Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto

Tarpulaikio erdvės, „Avataras“ arba kaip ištrūkti iš Gesundbrunnen prekybos centro

2010-01-11

Penkios dienos šventiniame Berlyne pralėkė kaip viena. Nieko nespėjau. Nespėjau susitikti su Moritz‘u, išgerti arbatos pas Liną, nenuvažiavom į Šarlotenburgą, ką bekalbėti apie Drezdeną. Bet užtat mano draugė Eglė antrą dieną darbe blyksi auksinėm kelnėm, o man ausyse blyksi viena iš penkių porų naujų auskarų. Kitos keturios neišpakuotos, nesusiversi juk visų iš karto.

Vėl esu čia, tarpulaikyje ir tarpuerdvėje tarp kraštų, kuriuose nebuvau, ir tarp savo numylėtos Krakozijos. Tik čia galų gale esu priversta sustoti ir pagalvoti, ką ir kaip ir kodėl darau. Tiesą pasakius, šita kelionė kaip prasidėjo parymojimu Rygoje, taip panašiai ir baigiasi: idealus žiedinės kompozicijos variantas.

Matyt, žiedinė kompozicija pastaruoju metu vėl tapo madinga. Ir ne tik BalticAir kompanija ja naudojasi. Ja išmoningai sugroja į šventinį Berlyną iš Teksaso atklydęs dirigentas Carl St. Clair, komponuodamas šventinį koncertą „Komische oper Berlin“. Klausomės koncerto „Great Musical Moments in Film“: pradžioje skamba paradinis maršas iš „Ben Hur‘o“, pabaigoje- maršas iš „Batman‘o“. Du kartus. Nes čia susirinkusiai publikai patinka maršai. Gruodžio 30 vakarą Berlyno komiškoje operoje laiką daugiausiai leidžia pagyvenę buvusios Rytų Vokietijos piliečiai. Mes irgi prie jų. Priežastys elementarios, bet ne tik ekonominės: bilietas į šį koncertą kainuoja tik 20 eu, į Berlyno operą- maždaug 75 eu. Aišku, jeigu mano gyvenimo svajonė būtų išgirsti „Rigoletą“ vokiškai, ką darysi, išbraukčiau vieną shopping‘o dieną Gesundbrunnen prekybos centre iš tarpušvenčių laiko. Bet nenoriu, nes kartą jau girdėjau „Chovanščiną“ Kijevo operoje. Ukrainietiškai. Apie tris valandas. Buvo įdomu.

„Avataro“ trukmė- irgi trys valandos. Atkakliai priešinausi tam James‘o Cameron‘o 3D formato sumanymui „Sony“ centre, bet galų gale bičiulės spaudimas įveikė mano užsispyrimą. Sutarėm, kad į filmą eisim sausio 1, nes tada jau tikrai jokios nenumatytos kliūtys neužkirs kelio šiam žygiui ir bilietų tikriausiai bus ne tik pirmoje eilėje. Mat Eglė jau bandė mane įtraukti į minėtą avantiūrą anksčiau, užklupus dienos nuovargiui po pasiblaškymo „Arkadose“, tik tada nebuvo bilietų. Tačiau dabar dar iki fantazijų šalies su mėlynais dvimetriniais žmogėnais dvi dienos laiko. Dabar mes čia, „Komische oper Berlin“, ir pakerėtos klausomės Philipe Quint‘o griežimo. Šį kartą Quint‘as savo Stradivarijaus nepalieka, ne taip šauniai sekasi Erikai Ross, sopranui. Dainininkės aukštakulnis įstringa į grindų plyšį, bet ji nesutrinka, išsiplėšia savo batelį ir oriai lenkiasi sužavėtai publikai.

Mums už sopraną labiau patinka baritonas Gunter Papendell, bet už visus labiau publikai patikti nori pats maestro Carl St. Clair. Teksasietis labai gyvybingas: jis ne tik vadovauja orkestrui, bet ir pripuolęs prie Philippe Quint‘o šiam spaudžia ranką, paskui pastarąjį dar keletą kartų bičiuliškai apkabina.

Išoriškai temperamentingasis maestro labai primena vieną Skuodo gyventoją, beje, irgi menais gyvenantį žmogų- Edmundą Untulį. Prisipažinsiu, kad iki šiol Untulio „Žiogas šulinyje“ perskaičiau tik paskyrimą: „Net i gėliausė šolėnė ikrėtos dongos matytėis, je i vėršo paveizi...“  Bet gali būti, kad tos eilutės ir yra vertingiausia knygos dalis. Bent jau man tiek pakanka.

Pakanka pažiūrėti į baltu sniegu nuklotus Wedingo gatvės stogus ir suvokti, kad artinasi šalčiai, ir jeigu mes šiandien neparsinešim malkų, tai per šventes drebėsim, nes kai gerai paspaudžia, vien anglių briketų nepakanka. Mano bičiulės butas šildomas krosnimi. Tokių butų čia nemažai, jie pigesni negu su centriniu šildymu. Malkų nusipirkti mes bandom jau trečią dieną, bet niekaip nespėjam. Nespėjam, nes pakeliui į tą nuostabią parduotuvę yra dar keletas nuostabių parduotuvių. Ir ant visų jų vitrinų- „sales, sales, sales!“.

Ne mes vienos įkliūname į shopping‘ų spąstus: daugybė berlyniečių ir miesto svečių ištinka toks pat likimas. Kai fotografuoju atminčiai „Arkadų“ girliandas, kadre pasimaišo vyresnio amžiaus pora, kažkaip ne itin deranti prie esamo „peizažo“: varpelio formos nutrijų puskailiniai ir balta kailinė kepurė... Pakvimpa „Ironija sudbi ili posle bani“. Bet „bania“, pasirodo, ne ruskaja, o litovksaja, nes porelė tarpusavy šnekasi lietuviškai. Į rusišką pirtį, beje, mes irgi nespėjom nueiti, nors planavom. Bet spėjom prisisiųsti filmų, kurie tradiciškai žiūrimi sutinkant Naujuosius.

„Delfi“ portale radau 14 filmų sąrašą, kuriuos patariama žiūrėti Naujųjų išvakarėse, sutrumpinau jį iki trijų („Someone like you“, „About a boy“, „Sleeples in Seatle“) ir dar savo nuožiūra pridėjau vieną extrą, dėl visa ko- „True Blood“.

Eglė paskutinį kartą siūlo apsigalvoti ir nesibelsti į Unter den Linden stebėti fejerverkų, siūlo alternatyvą- šventinį party budistų centre, bet šį kartą aiškiai žinau, kad galimas nušvitimas įmanomas būtent prie Brandeburg Tor. Tą žino dar trys milijonai berlyniečių ir miesto svečių (manoma, kad būtent tokia minia bursis Liepų gatvėje artėjant dvyliktai), tą žino policijos pajėgos ir net metro traukinių mašinistai, nes jie net nestoja Branderburg Tor stotelėj, o lekia toliau.

Galų gale atsibeldžiam ten, kur reikia, dar kelios minutės iki dvyliktos, galėtume dar netgi nusipirkti šampano, bet karštas vynas geriau, ir laukiame to, ką Moritz‘as įvardino like a Second World War. Lūkesčiai nepasiteisina. Fejerverkai įspūdingi, bet tikėjausi įspūdingesnių. Miesto valdžia žino, kad žmonių vis tiek čia bus, tad kam be reikalo švaistytis?

Iš tikro Unter den Linden šventinę naktį gali pamatyti įstabiausių personažų: nuo ponios su lapių kailiniais iki žemės ir žvėrelio galva ant kailinio rankinuko iki bedančio benamio, isteriškai išrėkiančio šventinį pasveikinimą: „Emigrantai, lauk!“

Emigrantais nusprendė atsikratyti ir jaunoji Wedingo turkų karta: kai išlendam iš metro, jie mus smagiai apmėto smulkaus kalibro degančiais fejerverkais. Ką darysi, kare kaip kare. Šiaip ar taip likom gyvos, bet romantiškos meilės istorijos su Tomu Hanksu ir Meg Ryan neberūpėjo, bet užtat atsarginis variantas- „True Blood“- pasirodė į temą.

Šito nuostabaus veikalo ištvėriau pusę serijos, „Avatarą“ ištvėriau visą. Tris valandas. Vokiškai. Dar blogiau- filmas man patiko.

Mažiau patiko dvi valandas sėdėti lėktuve Tegelyje laukiant, kol nuvalys pakilimo takus, nes visą laiką snigo ir snigo. Dar labiau tempėsi laikas Rix tranzito keleivių terminale, bet jau turėjau šiokios tokios patirties, kaip sutrumpinti dieną: privalomas dutty free turas, „Liubov i seksualnost“, „The Hunt of the Vampire“ etc. Netgi bandžiau numigti, tik, deja, nepavyko, nes galvon lindo mintys apie romantišką, vadinasi, paauglišką, netikrą meilę ir brandžius jausmus. Tik ne jam ar jai, bet miestui, kuris vienoks yra rudenį, kitoks pavasarį ar vasarą, dar kitoks žiemą. Smagiausia Berlyne rudenį ar vasarą, žiemą miestas gražus tik tamsoje, lėktuvui leidžiantis, arba gerokai pasnigus, bet  man patinka čia būti netgi tada, kai šalta ir šiukšlina, ir žinau, kad dar sugrįšiu čia, nes dar daug ko nespėjau nuveikti. Į „Avatarą“ antrą kartą neisiu, bet kodėl nepažiūrėjus „Alisos stebuklų šalyje“ su Johnny Deep‘u?

Autorės nuotr.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 3

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės