Mare Liberum
Rimantas Kmita. Apie šiuolaikinį konceptualų meną, provokacijų formas ir apie kai ką daugiau, pvz., apie Dievą, bet ne apie krizę

2009-03-17

Graži graži, harmoninga harmoninga, šviesi šviesi, protinga protinga, korektiška korektiška visuomenė, kaip jau seniai patyrėme, yra ir liks utopija. Kultūroje visada buvo erdvė ir net poreikis – provokacijos, šokiravimo, savotiško sukrėtimo, baisumo. Tai užkoduota žmogaus prigimtyje, tai tam tikras antropologinis, taip pat ir sociologinis poreikis, skirtingais laikais įgyjantis ne tokias jau skirtingas formas. Ir šiandien mes jaustumės įžeisti, pamatę miesto aikštėje besimasturbuojantį Diogeną, ir šiandien sustingę klausomės siaubo pasakų arba žiūrime siaubo filmus, ir šiandien džiaugiamės kvailių paradais ir vienu juokdariu, kuris išdrįsta sušukti „Karalius nuogas!“ Taip pat ir šiandien jaučiamės rideną Sizifo akmenį, nors iki Sizifo mums toli gražu. Ir šiandien žiūrime mums rodomus minedus, tarsi valstiečiai su grėbliais kraipome galvas, matydami po kaimus vedžiojamas gamtos išdaigas. Taip jau „surėdytas“ žmogus, kad be tokių trikdančių klausimų tuštybės mugėje, be erezijų, nukrypimų jis negali, o eretikai niekada nenešiojami ant rankų.

Šiuolaikiniai menininkai jau gerą šimtmetį girdi „nuomonę“, kad jų darbai „ne menas“. Impresionistai, kubistai, nekalbant apie siurrealistus, dadaistus, to meto visuomenei buvo ne menas, o kliedesiai. Paskui tie vertintojai prisispausdino atvirukų su jų kūriniais ir siuntinėja iš muziejų ir kitų turistinių vietų. Ach, ką jau ten menininkai, Galilėjus irgi daugumai sveikai mąstančių piliečių atrodė apgailėtinas juokdarys. Kaip yra pastebėjusi J. Sprindytė, gyvas būdamas Biliūnas išleido tris plonytes ir niekam neįdomias knygeles, o publika godžiai skaitė tokius šedevrus kaip „Kauno tigras“, „Raudonos Kauno naktys“, „Širdys ir Gėlės“, „Miesto ponia“, „Liepto galas“, „Jausmų pančiai“.

Tačiau šiuolaikinės erezijos ir provokacijos tampa kone privaloma meno dalimi, o kultūroje niekas negali būti privaloma, nes kultūra yra laisvos, laisvai įsipareigojusios asmenybės veikla. Šūkiai, kad menas turi provokuoti arba nešti šviesą ir dorą yra vienodai siauri, menas neturi to daryti, menas gali tai daryti. Iki šiol vyko ir toliau vyks ir viena, ir kita. Tačiau pats menininkų kritiškumas, nekonformizmas šiandien kartais darosi inertiškas, tampa savotiška „tikro“ menininko etikete (o jie taip kovoja su inercija ir etiketėmis!). Tikras menininkas visada maištingas, visada kritiškas, nors nelabai galėtų suformuluoti, prieš ką jis maištauja, o tai primena ne konstruktyvią (konceptualią) kritiką, bet vaikų ožiavimąsi dėl ožiavimosi – gal jam dėmesio trūksta, gal sandalas spaudžia, gal kaimynų mergaitė parodė liežuvį, gal tiesiog bloga nuotaika ir dėl to kalta jį supanti visuomenė. Taip inertiškai maištaujant pamirštama, kad draudimai ir tabu yra skirti apsaugoti patį žmogų, nors šiandien mums jie reiškia tik mūsų laisvės ribojimą.

Rašau apie visa tai Mindaugo Bumblio akcijos, skulptūrinės provokacijos „Mėsa“ paraštėse, bet ne tik apie ją. Kadangi rašysiu visaip ir apie daug ką, iškart pasakysiu, kad ši konkreti akcija mane nei ypač nuvylė, nei labai sužavėjo. Viskas tarsi ir gerai, bet mintys skraido kažkur kitur.

Organizatoriai ir menininkas pabrėžia socialinį aspektą – provokaciją, mąstymo išjudinimą, tabu peržengimą ir t. t. Gal ir per daug apie tai kalbėjo, nes visiškai užmiršo kitas meno funkcijas, o taip siaurinamas pats meno supratimas.

Daugiausia dėmesio sukėlė pati medžiaga – mėsa. Iki absurdiškų klausimų, ar korektiška sunkmečiu taip elgtis su maisto produktais. Tuoj klausime, ar korektiška kvėpuoti ekologinės katastrofos išvakarėse. Jeigu kas rūpinasi pinigais, gali būti ramus, kad visa tai nutapyti būtų kainavę brangiau, bet juk ne apie tai kalba. Be abejo, kaip visada, kyla klausimai, ar čia menas, ar menas turi teisę mus stumti į depresiją. Kiti gi tą „depresiją“ suvoks kaip kritišką menininko požiūrį į šiuolaikinę visuomenę. Bet tai yra amžinieji klausimai. Be tokių klausimų ir kruvinų diskusijų menas apskritai neįsivaizduojamas. Štai, pvz., Nacionalinė galerija Londone darbus įsigyja praėjus mažiausiai 50 metų po autoriaus mirties.

Kad ir kaip ten būtų – provokacija pavyko. Atrodo, toks ir buvo akcijos sumanytojų tikslas. Mėsa yra stipri, visuomenės reakcija rodo, kad prisiliesta ar peržengta tam tikra riba, gal net tabu. Kaip yra sakęs Umberto Eco, grožį šiuolaikiniame mene pakeitė provokacija. Maždaug apie tai ir buvo visą laiką kalbama. Tačiau nepasakyta, kad grožio būta ir čia. Man patiko tos šonan nuslinkusios akys ir burnos, man patiko virvės, kuriomis siūta mėsa, man tai pasirodė gana sumaniai atlikta, man patiko mėsa – ekspresyvi, smūgiuojanti ir graži. Mėsa yra graži, ypač raumenys [ypač rėmeliuose, kaip kad šiuose Victoria Reynolds rėmuose http://www.richardhellergallery.com/dynamic/artwork_detail.asp?ArtworkID=272]. Kai nueiname į turgų, mėsininkas visų pirma imasi estetinių argumentų – pažiūrėk, koks gražus gabaliukas. Pažiūri, ir tikrai – gražus. Kai mėsą parsineši namo – irgi gražu. Kai valgai, galvoji, kokią gražią mėsą valgai. Bet kai matai visa tai galerijoje, kažkodėl kyla šleikštulys. Štai ir veriasi žmogaus dvasios sudėtingumas ir grožė.

Konceptualaus meno bėda, kad jį dažniausiai lydi ar turi lydėti komentarai. Jie lydėjo ir M. Bumblio akciją – ir žiniasklaidoje, ir po akcijos pristatymo menotyrininko I. Kazakevičiaus paskaitoje. Visada nepatikliai žiūriu į meną, kuriam būtinai reikia komentaro (nors nesakau, kad M. Bumblio atvejis būtent toks). Akcijos Klaipėdoje atveju komentarų buvo per mažai, kad visuomenė būtų ne tuščiai erzinama, o rimtai užklausiama dėl jos stereotipų, tabu etc. Nei menotyrininkai, nei pats autorius taip ir neatskleidė galimų interpretacijų lauko, tik konstatavo jų gausos galimybę. Paroda vadinasi provokacija, bet neaišku, ką ir kodėl provokuoja. Pasitikrinu, kad lotyniškai provokacija reiškia „iššaukti“, tad kodėl, ką ar iš kur šaukia akcijos organizatoriai? Atrodo, kad svarbiau pats šaukimas. O jeigu taip, jeigu provokacija yra tuštoka horrible dictu, čia veikiama pagal popso taisykles, kur dominuoja poreikis šokiruoti, sukelti skandalą, paprastai iš nieko, erzinti, kirkinti, verstis per galvą, kad būtų pakutenti instinktai. Bet gal taip ir nėra. Nors: provokuojama ir kritikuojama visuomenė, tačiau reportaže, kurį galima pasižiūrėti Kultūrpolio puslapyje, autorius sako, esą toks menas skirtas ne liaudžiai, o visų pirma pačiam kūrėjui. Tada išeitų, kad kūrėjas provokuoja pats save, bet kartu dėl to jaudinasi ir visuomenė, nors akcija skirta ne jai. Žodžiu, mielieji skaitytojai, aiškinkitės patys, aš susipainiojau. Ir apskritai mano tekstas yra skirtas visų pirma man pačiam. Ar turėčiau čia sakyti: „Pajuokavau“?

Kadangi nesu menotyrininkas, tai mano interpretacijos mėgėjiškai sukosi nuo plastinės chirurgijos iki išmėsinėtos visuomenės arba žmogaus. Padėjo čia man ir lenkų poetas Marcinas Świetlickis: „Ir išmėsinėtas / pasaulis. O kurios dalies čia / trūksta? Yra Dievas, / yra, tačiau kažko akivaizdžiai pritrūko.“ Nerimą kelia tai, kad veidams trūksta odos. Bet jeigu kalbame apie tabu, nekalbėti apie Dievą neįmanoma, nes tai visada susiję su aukščiausiomis prasmėmis, su ribomis, kurias sugalvoja ne visuomenė (tai būtų greičiau draudimai), bet kurios yra grindžiamos kažkuo daugiau. Ir ko gi trūksta. To paties Dievo, be abejo, jo ilgimės visada. Daugiau nei prieš dešimt metų vykusią Šarūno Saukos parodą kunigas Julius Sasnauskas komentavo: „Bjaurastis, žiaurumas, kraujas, kurį matau Šarūno Saukos paveiksluose, manęs negniuždo. <…> Tikriausiai visur yra malonės ilgesio.“ Citatą perkeliu savavališkai, gal ir nelabai ji tinka M. Bumblio akcijai, bet man graži ir dar apie Dievą bei žiaurumą. Jeigu jau rimtai ir paprastai, o ne pseudointelektualiai galvotume apie Dievą, tai šiandien radikalus protestas prieš vartotojišką visuomenę būtų, tarkim, katalikiškas religingumas – vietoj parodos „Mėsa“ per Gavėnią imti ir 40 dienų pasninkauti.

Visuomenės reakcija parodė, kad konceptualus menas, kuris gyveno savo gyvenimą galerijų rezervatuose, kuris ugdė jau kelias menininkų ir menotyrininkų kartas, visuomenei yra visiška naujiena ir ji staiga klausia – o kur menas, kur grožis? Menotyrininkai turbūt šį žodį jau seniai pamiršo arba jis pasidarė tabu (taip, menininkai taip pat turi tabu). Būtų gerai, jeigu „Krantinės arka“ ir „Mėsa“ būtų vieni iš pirmųjų žingsnių menininkų ir visuomenės dialogo link, didesnės meno idėjos sklaidos visuomenėje. Būtų gerai, kad bandytume iš naujo pakalbėti apie grožį. Berods „Krantinės arką“ komentuodama viena menotyrininkė siūlė pamiršti grožį, estetizmą, suvokdama jį kaip dailius paveiksliukus, kuriais bandoma užliūliuoti publiką. Aš siūlyčiau jį prisiminti. Grožis niekada nebuvo liūliuojantis. Kičas taip.

Leisiu sau šiek tiek nukrypti į platesnes lankas ir suabejoti konceptualaus meno galimybėmis ir universalumu. Tuo abejojo Vytautas Kavolis dar 1974 metais, kai aš ir gimęs nebuvau. Viename savo straipsnių jis teigė, kad konceptualus menas „egzistuoja vien kaip jo kūrimo principų suformulavimas“, o bendroji meno samprata tokiu atveju netenka patikimumo. „Būtų galima daryti prielaidą, kad dėl to visuomenėje sumažėja tikėjimas potencialiu žmogiškų pastangų prasmingumu, žmogaus pajėgumu atskirti, kas vertinga, o kas ne, reliatyviu geriausių žmogiškų pasiekimų ilgaamžiškumu ir žmonių sugebėjimu sugalvoti daugiau emocinio pasitenkinimo jų egzistencijai teikiančių konstrukcijų bei konkrečiai ir veiksmingai judėti jų realizavimo link. Trumpai tariant, bendrosios meno sampratos diskreditavimas, iš dalies pačių menininkų pastangomis, yra vienas iš nūdienos anomijos šaltinių.“ Žinoma, kultūra turi išbandyti ir šitas galimybes, kito kelio nėra, tačiau nereikia užmiršti, kad idėjos sureikšminimas kelia pavojų ir pačiam menui. Idėjos ir provokacijos sklinda ir kitomis formomis. Reportažas „Panoramoje“, straipsnis laikraštyje gali kviesti diskutuoti apie visuomenės problemas. „Sukelti minčių“ gali ir krintantis medžio lapas, ir visai tradicinis paminklas karaliui Mindaugui. Šokiruoja ir holodomoro paroda, atidaryta Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Šokiruoja ir austras Josefas Fritzlis, 24 metus laikęs rūsyje ir prievartavęs savo dukrą, sugyvenęs su ja septynis vaikus, kaltas dėl vieno iš jų mirties [http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/7371959.stm], ir moksleivis Timas Kretschmeris, iššaudęs 15 žmonių. Ir erdvės refleksijoms čia netrūksta. Kad ir tokioms: visi vėl prakalbo, kad reikia griežtinti ginklų įsigijimo ir laikymo taisykles, reikia uždrausti smurtinius kompiuterinius žaidimus, reikia atidžiai atidžiai stebėti savo draugus ir būtinai pastebėti pirmuosius požymius. Visai kaip kokioje prastoje moksleivio interpretacijoje, kurioje bandoma eilėraštį tiesiogiai susieti su „autoriaus“ biografija. Niekas nekreipia dėmesio, kad tas jaunuolis, tas Timas, pasakė – niekas, ble, į mane dėmesio nekreipia. Ne ginklai, ne žiaurūs žaidimai (mes ne prie kompiuterių sėdėdavome, bet lankus darydavomės – kad kuo toliau „neštų“ ir kuo geriau smigtų (pasitaikydavo viena kita katytė ar besibaigiantis brisius), ir nieko iki šiol nemedžiojame), o popsas įstumia į tokią situaciją. Tai popsas kepa žvaigždes ir tik žvaigždės, tik to, į ką nukreiptas visų dėmesys, gyvenimas yra išsipildęs. Investuoti į švietimą, į kultūrą, kuri būtų rimtesnė atsvara masinei tokių paranojų gamybai, – tai galėtų būti rimtesnis požiūris į problemą. Anot Timuro Šaovo, piliečiai net posūkių nerodo dėl išsilavinimo spragų, o kokių nors tiesioginių draudimų nuo kvailių nėra (http://www.youtube.com/watch?v=BxguYtBSsLE). Šiuo atveju nieko įstatymais tiesiogiai nesureguliuosi, reguliuoti turi visa sistema. Jei galėčiau, tuos augalus nuo kompiuterių pasodinčiau į klasikinės muzikos sales, suktų man valsus ir mazurkas, versčiau piešti savo pasidarytais dažais ir parašyti trieilį apie savo mylimąją be jokių klišių. Tik taip jie kažką suprastų apie gyvenimą, o klaikios psichologų valandėles, socialiniai projektai ar dar kokios „tiesioginės“ „poveikio“ priemonės čia nieko nepadės. Bus kuriamos prevencijos programos, kai vienintelė prevencija – kultūringas žmogus. Mes griežtinsime patekimą į mokyklas, greit turėsime tokius vamzdžius, kuriais nuleisime savo vaikus į mokyklą ir iš jos atgal parsitrauksime, kad nesusidurtų su žlugdančia aplinka. O dažnai tėvų auklėjimo pastangos tokios – nupirkti kompiuterį, ir šis teauklėja. Ir nereikia jiems nei literatūros, nei muzikos, nei dailės. Mūsų kompiuteriai ruošia racionalius augalus. Kad mokėtų skaičiuoti, visas pasaulio kalbas ir uždirbtų pinigų. Kaip cigaretėms ir alkoholiui, taip ir prastiems filmams, kičiniams paveiksliukams, bulvariniams laikraščiams (Lietuvoje beveik visiems), visam popsui uždėčiau specialų akcizą, nes jie sveikatai kenkia labiau negu cigaretės. Ir biudžetas papilnėtų. Nes nusikaltimai padaromi ne dėl alkoholio, o dėl bukumo. Kaip dainuoja Timuras Šaovas, kas popso klauso, virsta ožiuku.
(http://www.shansonprofi.ru/archiv/lyrics/shaov/p1/shaov_byilina_o_popse_.html).

Bet grįžkime prie konceptualaus meno. Kuo Timo „akcija“ (na taip, veiksmas) skiriasi nuo hepeningo, performanso, konceptualaus meno? Atlikėjas norėjo protestuoti prieš visuomenę, parodyti jos susvetimėjimą, surobotėjimą, jis pradėjo nuo savo mokyklos, o Aristotelis mus mokė, kad tragedija vyksta tarp artimų žmonių ir tik tuomet mus ištinka katarsis. Žodžiu, jeigu būčiau menotyrininkas, sakyčiau, kad Timo akcija gali būti suprasta kaip šiuolaikinio meno veiksmas. M. Bumblio akcija išprovokavo žiniasklaidą – rašoma daug, daug kas pyksta, kad žiniasklaida „neša“ destrukciją. Timo „akcija“ irgi sukėlė pranešimų, komentarų, analizių laviną, galima priekaištauti lygiai dėl to paties, tokie pranešimai tik tvirtina visuomenėje tokių „akcijų“ žanro taisykles, kanonus ir skatina to imtis kitus, nes rezultatas juk pasiektas – apie pilkąjį žmogų išgirsta visas pasaulis. Timo atveju – jokio „falšo“, jokios imitacijos, joks menininkas tam neprilygs. Ir žiūrime mes į tai kaip į jaudinančią tragediją, kaip filmą, kaip sukrečiančią siaubo pasaką. Nuo rugsėjo 11-osios kalbame apie tai, kad tokias tragedijas matome kaip meninį pranešimą – tai nesusiję su mumis tiesiogiai, mes stebime tai per televizorių gurkšnodami arbatą arba vyną, vaizdai įspūdingi, emocijos tikros, tikrovė nesimuliakrinė, vaizdelis neužliūliuojantis. Nežinau, ką į tai atsakytų menotyrininkai. Žuvo žmonių? Menininkai irgi rizikuoja savo sveikata, gyvybe, žūsta, tarkim, cirko artistai. Bet menininkai niekada nesulauks tokio ažiotažo, kokio sulaukia tos naujienos, nors tai būtų ir naujas filmas apie Hitlerį ar EU valdininkų nepasitenkinimą sukėlusi „Entropa“ (http://en.wikipedia.org/wiki/Entropa). Tai gal geriau diskutuoti apie tas naujienas? Juk visuomenė čia provokuojama iš esmės.

Grįždamas prie M. Bublio akcijos, norėčiau pastebėti keistą dalyką, kuris galioja bendrai mūsų menininkams. Viena vertus, tokių akcijų tikslas – poveikis ir naujos idėjos, tačiau kartu nepamirštamas ir senas geras originalumas, vis iškyla klausimų, primenančių mūsų vėlavimo kompleksą: ar kas nors tai darė, jei ne pas mus, tai bent pas juos? O juk poveikis nebūna originalus, idėjos taip pat. Idėjos linkusios kartotis ir kryžiuotis, pasirodyti naujose situacijose.

Cituoju „15 min.“, kurios cituoja M. Bumblį: „Anot M. Bumblio, mėsą, kaip meninę priemonę, jau yra naudoję kitų šalių menininkai. Tačiau ar kuris lietuvis kada nors yra ryžęsis kurti portretus iš skerdienos, jis nebuvo girdėjęs.“ „Yra naudoję“ – pasakyta švelniai. Keliais pelės spragtelėjimais gali rasti atskirą žurnalą apie mėsos meną: http://www.meatpaper.com/ Jis, tiesa, popierinis.

O viename vokiečių puslapyje bandoma paaiškinti, kodėl mėsa tokia populiari menininkų medžiaga: „Menininkai mėgsta mėsą. Nes mėsa simbolizuoja gyvenimą, mirtį, žlugimą, mistiką. Ir visa tai vienu metu. Ir mėsa vis dar sukelia keistą žiūrovų reakciją, kurioje sumyšta šleikštulys ir susižavėjimas.“ [http://www.art-magazin.de/szene/4124/fleisch_kunst_meatpaper] Vokiečiams konceptualizuoti ir žaisti mėsa yra dar įdomiau, mat jų žodis „Fleisch“ reiškia ne tik „mėsą“, bet ir kūną, tad kur mes skaitome „ir žodis tapo kūnu“, vokiečiai sako: „Und das Wort ward Fleisch.“

Manau, kad toks drovus nutylėjimas apie visą mėsos meno tradiciją menininkui labiau pakenkė negu padėjo. Dabar daugeliui jis atrodo kaip vienišas kuoktelėjęs kalvis. Ir jeigu organizuoji provokaciją, tai neoriginalumas – jokia nuodėmė, juolab postmodernizmo gadynėje. Timo akcija irgi neoriginali, bet suveikia tarsi bomba.

Tai tokios mano „refleksijos“, kurias sukėlė visai nebloga M. Bumblio ir KKC akcija.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės