Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (2)

2010-04-26

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Balandžio 19-25 d.
„<...> tik paklausyk, kaip aplink tarška be perstojo / vis mala  - apie ką, apie orą / nes tai labai patogu, nes / nesiskiria pažiūros ir vertybės / gal tik skoniai ir įpročiai“ (Rimantas Kmita, Švelniai tariant: eilės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, eil. „Viskas ore“, 62 psl.). Ir aš nuo to pradedu. Nuo oro. Nes atšalo ir tai mus tam tikra prasme suvienijo (ar jums jau atjungė šildymą? Mums neatjungė. Jums atjungė?! Sorry...). Bateliai ilgisi šaligatvio podiumo. Užtat skėtis išstojo iš darbo biržos... Ar jūsų kultūrinius maršrutus koreguoja oras? Manuosius, ačiū dievui (t.y., orui), šiek tiek supaprastina, padeda paskelbti nuosprendį „neverta“. Juk jei apie kultūros lygį leistų spręsti bet kokių renginių gausa, tai Klaipėda ir šią savaitę galėtų į dvikovą kviesti kad ir... Kopenhagą: bibliotekų sienos eksponuoja įvairaus rango piešėjų ir fotografų parodas, glaudžia meno būrelių produkciją; teatrų salėse griūva ir sėkmėn eina likimai; net tris filmus rodo kino teatras „Jūratė ir Kastytis“ etc. Maža to, Muzikiniame teatre – Urmana! Ar šiame „Šindlerio sąraše“ radote ką nors, ką norėjote „gelbėti“ savo buvimu? Šį tą radau.

Balandžio 22-oji. Atrodo, ieškau prarasto laiko. Vis neišsiruošdavau į „Laisvojo teatro“ debiutinį monospektaklį jaunimui „Sudie, derintojau!“ (rež. Nerijus Gedminas), bet prieš šventadienį kuopdama atminties kamaraites aptikau, kad su pjesės autoriumi rusų dramaturgu Vadimu Levanovu teko garbės susitikti 2006-ųjų rugpjūtį Palangoje vykusioje Menų spaustuvės surengtoje laboratorijoje „Drama jam session“. Tai, iš esmės, ir išstūmė per lietų į Klaipėdos lėlių teatrą, kuriame retkarčiais (tarp gastrolių po Lietuvą bei užsienius) rodomas šis – „aktualios ir „nepatogios“ tematikos (cituoju spaudą) -  spektaklis. Ketvirtadienio vakarą lėlių teatro salytėje ant suolo galėjai atsigulti, o kaimynui iš kairės pasidėti ant kelių galvą. Kur visi nesuprasti, nereikalingi, pasišiaušę paaugliai? Kur tie, kuriems nėra teatro ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje? Rezga savo pačių lolitiškus romanus? Teatras jau pavėlavo su jais kalbėtis? Ar tokia kalba yra įtaigi, įgali nešti žinią (visokie „pusiau profesionaliais pagrindais“ dirbantys kolektyvai jau užtektinai pridarė žalos žiūrovo skoniui)? Išeinu su daugybe nevienaprasmių minčių ir... teatro ilgesiu. Įsitikinusi, kad gastrolių karuselė per anksti įsukta. Yra KĄ pasakyti, bet ar teatras žino, KAIP?

Balandžio 23-ioji.  Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vyksta poetų Rimanto Kmitos ir Lauryno Katkaus literatūros vakaras. Pristatomos naujausios knygos – „Švelniai tariant“ ir „Už 7 gatvių“ (tikiu, kad identifikuosite, kuri kieno). Einu. Du daktarai ir du poetai – viena miela porelė. Organiški, pasitikintys, žodingi, betarpiški. Abu gyvena Vilniuje. Dar prieš porą savaičių Rimantas buvo klaipėdietis, o šiandien jau vilnietis. Žiauriai liūdna, bet klaipėdietiška kopenhaga ne tik jam per ankšta: universitetas griūna (dėl to ir griūna, kad jo credo – „atsikratyti proto“), bibliotekos – blondinės, vietinė spauda – citrinos spalvos. Katkus juokauja: „Klaipėdai mes esame dėkingi už šitą personažą. Vilnius nepamirš šito.“ Žinau. Vilniui vis negana. Jis vis alkanas. Jis pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja gerosiomis „kultūros bifido“ bakterijomis, o „uostamiesčio protas“ dalina skepetėles laivams „Leonidas Donskis“, „Algimantas Valantiejus“, „Alvydas Nikžentaitis“ pamojuoti. Jis (tas protas, įsikūręs universitete, Liepų gatvėje, teatre etc.) tiki, kad visi neišvažiuos. Ir yra teisus... „Štai tavo kasdienybės kūnas / kurio nebeslepia kremai ir grimai / susiraukšlėjęs ir nugyventas / burnoje rūgšties skonis“ (Laurynas Katkus, Už 7 gatvių: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, eil. „Apsitvarkymas prieš įjungiant šildymą“, P. 31). Vakaras buvo žavus. Kvaili skaitytojų ir šių eilučių autorės klausimai poetams buvo visai žavūs. Vynas „Senamiesčio“ bare nebuvo žavus – buvo skanus. Ačiū.

Balandžio 24-oji. 18.30 val. Jūs tikriausiai Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos ir Alfredo Nigro koncerte? Aš – namie. Bet savo anūkams pasakosiu: „2010 metų  balandžio 24-ąją atsikėliau anksti. 12.45 val. dalyvavau penkiamečio dailininko Pijaus Jokūbaičio pirmosios personalinės parodos atidaryme (paroda Klaipėdos lėlių teatre veiks iki gegužės 25 d. Apsilankykite – net labai verta!), paskui migdžiau jūsų mamą (ar tėtį)... 18.30  pajutau ilgesį....“ „Kodėl, močiute, kodėl?,“ – klaus mano anūkai. „Dėl Urmanos, vaikeliai, dėl Urmanos,“ – sakysiu jiems. „Kas ta Urmana, močiute? Kas ta Urmana?“- klaus mano vaikaičiai. Aš įkišiu į grotuvo gerklę CD su iš interneto išvogtu Urmanos balsu. Mano vaikaičiai juoksis: „Vaizdams, garsams, įspūdžiams įsigyti banke teikiamos paskolos. Nežinojai?“

Sauliaus Stonio nuotraukos

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 8

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės