Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Nesąžiningumo patirtys

2010-03-16

Istorija apie Lietuvoje nelegaliai rodytą sero Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ - tik vienas šovinys autorinių teisių pažeidinėjimo apkaboje. Galbūt solidi finansinė bausmė organizatoriams bei operos dalyviams ir paskatintų kuriančią ir vartojančią Lietuvą dažniau komunikuoti su sąžine, bet greičiausiai nepaskatins, mat nemažai piliečių - nepriklausomai nuo jų išsilavinimo bei gyvenamosios vietos - mąsto kategoriškai: į tai, kad esame vagys ir visas pasaulis tai žino, man nusispjauti; arba vogėm, vagiame ir vogsim ir Seimas mums tebūna kelrodė žvaigždė. Tai mintys iš neišsenkamos internetinių komentarų balos, po kurią pasivoliojus privalu lįsti po dušu. Vis dėlto kirba įtarimas, kad slankiojimas, tam tikra prasme nekultūringose erdvėse, gali būti ne mažiau prasmingas (ar naudingas) nei mėginimas iškelti Immanuelio Kanto sukonstruotą „Grynojo proto kritikos“ štangą. Tas slankiojimas padeda pamatyti anaiptol neanonimišką Lietuvos veidą; padeda suvokti, kad šios erdvės gyvybei moralė nėra savaime suprantamas dalykas, o per metafizikos prizmę, vadovaujantis loginio pozityvizmo postulatais, remiantis emocija ir intuicija, egzistenciniais imperatyvais etc. į moralę žvelgiama tik etikos chrestomatijose; šioje erdvėje galbūt netgi pranašaujama Lietuvos ateitis, kuriai irgi bus sudėtinga išspręsti sąžiningumo testą.

Istorija apie Lietuvoje nelegaliai rodytą A. L. Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ mūsų niekuo nustebinti negali. Pramogų pasaulio žmonės jau seniai įprato dykai perdainuoti užsienio šlagerius, kopijuoti TV laidas, savintis sėkmingus pavadinimus ir kurti panašius prekinius ženklus. Vadinamajai elitinei kultūrai, tapusiai  ekonominės sistemos dalimi, taip pat būdingi ir smulkūs vagiliavimai, ir įspūdingi plėšimai: štai kampelyje negavusi honoraro nosį pučia dramaturgė; neliteratūriškai (bet privačioje erdvėje) keikiasi rašytojas, pagal kurio kūrybą jo neblogas draugas režisierius stato jau n-tąjį spektaklį, o jam nepasiūlo nė figos lapo; naktimis apsakymą suskrebenusi motina, ieško būdų, kaip gauti tą menką honorarą ir neprarasti dalies motinystės pašalpos, o čia pat vargsta ir redaktorė, sprendžianti dilemą, kaip sumokėti honorarą bedarbei kritikei; dieną naktį dūzgia rašytojukai - keičia pavadinimą, sakinį kitą, siunčia  visiems leidiniams iš eilės tuos pačius tekstus vildamiesi gauti daugiau honorarų, nes vienas honoraras – tai vakarienė katei... Dar yra tvirtas dainininkas, tvirtinantis, kad dalyvaudamas nelegaliame projekte jis niekaip nepažeidžia kito menininko teisių, nes yra tik samdinys. Esama solidžių kultūros vadybininkų, pasirengusių įrodyti kosminį projekto biudžetą - juk kitą kartą galimybės gerai užsidirbti gali tekti laukti iki kito Lietuvos tūkstantmečio (o amžino gyvenimo šiapusybėje eliksyras dar neišrastas). Pažįstu dailininką, kuris pritrūkęs pinigų „plagijuoja“ pats save:  ta pačia stilistika pripaišo lengvo turinio paveiksliukų, tik po jais nepasirašo ir parsiduoda pigiau. Gerai žinoma Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė iš televizoriaus kvadrato viešai pareiškė, kad apgaudinėja valstybę, kad moka tai daryti ir darys, nes valstybė, kuriai ji dirba ir kuria, jai atsako kvailais įstatymais...

Pedagoginėje literatūroje teigiama, kad teisingiausi yra tie žmonės, kurie vadovaujasi ne įstatymais ir ne dieviškąja valia, o sąžine. Bet šiandien sąžinė kelia daugiau juoko nei pagarbos: sąžiningas tapatinimas su kvailiu, įtartini oriai spindi TV ekrane su ženkliukais atlape „Teisti už gerus darbus“. Mes norime turėti, kūno verčiami trokštame gyventi ir įsivaizduojame esą nemirtingi, todėl leidžiame sau elgtis bet kaip.

Prieš daugiau nei dvidešimtį metų vaikai į kolūkių laukus dar traukdavo žirniauti, močiutės kiaulės kišdavo knysles į iš kolūkio parneštą „kombikormą“, o galėjęs kartoti burtažodį blatas šiandien konkuruotų su pačiu Hariu Poteriu. Vienas šių dienų verslininkas prisipažino vaikystėje svajojęs tapti spekuliantu. Anoji santvarka mūsiškėje genetikoje padarė šiokių tokių pakitimų, dėl kurių potraukis spekuliuoti, simuliuoti, išvengti, sutaupyti kito sąskaita šiandien - aiškių kūrybinių perspektyvų nebuvimo, netikrybės ir pragmatizmo valandą - persikėlė ir į meno bei kultūros erdves.

Spekuliacija menu kaip preke pasiekė aukštą lygį. Leidyklos mausto rašytojus, rašytojai - redakcijas, autoriai - autorius. Negalvodami apie jokias teises ir pareigas, nekamuojami sąžinės priekaištų kultūrinės produkcijos vartotojai siurbia kūrėjų syvus per linkomanijos, torentų ir kitų tinklapių arterijas - tik vienetai gali didžiuotis absoliučiai legalia fonoteka ar kinoteka. Nesąžiningumo

pamokas vaikai įčiulpia jau su motinos, kuri sėdi ant fiktyviai pasididino atlyginimo, pienu. Tad ar įmanoma, kad istorija apie Lietuvoje nelegaliai rodytą A. L. Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ būtų paskutinė nelegali?..

Japonų novelistas ir eseistas Riunoskė Akutagava rašė: „Sąžinė – ne barzda, neauga senstant, sąžinė atsiranda iš patirties“. Kokios patirties reikia mums? Didaktikos? Bausmių? Prievartos? Kita?..

Kultūros komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje  „Kultūros savaitė“ (II.13)

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės