Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto: Kūnas ir kūniškumas, Galudienių Faberžė arba Lietuva vis tiek yra graži

2010-04-12

Bundantys pavasario vėjai ankstyvą rytą išbloškia iš namų Vilniaus pusėn. Antrus metus iš eilės užlipu ant to paties grėblio- lydžiu mokinę į respublikinį Jaunųjų filologų konkursą. Iš tiesų mokinė ne mano- draugės, bet ko tik nepadarai žmogus prašomas. Dar daugiau- jaunoji kūrėja Greta iš esmės ne filologė, o sportininkė, ir ne šiaip kokia, o buvusi pasaulio fitneso čempionė, „netyčia“ surezgusi darbelį apie „Atleto“ klubo lankytojų kalbą, kultūristų vartojamą žargoną.

Filologijos fakulteto dekano A. Smetonos sveikinimo kalboje žargono nė pėdsako - jo šneka taisyklinga, nudailinta, nugludinta, švyti kaip gintarinis margutis Galudieniuose, kas kad be jokio rimtesnio turinio.

Mano globotinė pristatydama savo kuklų opusą vietomis klys, bet užtai per ilgus metus gludintos ir tobulintos kūno formos tam tikrose situacijose bus iškalbingesnės negu bet kokie žodžiai. Dekano kūno formos taip pat iškalbingos: kokiam devynioliktam amžiuj apie tokius vyrus kaip garbingasis oratorius pasakytų „vyras kaip šėpa“.

Viena smulkmena - amžius dabar lyg ir dvidešimt pirmas. Sakau „lyg ir“, nes nesu įsitikinusi, ar laiko virsmus pajuto kai kurie šio Alma Mater Vilnensis žmonės. Bent jau ne ta profesorė kalbininkė, kuri, analizuodama moksleivių darbus, jaunuoliams vis papasakoja apie Margiuką iš savo vaikystės arba kokie buvę gražūs jos klasės draugų vardai. Kuo arčiau seminaro pabaiga, tuo ekskursų į garbingos mokslininkės žavią jaunystę daugiau. Norėčiau pasakyti, kaip kažkada pamokė R. Kmita, „buvo įdomu“, bet kad liežuvis nesiverčia. Užtai Gretai liežuvis verčiasi: „Maniau, kad tokių žmonių iš viso nėra, kad juos tik „Dviračio žyniose“ galima pamatyti, o, pasirodo, jų iš tikrųjų esama...“

O taip, esama. Ir jie iš kūno, kraujo ir kalbos bei kalbėjimo sudėti. Matau šį kartą visa, kas čia vyksta,  ne savo, o tos merginos, pakankamai kultūringos ir šiuolaikiškos, akimis. Ir tai, ką matau, neįkvepia. Nes ne viskas yra gražu.

Gražus yra Voleso Stivenso eilėraštis „Trylika būdų, kaip pagauti juodąjį strazdą“, negražūs mano pagalvojimai „Trys būdai, kaip atgrasinti nuo filologijos studijų“: pirmasis - konkurso pradžioje parodyti poetinį spektaklį apie bičių teikiamą naudą senovėje, antrasis - suteikti progą pasiklausyti A. Smetonos sveikinimo ir linkėjimo kalbų (pageidautina keletą kartų), trečiasis - įsivaizduoti, kaip atrodysi po 20 ar 30 metų filologijos studijų, kūniškai ir visaip kitaip. Viena bičiulė, filologė iki kaulų smegenų, artėjant penkiasdešimtmečiui, atvirumo valandėlę prisipažino: „Žinai, jaunystėje galvojau, kad kūnas visai nesvarbu, kad svarbu tik dvasinis grožis, bet dabar...“   

Vilnius yra gražus. Visais metų laikais. Visada gyvas ir pulsuojantis. Trijų kryžių kalno papėdėje ant vos prasikalusios žolės pasitiesę kas ką jau išdrįsta prisėsti neskubantys praeiviai, o vakare tie gyvenimo malonumų ragautojai susiburia į senamiesčio knaipes. Mokytojų namų kavinėje apie aštuntą vakaro, o dar tik ketvirtadienis, vietų nerasta. Tokių „anšlagų“ antras pagal dydį Lietuvos miestas Kaunas yra pasiilgęs.

Į Aleksanderio Blumo koncertą „Nautilus“ klube bilietą internetu užsisakiau prieš dvi savaites, nes po filologijos fakulteto misterijų Velyknakčio nakties ritualų gal būtų buvę per daug. Be to,  nuogąstavau, kad tiesiog nebus vietų. Vietų buvo - stigo žiūrovų. Viso labo priskaičiavau 25 plius dar vienas, kuris nežinia kodėl tai išeidavo, tai sugrįždavo. Tiesa, bliuzmenų netrikdė, kad gerbėjų ne per daugiausia. Negalima sakyti, kad Blumas&Co grojo prastai. Kam patinka „sukultūrinta“ juodaodžių muzika su lengvu vokiško „ordnungo“ atspalviu, tas jautėsi kaip žuvis vandenyje. Įskaitant ir patį maestro. Aleksanderis Blumas bent porą kartų pranešė net dvi gerąsias naujienas. Pamiršau, kokia pirmoji, antroji- kad jų CD galima įsigyti tik už 30 Lt. Štai iš ko reikia mokytis reklamos ir marketingo meno! 

Velyknakčio ritualų muzikantas „Vytautinėj“ irgi grojo  „gyvai“, bet CD nesiūlė. Bilietų iš anksto pirktis čia nereikėjo, nors lengvo šou elementų religiniuose vaidinimuose, pasirodo, nestinga.

Sekmadienio rytą Sobore laikęs mišias kunigas, beje, irgi „vyras kaip šėpa“, savo elgesio ir aprangos maniera priminė „kavianską“ bičą, baigusį reikalus kokiam Aleksoto turguje, ir dabar dalykiškai „besitvarkantį“ su mišiomis. Nežinia kur didžėjiškų manierų prisigraibęs kunigas iš tikro labai stengėsi  padaryti įspūdį susirinkusioms „avelėms“ ir negalima sakyti, kad jam tai nepavyko. Pavyko. Tik kitaip.

Stebėdama sekmadienio ryto šou vėl pagavau save begrįžtančią prie minties apie kūną ir kūniškumą. Ne be reikalo ir bibliniai žydai dėl to ginčijosi: „ „Kaip jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nesuvalgysite žmogaus kūno  ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės.“ “  

Šį rytą neturiu „savyje gyvybės“ krimsti Šventraščio metaforas, tuo labiau, kad dar laukia kelionė iš Kauno į Klaipėdą. Tarp kitko nedaug „savyje gyvybės“ esamuoju laiku pulsuoja ir Kaune: Laisvės alėja ir senamiestis lyg po kraujo nuleidimo, šiek tiek daugiau judesio „Akropolyje“, o jau visai gyva - Urmo bazėse. Ši fenomenali „kultūros“ apraiška būdinga tik Kaunui ir, kol laikas, būtina ją užpatentuoti. Čia tau ne kokia geležinė lapė Šiauliuose, čia visas San Urminas su nuosavu dangoraižiu - pagrabinių spalvų unikaliu statiniu.

Į San Urminą vedančios ir išvedančios gatvės negailestingai patikrina automobilio važiuoklę, ir man rodos, kad per dvidešimtį Nepriklausomybės metų miestas ne kažin ką pasikeitė. Šį pavasario savaitgalį „sutiktas“ miestas pastebimai senstelėjo, ir tiek. Akivaizdu, kad eižėjančioms gatvėms praverstų ne daktarų, o kelininkų „botokso“ injekcijos.

Užtai kiek primirštas kelias pro Jurbarką Žemaitijos link vėl primena apie pavasarį, potvynius, žalumą ir visa tai, kas yra gražu. Iš krantų pabėgęs Nemunas dar laiko apsėmęs vieną kitą laikiną statinį, bet vandens paukščiams žmonių statiniai nerūpi. Gulbės, antys, daugybė gandrų. Pro kairį automobilio langą matyti nesibaigiantis lietuviškos Venecijos kanalas, pro dešinį- viena už kitą iškilesnės bažnyčios ir pilys- Raudondvario, Vilkijos, Seredžiaus, Veliuonos, Raudonės. Visa tai gražu akiai, bet ar norėčiau šitų miestelių „kūniškumą“ išgyventi diena iš dienos? Vargu bau. Numirčiau iš nuobodulio.

Galudieniuose pramogų irgi ne marios, bet mes išradingi. Jei liūdna, susigalvojam švenčių ne tik sau, bet ir kitiems. Neturi ką veikti per žiemą- kalėdinių eglučių alėja ir retų gyvūnų rezervatai bei vietiniai ghosthouse‘ai, atsibodo kaimynų vištų ar maksiminiai margučiai- mes pasiūlysim nusifotografuoti  prie grynojo „tautodailės“ meno nuostabiausių pavyzdžių. Nepatinka iš putoplasto, prašom iš Baltijos aukso!     

Bet ne gintarinis vietinio Faberžė darbo kiaušinis arterinės gatvės pradžioj ir norinčios prie jo fotografuotis tautiečių minios pribloškia ir guldo ant menčių grįžus po velykinio turo į savo mielą miestelį  ant „marės krašto“.

Tikrinu paštą, pusė laiškų - iš facebook‘o, fainiausias - Jėzus Kristus pasiūlė tapti jūsų draugu. Štai ir netikėk Prisikėlimu! Kai viena kita trečios kartos pusseserė atsiunčia Gvadelupės švenčiausios mergelės Marijos paveikslą su griežtom instrukcijom, kaip persiųsti ikoną likusiems šešiems milijardams Žemės žmonių, dažniausiai tų nuorodų nepaisau. Bet šį kartą - aleliuja! Išganytojui, Cohen‘ui ir K.D.Lang. Ieva ir Jėzus Kristus nuo šiol yra draugai.  Sveiki sulaukę šventų Velykų!

Foto: autorės.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 4

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės