Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis

2010-04-19

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Balandžio 12-18 d.

Klaipėdoje pavasaris. Oranžinės liemenės ištuštino šunų per žiemą kauptus indėlius. Matosi žolės gležna ševeliūra. Į miestą grįžta žmonės ir dviračiai. Paukščiai grįžo anksčiau.

Renginių kalendorius netuščias. Matau, kaip į kultūros mišias traukia gamtos dar nepasigrobti piliečiai. Paprastai dėl tuštumos salėse kaltinama jūra ir sodai, kuriuose jau laikas kasioti lysves. Nuo įpročio kišti į žemę nagus niekur nepabėgome, netgi prasidėjo naujoji naujojo (ekologiško, ne šiaip) ūkininkavimo banga – ant palangių ir po langais vėl madinga sodinti svogūnus, petražoles, morkas ir kitą daržo atributiką. Girdėjau, kad daržovių lysvės miesto parkuose – naujausias kultūrinės mados klyksmas, „klykiantis“ vaikučiams, kad vitaminai auga ne parduotuvių lentynose ir ne vaistinėse. Na, parkų Klaipėdoje ne itin daug (ir juose dažniau noksta kitokie vaisiai), bet jei reikėtų rinkti lyderį, greičiausiai balsuočiau už Skulptūrų parką, kuriame Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus bei vis dar entuziastingų entuziastų dėka realizuojamos įvairios kultūrinės iniciatyvos, išjudinančios sustingusius miesto centro sąnarius, iškviečiančios žmones į viešumą, siekiančios eilines ir šventadienio dienas paversti kultūros / kultūringomis dienomis.

Beje, su praėjusia Kultūros diena, mielieji. Kas trečias pasveikintas mano pažįstamas kultūros platformos praktikas nė nežinojo, kad tokia diena yra. Ir jei ne Atgimimo aikštėje drauge su trispalve pakelta Taikos vėliava, tai apie šią gražią Lietuvos iniciatyvą (davusią impulsą tarptautiniam judėjimui už Pasaulinę kultūros dieną balandžio 15-ąją su Taikos vėliavos simboliu) nežinotų dar daugiau asmenų, mat visi kiti renginiai -  uostamiesčio kultūros darbuotojų pagerbimo ceremonija Klaipėdos dailės parodų rūmuose, tarptautinė konferencija „Kultūra - kaip žmogiškumo įtvirtinimas moksle, mene ir religijoje“ Ievos Simonaitytės bibliotekoje, apskrito stalo diskusija „Menininko atsakomybė“ Prano Domšaičio galerijoje etc. - vyko ten, kur ir taip visada juda kultūrinis gyvenimas (parodų rūmuose, biliotekose, koncertų salėse), ir tiems, kurie gavo kvietimus arba ir šiaip eina į bet kokį intelektualinės minties susirinkimą... Kaip švęsti tokias dienas rekomendacijų nėra, tad džiaukimės bent paspoksoję į karinių pajėgų rikiuotę, garbingų asmenų pulką ir įkvėpę pavasariško oro.

Jei atleisite už subjektyvumą, neabejotinu savaitės kultūros įvykiu paskelbsiu ne tą Kultūros dienos renginių ciklą, o Klaipėdos koncertų salėje balandžio 13 d. rodytas Claudio Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ (rež. Gintaras Varnas), tapusias XXXV festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ programos dalimi. Už šių operų pastatymą G. Varnas buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2008 m. režisierius, o Julija Skuratova gavo tokį pat įvertinimą už spektaklių lėles (liaupsių šiam sapnui prirašyta užtektinai, nebesikartosiu). Vertingi sostinės scenos projektai ne taip dažnai atgyja uostamiesčio scenose – mažai tinkamų erdvių, pasyvokas (jei ne pasyvus) žiūrovas, vadinamųjų „chalturščikų“ įpratintas kultūrintis ne daugiau nei už 10 litų. O čia bilietų kainos nuo 30 iki 70 litų... Vis dėlto salėje publikos pakanka, nors jos šypsenoje trūksta vieno kito danties (t.y. žiūrovo). Žiūrovų visuma patenkinta šiuo maloniu akiai ir ausiai „tvariniu“: mėgaujamasi Editos Bagdonaitės, Gintarės Skėrytės, Viktoro Gerasimovo, Mindaugo Zimkaus, Mindaugo Jankausko, Nerijaus Masevičiaus dainuojamais madrigalais; žavimasi (džiaugiamasi) neįprastomis lėlių teatro formomis. Galiu lažintis, kad didžioji dalis asmenų, mintyse išreiškiančių priklausomybę snobų ložei, ir pasigendančių vertingų reginių vietinėse scenose, nematė Klaipėdos lėlių teatre 2008 metais pastatyto 5 veiksmų politinio lėlių baleto suaugusiesiems „Juoba“ (pagal Alfred Jarry pjesę „Karalius Juoba“), kurio režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė, už šį spektaklį neapdovanota nei kryžiais nei premijomis, į žiūrovą prabyla netikėta ir išradinga vaizdų kalba, judesių plastika, originalia medžiagos traktuote. Na, čia šiaip rakursas į šalį, į Vežėjų gatvę, kurioje įsikūręs Klaipėdos lėlių teatras. Beje, visai šalia, Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4, klesti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, kuriame vykusioje eksperimentinės muzikos kūrėjų „Mobilizacijoje 2010“ kaip tik teko lankytis balandžio 14 d. Tokie eksperimentiniai sambūriai paprastai susikviečia specifinę publiką – išmanančią, stebinčią, kuriančią šį subkultūros fenomeną ar tiesiog smalsią, atvirą meninės raiškos inovacijoms. Esu šiek tiek skaitinėjusi John‘ą Cage‘ą, tačiau nedrįsčiau diagnozuoti, kur yra paprasčiausia spekuliacija „laisvų formų muzikos“ tema, o kur tikrai naujas žodis, kurio „mūsų ausys / dar niekad taip / puikiai negirdėjo“ (Jonh Cage).  Be to pasirinkau netinkamus partnerius – jų dėmesį skaitmeninis garsas neilgai valdė. Teko traukti prie Olando kepurės... Vėjuota. Prieš akis – jūra ir savaitgalis, kuriame - serija spektaklių. Beveik visi matyti. Nors, ne, matytų spektaklių nebūna – jie kiekvieną kartą kiti.

Kulturpolis.lt


 

Atgal Komentarai 10

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės