Mare Liberum
Rimantas Kmita. Ezopas šaukia mus

2009-11-30

Kai kas nors verkia, dažniausiai reiškia, kad jis yra nuskriaustas arba jam nepasisekė, kad jis silpnas, o galingieji pašaipūnai ir skriaudikai piktdžiugiškai trina delnais. Kai verkia rašytojas, tai kas tada tas piktas dėdė ar teta? Gal valstybė. Valstybė, kurią jie sukūrė ir tada, XX a. pradžioj, ir antrą kartą – XX a. pabaigoj? O dabar ji atstūmė, įskaudino. Kai rašytojas paverkia, jam gal kiek palengvėja. Išsivalo, išsilieja. Kaip čia neprisiminsi vieno tokio didžio žmogaus, kuris yra pasakęs: „Jūra yra sūri kaip ašaros, ašaros yra sūrios kaip jūra. Jūrą ir ašaras sieja vienatvė. Jūra ją jau turi, ašaros jos ieško.“ Aukso žodžiai. Taip ir lieja jūras ašarų į vienatvę panirę mūsų rašytojai, nes jau senokai kas nors jiems berašė laiškus ir jų akys pamažu virsta žaižaruojančiais perlais.

N. Jankausko nuotrauka

It kokie pumpurai kraunasi man mintijimai girdint jautrių rašytojų ašaras ir verksmus, kurie sklinda per liūdesio pakąstus kultūrinės žiniasklaidos puslapius. Kiek ten teisingo pasipiktinimo, kad kultūrai skiriami trupiniai nuo valstybės stalo! O kai nėra kultūros, tai mus užpuola ir baigia uždusinti kičas, banalybė ir komercija.

Kaip reikėtų sustiprinti tuos melancholijos sukaustytus kultūrinius leidinius? Visi esami kultūriniai leidiniai Lietuvoje yra labai geri, nė vienas nesutiktų jungtis su kitu, sutelkti jėgas, lėšas ir energiją. Pokyčiai čia seniai nevyksta. Vienintelis pokytis, kurį mielai priimtų kultūriniai leidiniai, – padidintas finansavimas. Bet kadangi to nėra ir greitai nebus, nėra ir jokių pokyčių.

Dėl ko verkia rašytojai ir menininkai? Kad nėra teisybės, šviesos ir lygybės. Komunizmą nugriovė, tai dabar atėjo rinka, dar baisesnė pamotė. O pinigai ir rinka yra blogis. Pinigai valdo pasaulį, kaip pasaulį valdyti norėjo komunizmas. Tiesa, dvasingiems menininkams pinigai yra nešvarūs tol, kol yra verslininkų kišenėse. Jeigu jie patenka kultūrininkams, tai tampa tarsi skaistyklos ugnį perėjusi tyra materija, net Ariel taip neišbalintų mūsų sielų, kaip pinigai, skiriami kultūrai. Ir nereikia reikalauti, kad už tuos skiriamus pinigus būtų atsiskaityta, nes tokie prašymai yra biurokratizmas ir šventos kūrybinės laisvės suvaržymas.

Ką daryti, klausiu, ką daryti? Turime rinką, turime tą lietuvišką kapitalizmą. Rimtesnių revoliucijų niekas neruošia, teks gyventi tokioje santvarkoje. Negi uždarysi redakcijas ir leidyklas ir išsivaikščiosi. Ir vienas pumpuras mano galvoje staiga prasiskleidžia – Eureka! – aš prisimenu, patikrintą variantą – Ezopo kalbą. Juk menininkai taip didžiuodavosi ezopiškai paslėpę adatą vežime, tik dabar liūdi, kad dingo cenzūra, o su ja kartu ir visas jų išradingumas, ir skaitytojų susidomėjimas, ir honorarai.

Bet imkime ir įsivaizduokime, kad komunizmą pakeitęs kapitalizmas taip pat iš jūsų reikalauja liaudiškos formos su optimistiniu turiniu. Ką čia daug įsivaizduoti, juk taip ir yra. Ir kas trukdo bandyti imti ir prisitaikyti tokioje ideologinėje rinkoje, kaip kad anksčiau. Tereikia susigrąžinti įgūdžius!

Apgaudinėkite rinką, kurkite tokius produktus, kuriuos rinka įsileistų tarsi Trojos arklius, o jų viduje sukraukite savo idealus, savo tėviškės ilgesius, savo tradicines vertybes, graudųjį lyrizmą, tikruosius moralinius pavyzdžius, įsprauskite taurųjį žmogiškumą, kuklaus ir nuolankaus darbo prasmę, pirminius gamtos išgyvenimus, anapusybės patyrimus, religines bei etines maksimas. Flirtuokite su rinka, suviliokite ją, pasinaudokite ja, mestelėkite jai jauką ir ištraukite lyg auksinę žuvelę. Žinoma, tokie flirtai su galia visada pavojingi, bet bijai vilko – neik į mišką. Kas sakė, kad kurti kultūrą yra nepavojinga? Kas sakė tai knygnešiams, aušrininkams, partizanams, disidentams? Rimtai kuriant visada susidursi su jėga – politine ar ekonomine. Ji tik ir tyko mūsų tėviškės ilgesių, o tyrą pavasario džiaugsmą nori paversti ideologiniais lozungais arba velykinių išpardavimų akcijomis. Tos piktosios jėgos niekada nebūna nei geros, nei tolerantiškos, nei supratingos, nei globojančios. Globojančios, bet labai atsirenkančios savo globotinius ir pakuždančios savo taisykles. Buvote pasimetę – kaip mums kalbėti, kai neliko cenzūros. Prašom – ekonominė cenzūra. Prašom – galia, kuriai galima (o juk ir reikia, privalu ir neišvengiama) priešintis – rinkos galia.

Prastumkite tą Trojos arkliuką godžiajai ir piktajai rinkai. Ji nupieš ant jo kokį prekinį ženklą ir parduos visiems ištižėliams vartotojams, o tada jau... Kad pradės sklisti iš Trojos arkliuko visos gėrybės, kad ims žmonės šypsotis ir vienas kitam užleisti vietas viešajame transporte, kad ims politikai susiprotėti ir galvoti apie tautą, kad ims gėdintis oligarchai savo nešvariųjų pinigų ir patys savęs, kad šoks gyventojų gimstamumas, religingumas ir kompiuterinis raštingumas, o padūkėliai dvejetukininkai grįždami iš mokyklos ne tik kad padės senelei pereiti judrią gatvę, bet dar ir nusives į šalia esančia kavinukę bei pavaišins ją arbata ir meduoliais iš savo sutaupytų dienpinigių ir visiems atrodys, kad kaip kokiame labai meniniame filme ant jų krenta jazmino žiedlapiai.

Ir supras visi, kad tas gėris iš knygų ir iš viso meno sklinda, ir eis visi į knygynus, pirks ir skaitys, o piktajai rinkai ateis liesieji metai, svarbu ją užpulti naktį, kaip kad gudrieji graikai padarė su Trojos arkliuku. Žmonės domėsis savo vidiniu dvasiniu pasauliu, susitvarkys ir išorinį, susisiųs sagas, apsitvarkys aplinką, bet viską darys savo rankomis ir su meile, o ne samdys gobšias tarnybas. Jie viską augins savo rankomis ir atgaivins natūrinių mainų ūkį ir atrodys, kad ant visų jų krenta jazmino žiedlapiai.

Gražu, ar ne? Bet ne taip viskas paprasta ir ne taip greitai nutinka tokie dalykai. Tokio Trojos arkliuko taip greit nesumeistrausi, ypač kompiuterinio jo varianto, kurį galėtum skleisti kaip virusą per visą Lietuvą kompiuteriais. Taip greitai ir skaitytojai nepersiorientuos, tik prisiminkime, sovietmečiu šioje kovoje buvo paaukota ne viena rašytojų karta, bet imperijai baigiant išsikvėpti rezultatai buvo puikūs. Ir garbė, ir pinigai, maksimalus skaitytojų ir minimalus cenzūros dėmesys. Be jo gal būtų net blogiau, nes tuomet nelabai būtų buvę galima pasakoti, kaip jie mus smaugė.

Užpulkite, juk tai geriausia gynyba. Verkiančių niekas nesigaili. Garsiai nepriekaištaukite savo priešui – verslui ir rinkai, neva jie nieko nesupranta, ir tik siurbia pinigus ir didžiausius talentus, kuriuos verčia gaminti muilą. Atvirkščiai, sakykite, kad jie supratingi, apsukrūs ir net dvasingi, žinoma, tiek, kiek reikia šiuolaikiniame pasaulyje. Negrūmokite jiems, kad išauš diena, kai valstybė jums duos pinigų, ir jūs tada visus visus nugalėsit. Ta diena gali greit neišaušti, o tokius grasinimus piktieji priešai prisimins ilgai.

Nemanykite, kad esate rinkos įkaitai, juk tai ji yra priklausoma nuo jūsų. Kas, jei ne jūs, kuria reklamas, kas jei ne jūs, rašo kalbas politikams? Be jūsų jie atrodytų apgailėtini kaimo Jurgiai, o visos reklamos keltų žandikaulius laužantį žiovulį. Nėra ko verkti, nes galų gale ašaros supūdys jūsų perlais žaižaruojančias akis.

Tad pirmyn! Te jūsų raudos pavirsta karo šūkiais arba gudraus flirto kuždesiais!

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės