Mare Liberum
Rimantas Kmita. Ar mums reikalingi nenaudingi dalykai?

2009-03-04

Mes nekvaili, mes racionalūs. Ir demokratiški. Mes renkamės tik tai, kas naudinga kūnui ir kisieliui. Kam reikalingi menai, literatūra, humanitariniai mokslai, visokios filosofijos? O jeigu be patoso ir konkrečiau, a?  Svarsto neaiškias, tik jiems vieniems svarbias problemas, kalba apie prasmę, bet kalba taip, kad nieko nesuprasi, pilsto iš tuščio  kiaurą. Atseit formuluoja naujas idėjas, diagnozuoja, bet visa tai skamba tarsi dinozaurų arijos.

Laisvoji rinka gali mums pati pasakyti visa tai. Darviniškos atrankos būdu greitai atkris tie, kurių mums nereikia. Ekonomika šiandien yra bendrasis ir aukščiausias mūsų gyvenimo lygmuo, o kultūra – gražus, bet nebūtinas, nereiklingas aksesuaras. Be to, ne toks jau pigus.

Ir iš tiesų menininkai, kultūros žmonės neturi racionalių, o juolab ekonominių, argumentų, kai reikia įrodyti savo reikalingumą, kuris mums gal savaime suprantamas, bet sunkiai nusakomas. Na ir kas, kad sutinku kelte grupelę iš Vokietijos, kuri keliauja į Lietuvą rašytojų pėdsakais: žinoma, Nidoje Thomo Manno namelis, Kaune kažkokie man negirdėtų vokiečių rašytojų pėdsakai. Kiek galėtume uždirbti iš žydų kultūros Vilniuje. Žinoma, ir uždirbame, bet kas tai galėtų paskaičiuoti? Kas gali pasakyti, kiek Praha uždirba iš Kafkos, kuris rašė naktimis, po darbo? Kiek „pinigų“ sukūrė Šekspyras? Kiek knygų, spektaklių, filmų, kiek suvenyrų, kiek visokių seminarų, paskaitų, tyrinėjimų, programų, kiek turizmo, kiek darbo vietų... Kas tai gali paskaičiuoti? Bet ekonomistai yra rimti ir tikslūs žmonės. X sukuria prekę investuodamas į ją tam tikrą pinigų sumą, parduoda ir gauna pelną ar nuostolį. Sumoka mokesčius. Bet kai kultūros produkcijos gamyba išsisklaido po visą pasaulį, po visas šalis, tada jie paskaičiuoja, kad muziejus neatneša pelno ir siūlo jį uždaryti, arba įkurdinti ten bilietų pardavėjas patraukliais apatiniais. Ar man reikia kalbėti apie ilgalaikius gamybos ciklus, kuriems dažniausiai ir priklauso kultūros „prekės“? Nieko apie tai neišmanau, tik svarstau sau, kiek Vokietija uždirba iš Geothės, Lutherio, Grasso? O Ispanija vien iš Don Kichoto? Kaip apskaičiuosite, kiek vien dėl šių vardų žmonių ėmė mokytis tų kalbų, ten važiavo, kažką veikė, gėrė alų ir vyną, verslininkai skaičiavo pelnus ir pliekė kultūrininkus, kad jie neatneša jokio pelno ir kad verslininkai turi juos šerti? Paskaičiuokim, broliai kurmiai!

Bet esam nekantrūs, mums reikia čia ir dabar, mes norim gyvent ir mylėt čia ir dabar, nes laiko liko nedaug ir tas pats lekia kaip be galvos, mes tuoj mirsim, tad dainuokit ir šokit mums dabar! Jeigu atvirai, tai šiek tiek nerimas ima dėl tos mirties, bet mes stengiamės per daug nekvaršint sau galvos... „Juokis, gyvenime!“, jokių ten ilgųjų investicijų ciklų, jokių slow food.

Esama ir greitų. Ir tokių, kokių bet kokia įmonė turėtų pavydėti, kokių niekas negali sugalvoti ir prognozuoti. Harry Potter suka bilijonus. Ar kas nors girdėjo Lietuvoje kalbant apie sumas, kurios siektų bilijonus? Vien Harrio Potterio prekinis ženklas kainuoja bilijonus. Mažeikių nafta, Vilniaus prekyba, Achema, Lietuvos geležinkeliai, Lukoil Baltija ir mes visi nesumokame tiek mokesčių į biudžetą, kad galėtume nusipirti tokį ženklą ir gauti pelną nuo tų bilijonų.

Ką ir bekalbėti. Vokietijoje kultūros industrija yra trečia pagal dydį ūkio šaka.
(http://www.sueddeutsche.de/kultur/17/458666/text/) Įdomu, iš ko Prancūzija uždirba daugiau – iš savo ekonomikos ar iš aukštosios kultūros mito? Turizmas į Prancūziją, dėmesys kultūrai, vertimai ir vertinimai. Valstybė, kaip tokia, turi prekinį ženklą, o jį visų pirma kuria kultūra. O mes rimčiausiai įsitikinę, kad turime vystyti savo juokingą ekonominį potencialą. 

O dabar sakysite, mes neturime nei Don Kichoto, nei Harrio Potterio. Taip, neturime ir neturėsime, jeigu neinvestuosime į kultūrą, į jos aplinką, į tam tikrą kritinę masę, kuri gali išauginti pasaulinio mąsto menininkus. Gal jau ir išauginom, tik sužinosim apie tai po kokių 100 metų. Visa tai vadybos ir laimingų atsitiktinumų reikalas. Galimas ir kitas atsakymas – turime. Nekrošius ir Donelaičio Metai.

Dushampas kažkada atnešė į parodų salę pisuarą ir pastatė kaip meno kūrinį. Juk kiekvienas iš mūsų taip galėtų! O kiek reprodukcijų su tuo pisuaru pridaryta, kiek pinigų išleista, kiek prikalbėta ir prirašyta, kiek mokslinių darbų apsiginta iš tokio chuligano ir veltėdžio! O mūsų valdininkai, kultūros biurokratai komentuoja Mačiūną – įrodykit, kad čia menas... Labai jau gudrūs ir viską išmanantys tie mūsų biurokratai.

Ir jau visai įdomu, kai valstybė kartais raginama gelbėti bankrutuojančias įmones. Kai valstybė turi gelbėti krizę sukėlusius bankus. Ar ekonomika neišlaiko pati savęs, kad turi remti mokesčių mokėtojai? Ūkininkai neišlaiko patys savęs, nors niekas iš nedeklaruoja „pienas pienui“ programos. Visi vartojo, vartojo į priekį ir visiems buvo gerai, kol pritrūko pinigų. Kalta kultūra. Reikia greitai nuimti visas kultūrines laidas, kultūrinius savaitraščius, susiveržti diržus, neiti į teatrą, neskaityti knygų, nešvaistyti laiko filmams ir dirbti dirbti dirbti. Reikia atimti eterį iš kultūrinių laidų ir skirti jį... kam nors kitam. Turbūt reklamai. Poetai galės eit kurti reklaminių klipų, dirbti visuomenei (?) naudingo darbo. Apskriai reikėtų išjungti televizorius, taupyti elektros energiją, mūsų laiką, nereikėtų mokėti mokesčių už kabelinę ir nereiktų sukti galvos dėl naujų televizorių modelių.

Iš mokslų mums reikia naudos, o ne laisvųjų dykaduonių. Sociologai turi spręsti, kaip gelbėti Lietuvą, humanitarai – kaip humanizuoti; mums reikia konkrečių rezultatų, konkrečių atsakymų, o ne mykimo apie aukštąsias vertybes.  

Politikams ir ekonomistams bepigu – jie tik kumšteliu pagrūmoja ir susigūžia visi rašytpalaikiai, daktariūkščiai, mokytojai, gaisrininkai, net policinkai, ir tie. Jie tik šnai, ir nebėr pusės pinigų kultūros sostinei. Tik šnai šnai ir nebėr naujų knygų, spektaklių, kultūrinių laidų. Šnai šnai šnai ir veržiasi diržus pensininkai. O patys susimažina atlyginimus dešimčia procentų ir didvyriškų kankinių minomis duoda interviu apie savo neregėtą pasiaukojimą. Gera jiems, nesvarbu, jog visa košė todėl ir užvirė, kad atlyginimai buvo kosminiai; kenčia visą laiką ne jie, bet kultūra, nors dar neteko girdėt, kad visa suirutė būtų dėl kokio koncerto prasidėjusi. Bet jie visada stipresni, tai jie gali pasakyti, ką mums daryti. Vadinasi, menas yra nestiprus, gal ir nereikalingas. Negi dabar pastatysi prie Seimo kokių sirenų chorą, kad išviliotų juos laukan ir iš proto. 

Ir apskritai – būtų uždaryti visi kultūriniai leidiniai, kultūrinės laidos, gailiai kiauktelėtų keli inteligentai ir viskas, o krepšinio klubui su neaiškia buhalterija gelbėjimo akcija prilyginama Žalgirio mūšiui, o kai kam tai net ir svarbiau. Kompanijos vadovas, neslepiantis savo požiūrio į visokias mažumas, pareiškęs, kad Žalgirį turi gelbėti lietuviai, o ne „kažkokie“ ukrainiečiai, žinoma, nesusimąsto, kad tas mūšis ties Griunvaldu buvo laimėtas su „kažkokiais“ lenkais ir kitais svetimais. O krepšinis seniai yra verslo, žiniasklados karas. Respublika prieš Lietuvos rytą. Savo PR akciją stiprina tokiais mitais iš istorijos, religijos, kuri „mums nereikalinga“. O kaip sako Dviračio šou Valinskas, nafig mums tas Žalgiris? Nebūtų to Žalgirio, nebūtų to krepšinio, rinktume sau pašto ženklus, domėtumėmės akmenslydžiu, gėrėtumėmės neatsigėrėdami saulėlydžiais ir jokios isterijos. Neaišku, kodėl profesionalų sportą, kur pinigai vis auga neaišku iš ko, turi remti savivaldybės, valstybė tokiomis sumomis, kurias investavus į muziką, teatrą, kultūrą... Kas čia per „sportas sportui“? Kur nauda, kur pelnas?! Ach, tikrai, Žalgiris juk Lietuvos istorija, tai krepšinis - Lietuvos religija, o griūvantys dvarai, bažnyčios yra ne Lietuvos - turbūt lenkų arba „kažkokių“ krikščionių, kalaviju joje tvarką dariusių.

Kam mums reikalinga literatūra, o juolab poezija? Kažkoks nesusipratimas, pasiekęs mūsų dienas iš tų laikų, kai mūsų protėviai buvo naivūs dūsautojai ir neturėjo interneto? Kam jiems buvo reiklinga poezija? Neturėjo kitų pramogų? Na gerai, o tie vargšai mūsų tėvai sovietmečiu. Negalėjo kal(b)ėti atvirai, tai susigalvojo Ezopo kalbą. Bet dabar – tegul nejuokina su savo metaforomis.

Arba Kristus, tas irgi geras. Kalba  palyginimais, kuriuos dar reikia aiškintis. Kodėl jis kalba poezija ir erzina žmonės? Ar negalėtų pasakyti, ką reikia mums daryti, ko Dievas iš mūsų nori, ir baigta! Kam čia tie visi cirkai? Ir apskritai, kas čia per religija – nekalta Mergelė su kūdikiu, Švenčiausia Trejybė, kur nesuprasi, kaip Dievas virsta žmogumi, kaip paskui tas Dievas meldžiasi pats sau, kaip pats savęs prašo pasigailėti. Kas čia per išsigalvojimai?!

Oi oi oi, tik pamanykit, tai literatūra vedė mus į Nepriklausomybę, tai ji žadino, budino, judino. Tai pabudino ir ačiū, dabar esame budrūs ir racionalūs... Kam kišat jūs mums tuos savo poetus – apiplyšusius, riebaluotais plaukais, dvokiančius alkoholiu, depresuotus? Girdėjom per teliką, kad Platonas norėjo juos visus lauk iš valstybės išmest. Tai aišku, nafig. Rašo nesąmones, grūzą kažkokį stumia ir dar jiems pinigų duok. Teliką įsijungiam, tai bent pažvengiam. Arba kašį pažiūrim su chebra

Tie senolių papročiai užknisa. Nežinia kam jie paišydavo bizonus olose arba prisidirbdavo žirgelių ant stogų, rūtų darželių kiemuose prisiveisdavo ir dar dainuodavo apie tai. Seniai jau numirę, o mes turim prižiūrėt jų kapus. Kam mums tai? Na, numirė žmogus, sudeginom, užkasėm kur į daržą ir auginam ten toliau savo runkelius. Kokia nauda iš mirusiųjų lankymo? Kam mums reikalingi tie prisiminimai? Kiek laiko sugaištam - o lapkričio mėnesį tai lietus ir vėjas – degindami kažkokias žvakutes. Vaikų žaidimai, sakyčiau. Gerai, jei tik tiek, bet dar peršąli, susergi, nu vienžo...

Kam mums lietuvių kalba? Laiko ir pinigų švaistymas vertimams, mes patys turime laužyti liežuvius angliškai, o kad kas lietuviškai mokytųsi, domėtųsi mumis, verstų mus į kitas kalbas – tai čia jau pamirškit. Ar ne racionaliau būtų išmokti anglų, angliškai kalbėti nuo mažens ir kelias mums visur bus atviras. Per kelias kartas puikiai išmoktume angliškai ir iškart sutaupytume didžiules sumas. Pagaliau ir užsieniečiai ištartų mūsų vardus bei pavardes. Juk vien dėl to jie nenori kalbėti apie mus, nes tai neištariama.

Kam mums šimtas visokių varlių rūšių? Gal užtektų trijų? Nors jeigu atvirai, tai nežinia, kam mums tos varlės išvis... Kam reikalingi aklieji ir kitokias negalias turintys? Kam jiems leisti knygas Brailio raštu, kam jiems reikia visokių įrengimų, visokios specialios priežiūros įrangos, kuri neapsimoka. Kam mums reikalingi kūdikiai, kurie gimsta neturtingose šeimose? Iš jų juk išaugs nusikaltėliai ir narkomanai. Todėl mums reikalinga racionali abortų politika. Privalomų abortų. Nes mes juk racionalūs, mums reikalingi tik reikalingi dalykai.

Ir šiaip – nenaudingas ir neracionalus, neviltingas ir skausmingas mums mūsų gyvenimas.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės