Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto

Pajūrio topai, paminklas Nepriklausomybei arba belaukiant kol „prasikals“ didysis margutis

2010-03-08

Tarp dviejų Nepriklausomybės paminėjimų, Vasario 16 ir Kovo 11, tarp dviejų ilgųjų savaitgalių vienas ilgasis tarpušventis. Šventes ištverti nėra paprasta, ypač kai jos pabyra tarsi iš gausybės rago, viena po kitos: Valentino diena, Stintų šventė, Vasario 16, Užgavėnės. Tiesa, ilgąjį tarpušventį kiek praskaidrina Kaziukas ir Kovo 8, pakilusi iš pelenų tarsi feniksas.

Paminklas Galudienių NepriklausomybeiKažkokiose neskaitomose, bet visiems žinomose knygose parašyta- „šventes švęsk!“ Tad nors mūsų amžinoji pilietybė danguje,  netirpstančius „lobius“ privalome krautis čia ir dabar, laikydamiesi anos karalystės įstatymų.

Šventėms ruošiamės kiekvienas savaip: kas stintas gaudo, sūdo, kepa, marinuoja, rūko, kas soliariume leidžia seansą po seanso- kaipgi pasirodysi savajam Valentinui blyški kaip plekšnės pilvas, kas bando balkone šalia nuolat plevėsuojančios savo garbingos giminės vėliavos iškabinti Trispalvę. Mielai iškabinčiau visas įmanomas švenčių vėliavas, jei tokių turėčiau. O dabar- nei vėliavų, nei vietos kur kabinti, net abonemento į soliarumą neturiu.

Bet nemanau, kad viskas prarasta- juk tikrieji lobiai neapčiuopiami, tai dvasios paminklai, jiems nebaisu nei žiemos pūgos, nei pavasario vėtros, nei šiaip kokios stichijos. Tiesa, kartais tie dvasios paminklai tapatinami su materialia raiška- Gedimino pilis, Katedra, kažin kokiuose istorijos užkaboriuose nusimetusi Mindaugo karūna, ir panašiai. Mano miestelyje irgi esama savų pilių ir katedrų, ir nors kai kurios „katedros“ po Žalgirio mūšio dar neatstatytos, bet jų simbolinės- Nepriklausomybės prasmės- nesudegins jokie užsakomieji laužai.

Pačiame miestelio centre- Galudienių perlas, natūralus Ghost House. Žemės nuosavybės klausimai dar bus sprendžiami įvairiuose teismuose bent porą šimtmečių,  tad velionis grafas ramiai sau galės vaidentis rūmo degėsiuose ir stebėti pulsuojančius pirmyn- atgal garbiojo lietuvių tautos patriarcho vardu pavadinta gatve savus ir svetimus. Pirmyn ir atgal. Nuo Vytauto gatvės iki tilto, tik retkarčiais užsukant kavos-arbatos-karšto vyno arba net neužsukant, o perkant ir vartojant viską tiesiog čia pat, nes savieji pasiryžę bet kam, kad tik šita arterija arba vena „neuždžiūtų“. Net nuosavą Nepriklausomybės paminklą- ledinį žveją su irklu, primenančiu viduramžių karžygio   kardą- svečiams nuliejo. Žvejui praeiviai dzin, nes jis ledinis, daug blogiau, kai kovo pirmosiomis dienomis prasideda pavasariniai lietūs. Irklinis kardas virsta į kuoką, paskui į aplaižytą eskimo porciją, galų gale paprasčiausiai išgaruoja.

Bet nėra ko liūdėti- lietuviai visai laikais pasižymėjo išradingumu: karalius mirė- tegyvuoja karalius! Gatvės pradžią ženklinančius „poroloninius“ stintos griaučius mikliai keičia bene didžiausias butaforinis Velykų margutis šalyje, ir tiek žinių. O apie ką tik nušurmuliavusias švenčių arba visuotinio apsirijimo dienas mena tik vienas kitas išradingesnis reklaminis užrašas ant kavinės langų: „Jeigu ką, aš ne kokia kvaila menkė. Aš stinta. Stabiliai topuose. Užeik. Įsitikink.“

Nebandau sudaryti kavinių-žuvinių topų, man labiau prie širdies  namai- vaiduokliai, slapti kampeliai, menantys laiko ūkanose blėstančią  romantizmo epochą. Vasarą nuo „brodo“ per žaliuojančius medžius ar karuselių tankumynus jų nematyti, bet žiemą slėpk neslėpęs.

Kai eini „pirmyn“, tilto link, kairėje pusėje, likus maždaug 200 metrų iki jūros, nuostabūs balti rūmai. Buvo, be abejo, kažkada. Mes ne barbarai, mūsų kalboje nėra žodžių įvardinti tokiam vaizdeliui, bet kitos tautos turi itin tikslių terminų- „ostatki byloi roskoši“. Balto rūmo išdaužyti arkiniai langai „laikinai“, kokiam dvidešimtmečiui, užkalti fanera, kad ne taip žiauriai trauktų skersvėjai ten retsykiais nakvojančias pelėdas, apuokus, „bomžus“ ir kitus saugotinus paukščius.

Vienas „jūrpaukštis“ kaip tik šlapinasi ant kultūros griuvėsių kampo. Tokiomis minutėmis man labiau patinka graikai, jie panašiais atvejais linkę šokti sirtakį. Tiesa, negali žinoti, kaip tūlas graikas įvertintų pajūrio „antiką“. Matyt, ypatingas mūsų šalies klimatas kai kuriems kitataučiams sužadina žemuosius instinktus- kaip kitaip paaiškinsi kokio britų policininko keistoką „požiūrį“ į Prezidentūrą.

Iš centrinės arterijos aidi ne sirtakio garsai, ne Katunskytės ir, ačiū dievui ar deja, ne Kirkorovo šlageriai: „...žengia pulkas linksmai tvirtai mušdamas koją...“ Ak, tas praėjusio laiko ilgesys! Prasimuša net  per šios žiemos ledą, sniegą ir šaltį. Kad ir ne ano,  žavaus bajoriško šimtmečio. Kad ir sovietinės epochos, kurios, tiesą pasakius, nesiilgiu, bet dabar, kad ir stengdamasi išgyventi nuo vienų švenčių iki kitų, mielai patraukčiau į „Jūratės“ baseiną. Patraukčiau- ne visai tiksli tariamosios nuosakos forma šiuo atveju, būčiau patraukusi, mat baseino vietoje galėtų ganytis kokia alpinių žieminių ožkų banda arba laukiniai Gotlando arkliai. Protingosios miestelio galvos šią atrakciją- laukinį zoologijos sodą po atviru dangum, matyt, suplanavo ilgam, net varinę Neringos skulptūrą išbogino į kaimyninį miestelį. Pagirtinas apdairumas. Neduok dieve, išvydęs geležinę bobą pastips koks šio „rezervato“ itin saugotinas gyvūnas ar šiaip įgėręs „mamutas“, netyčia atklydęs iš „basankės“. 

O dabar ką, dabar ramu. Džiaugiamės tuo, ką turim, švenčių progomis viešai šokame, ne, ne sirtakį, jei ne kepurinę, tai bent polką su „pakratuškom“, o jei tautinis paveldas „neveža“, stropiai kultivuojame naujus dirvonus, kad ir striptizo kultūrą.

Tiesa, kad galėtum purenti naujus dirvonus, reikalingas jei ne tobulas, tai bent baro prieblandoje pakenčiamai atrodantis kūnas, tad vėl tenka grįžti prie soliariumo idėjos. Dėl visa ko nusipirksiu tą abonementą, jei ne sau, tai kokiai draugei padovanosiu. Žinia, gyvenimo realybė yra paprasta, ir nors, anot mano mylimo Irvingo, gyvenimas rimtas, menas- žaidimas, ko nepraskaidrinus vieno kito gavėnios vakaro šiokiom tokiom atrakcijom. Argi būtina tam trenktis  į Tailandą? Vievis daug arčiau. Bent realiau negu pakliūti į nacionalinę Eurovizijos atranką ir sublizgėti prieš tautą ir pasaulį sidabro „triusikėliais“. 

O dar arčiau jūros tiltas. Jo beveik nematyti, pavakarys įsupo miestelį į tirštėjančią rūko maršką. Bangos vos vos supasi, šaltis sulėtino Baltijos širdies ritmą, o didysis Kažkas į šitą pavakario peizažą atsiuntė kelias baltas ir porą dar pilkų gulbių. Visa, kas tik gražu pasauly,/ Visa, kas gyva ir judru, kas nuostabu ir išmintinga, sukūrė Viešpats iš miglų. (C. F. Alexander, 1818- 1895)    

O dėl to, kas nenuostabu ar neišmintinga, ar verta jaudintis? Geriau sušokim. Tirštėjančioj vakaro prieblandoj prie jūros tilto kad ir stintų viliotinį: stin-ta- pu-ki-stin-ta-puki...     

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės