Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto

Skrydis iš kalėdinės Krakozijos į vietas, kurių nėra

2010-01-04

Neabejoju, kad daugelis yra matę filmą su Tomu Hanksu „Terminalas“, kur jis ilgam pastringa mitiniame laike Niujorko oro uoste, nes Amerika jo neįsileidžia, o Krakozija nebegali įsileisti, nes tokios šalies nebėra. Hankso personažas priverstas išgyventi tarpulaikyje ir tarpuerdvėje, nes neturi kitos išeities.

Šiandien aš irgi išgyvenu nesibaigiantį mitinį laiką Rygos oro uoste. Mano Galudieniai tebeegzistuoja, ir pirminis planas buvo geresnis- jokių break‘ų, bet šiuo atveju nykaus revoliucionierių vaidmens ėmėsi AirBaltic kompanija, taip nuostabiai perplanavusi mano skrydį, kad dabar esu čia, Rix, ilgam.

Skrisdama dar audžiau menką planelį aplankyti šventiškai išsidabinusią brolių latvių sostinę, bet tas noras greit, o greit praėjo, nes čia, kaip ir Lietuvoj, „lai lyn lai lyn lytus...“ Tas „lytus“ visai ne į temą, nes taikosi tiesiai į smalsias turistų akis, bandančias apžvelgti auksabokštę Rygą, savąsias dar norėčiau kiek pataupyti, tad nusprendžiu likti oro uosto terminale, su kitais tranzito keleiviais, taikančiais į Šarm el Šeichą, Londoną, Paryžių, Ženevą, Helsinkį, Varšuvą. Susidaro įspūdis, kad maždaug keturi penktadaliai bastūnų, palikusių antrą šventų Kalėdų dieną keptais kalakutais ir balta mišraine  nuklotus stalus, lietuviai. Ilgiausia keleivių eilutė nusidriekia prie 6 vartų, to Paris. Šis miestas nėra ta pasaulio sostinė, į kurią šiandien norėčiau patraukti, bet beveik mielai išsimainyčiau savo bilietą vien todėl, kas šis skrydis dabar, o mano... po milijono valandų.

Turiu viską, ko reikia, kad prastumčiau laiką šioje gyvenamoje terminalo saloje: laptop‘ą (be interneto, bet įsimečiau vieną kitą nežiūrėtą filmą), pora knygų („Liubov i seksualnost“, „Silva rerum“, „The Hunt of the Wampire“), kelis „Merci“ šokoladukus, ir dar... čia daug šilčiau negu mano bute. Galima sakyti, netgi karšta. Pirmiausia nuslenka liemenė, paskui viena pora kojinių, paskui galvoju, kad gal laikas nusiauti batus...

Įdomu, ar tie skraidūnai, kurių periodiškai prašoma ateiti „na pasadku“ vėluoja dėl to, kad ištinusios kojos nebetelpa į staiga susitraukusius batus ar gerb. Gerasimov‘as, kurį kokį dešimtą kartą įsakmiai kviečia oro uosto dispečerė, apsvaigo nuo kvapų „Dutty free“ parduotuvėse rinkdamas mylimajai pokalėdinius kvepalus?  

Kažkodėl kviečiami tik keleiviai, turintys slaviškas pavardes, ir kyla įtarimas, kad priežastys kitos- absoliučios, ir dar su keistu užrašu- %. Nežinau, ką tai galėtų reikšti, nebandau gilintis, nes akį patraukia priešais išsipliekęs silikoninis/anabolinis raumenų kalnas. Jeigu dar metus bėgiosiu ir vakarais eisiu į „Torsą“, kažin ar pavyks bent kiek jam prilygti? Steroidinis vaikinas netrukus išskrenda to London, vadinasi, mums ne pakeliui jokiom prasmėm.  

Vidurdienis- pats nykiausias laikas gruodžio 26 dieną Rygos oro uoste. Už lango tik keli    žaliauodegiai „fokeriai“, tranzito salėje likę tik rusakalbiai keleiviai ir vienas kitas neaiškus plauko tipelis, nusprendęs čia numigti „iki pavasario“. Tik ne aš. Kai vieną sykį mane apvogė kajutės kaimynė kelte iš Stokholmo į Taliną, nusprendžiau, kad miegoti kelionėje smagu, bet nuostolinga. Nors, beje, apvogė ne tada, kai miegojau, o kai maudžiaus duše. Reikėtų keliaujantiems keltu prie kajutės durų prisegti įspėjamąjį maždaug tokio turinio lapelį: „Gerbiami keleiviai, maudykitės apsirengę, už paliktus be priežiūros daiktus ir rūbus neatsakome“.

6 vartai įleido būrelį turistų from Germany. Garsiai klegėdami ir drumsdami vidurdienio tylą jie traukia link išėjimo. Suprantu, kad laikas pirmajam „Merci“. Šitas su marcipanais.

Iš kažkur atsliūkina ketvertas įtartinai energingų ir triukšmingų suomių. Lėktuvas į Helsinkį jau išskrido prieš porą valandų. Arba vieno iš tų suomių pavardė Gerasimov‘as, arba pasikeitė savaitgalio ir šventinių kelionių kryptis: suomiai ne į Taliną traukia, bet pamažu okupuoja Rygą. Galbūt ateis eilė ir „Čili kaimui“ Vilniuje?

Kol rašiau šias eilutes, suomiai dematerializavosi. Dar geriau, girdžiu, kad kviečia  ne tik Danilenko ir Tomkevič „na pasadku“ to Helsinki, bet ir Funijagu Kyomoto. Ką gi, laikas išsiaiškinti šito keleivių terminalų Bermudų priežastis. Kojos pačios nuneša ten, kur lyg ir mačiau „Absoliutą“, bet ten viso labo tik „Boris Jelzin“, tiesa,  5 eu pigesnis negu paprastai.

O kava oro uostuose visada brangi ir niekam tikusi. Perkuosi latte labiau dėl aukštos stiklinės ir stiklo sienos, per kurią kokį pusvalandį stebėsiu vieną kitą kylantį ar besileidžiantį lėktuvą. Štai mėlynuodegis „Ryanair“ paukštis. Nedaug juo atskrido, nedaug dar šiandien ir iškeliaus atgal. Dar šventės. Per kiekvienas Kalėdas gaunu vis daugiau sms su 00.. numerio pradžioje, ir tai kartais priverčia kažkaip keistai sunerimti. Suvokiu, kad nieko čia nepakeisiu, kad esama daug visokių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, ir kvailokai čia atrodytų patriotinė prakalba, bet ... Taip ir norisi tokią išrėžti. Kad ir stiklinei oro uosto sienai. Norisi, bet neišrėžiu.

Bandau nunirti į „Liubov ir seksualnost“, nesiseka, ne ką geriau ir su „The Hunt of the Vampire“, užtat „Lietuvos rytą“ perskaitau beveik visą ir išmetu į šiukšlinę, nes ten nieko nerašo. Gal kiek vertesnė dėmesio pasaka apie „nelaimingą“ lietuvių kilmės amerikietį, laimėjusį 64 milijonus ir atseit nesėkmingai juos investavusį į nekilnojamą turtą. Vargšas „nelaimėlis“, ką gi, jei jau taip, nebepirksiu „Teleloto“, kam tie turtai, jei nuo jų nesidaro geriau?

Kažkokiu stebuklingu būdu mitinio laiko upė nuplukdo į vakaro prieblandą. Kad nemirčiau iš nevilties, „čekinuosi“  dar kartą, dar kartą geriu kavą ir susirandu savo gate, tuos pačius B 6. Kol kas aplinkui prisėdę tik lietuvės, viena pogarsiai pasakoja savo gyvenimo ir kalbų mokymosi istoriją: „Mokykloj galvojau, kam man mokytis vokiečių, vis tiek man jos niekam neprireiks...“ Labiau patyrusi emigrantė (sakosi esanti 33), protina dešimtmečiu jaunesnę merginą:”Svetimoje šalyje atrandi save, supranti, ko tau labiausiai reikia, pasijunti žmogum, kai užsidirbi pinigų...“ Apie paskutinę  sakinio dalį patylėsim, tik nesuprantu, kodėl pirmieji du vyksmai neįmanomi Lietuvoje. Matyt, laikas dar vienam „Merci“: šokoladas aktyvina smegenų veiklą. Bet ne maniškę. Bent jau ne šiandien.

Už stiklinės oro uosto sienos viliojamai švyti pakilimo takų žiburiai. Galų gale teleekrane sušvyti mano skrydžio kryptis ir numeris. Galų gale įsitaisau savo 06C, sulaukiu, kol šalia įsikuria bičas megzta kepure su atvartais. Galų gale išgirstu ilgai lauktus žodžius: „Jus sveikina „Boeing‘o 747 įgula, įgulos vadas...“ Mano kaimynas aiškiai keliautojas su patirtim- bičas aktyviai  ruošiasi skrydžiui: susireguliuoja mp3, užsitraukia ant akių kepurės kraštus ir susmunka savo 06A.

Mano kepurė ne tik kad be atvartų, ji apskritai nežinia kur, bet užtai aš matau Berlyno žiburius, kai leidžiamės į Tegelį, matau net milžinišką švytintį velnio ratą kažkur šalia televizijos bokšto Alexander Platz, ir šita akimirka atperka ilgas „plūduriavimo“ valandas Rygos terminale.

Ir žinau, kad šis žiburiuojantis laikas yra čia ir dabar, kad jis net ne laike, ir ne erdvėje.

Erikos Burkauskaitės nuotr.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės