bus smagiau. Antanas Garšva susiranda kelnių kišenaitėje geltoną ir pailgą celiulioido šovinėlį ir praryja jį. Jis sėda ant pamestos dėžės ir laukia. Tik tik, tik tik - mano širdis. Mano smegenyse, mano gyslose, mano svajonėje.“

Jei A.Škėma rašytų šiandien, galėtų rašyti „24035 į Sibirą – prikolas“.

Ar menas yra pramoga, ar kultūra yra pramoga? Pažaiskite kalba, ir kalba jums atsakys. Ištarkite: vietoje ‚Kultūros ministerija“, - „Laisvalaikio ministerija“ arba „Pramogų ministerija“. Arba „Prikolų ministerija“. Beje, pastarajam pervadinimui pagrindo rastų turbūt ne vienas, o pacituoti galima kad ir Giedrę Kazlauskaitę: „Jeigu būčiau L.Varanavičienė, išleisčiau R.Vilkaičio kalbas J.Erlicko vardu ir pavarde. Dar pasinaudočiau tam reikalui kultūros ministerijos parama ir po skandalo uždaryčiau leidyklą.“ (Metai 2010, nr.4, p. 99)

Kulturpolis.lt


Atgal Komentarai 6

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės