Tekstai
Austėja Mikuckytė. Geras menas ne tas, kuris duoda atsakymus, bet tas, kuris užduoda gerus klausimus

2012-06-02

Andrius Miežis. O gyvenimas, 2012, drobė, akrilas,130x90 cmAndrius Miežis gimė 1970 metais Vilniuje. Baigė architektūros studijas. 1993 metais persikėlė gyventi į Kretingą. 1988 metais buvo grupės „Antis“ sudėtyje kaip A. Kaušpėdo dubleris. Per savo, kaip dailininko, karjerą yra surengęs daugiau nei 40 personalinių, respublikinių bei tarptautinių parodų ir 17 tapybos plenerų. Parodose dalyvavo ne tik Lietuvoje, bet ir  Rusijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Suomijoje, JAV, Airijoje. 2001 ir 2011 metais laimėjo stipendijas rezidentūros studijoms Vokietijoje. Be tapybos, dailininkas užsiima ir kompiuterine kūryba – eksperimentuoja su skaitmenine grafika bei muzika, taip pat komponuoja skaitmeninius fotomiksus. 2008 m. buvo išleistas pirmasis A. Miežio skaitmeninės muzikos CD. 2011m. gruodžio 13 d. – 2012 m. sausio 14d. „Arkos“ galerijos lankytojai turėjo galimybę mėgautis A. Miežio paveikslų ir autorinės muzikos sinteze.

Arkos galerijoje, parodoje Remix 2011 eksponuoti paveikslai (… And ciklops need somebody to love, 2011, drobė, akrilas, 50 x 40 cm bei In the name of..., 2011, drobė, akrilas; 50 x 40 cm), šių metų gegužės 2 d. kartu su ciklu Smulkus mitologinis chuliganizmas (ciklas pirmąkart eksponuotas A galerijoje, Panevėžyje,  2009 m.) ir pačiais šviežiausiais, dar niekur neeksponuotais, darbais atkeliavo į Šv. Jono gatvės galeriją. Iki gegužės 12 d. ant sterilių baltų sienų puikavosi spalvomis kunkuliuojantys 2008–2012 metais sukurti paveikslai. Plakate pavaizduota plačiaburnė būtybė masino praeivius užsukti į vidų ir, pasekus neatpažintojo objekto pavyzdžiu,  sušukti: „O gyvenimas!“

Per parodos O gyvenimas atidarymą skambėjo A. Miežio kolegos P. Arlausko gitara, pagiriamieji galerijos direktorės Reginos Šimulynienės, parodos kuratoriaus Gunnaro Hinzo žodžiai bei trumpas paties autoriaus parodos pristatymas. A. Miežis, draugo P. Arlausko įvardintas kaip atitrūkęs nuo sistemos menininkas, prisipažino, kad komentuoti konkrečius savo darbus jam būtų ne tik sudėtinga, bet ir netikslinga. Nutapytos drobės, pasak autoriaus, nėra anekdotas, turintis nuoseklų siužetą, todėl dailininkas atsisakė sufleruoti jų reikšmes. Vis dėlto A. Miežis nurodė orientyrą: „Kodas, kuriuo galime iššifruoti kompozicijų potekstę, slypi pavadinime.“ Taigi aš pamėginau pasinaudoti A. Miežio patarimu – perprasti jo teptuko kalbą ir aptarti keletą jo paveikslų.

Andrius Miežis. ...And ciklops need somebody to love, 2011, drobė, akrilas, 50x40 cmPakalbinusi A. Miežį, sužinojau, kad jo moto tapyboje – linksmai apie tai, kas rimta. Tokį požiūrį į meną nulėmė vaikystės prisiminimai: „Nuo mažų dienų tėvas mane vedžiodavosi po parodas. Būdavo labai liūdna ir nuobodu. Todėl nusprendžiau daryti tai, kas patiktų jaunimui ir man pačiam. Taigi kuriu tai, ko man pačiam trūksta vizualioje erdvėje, – pasakoja autorius. Kokį turinį slepia nuotaikingi personažai, galime suvokti tik įsisąmoninę, kad mitologija egzistuoja visą laiką – tai nėra vien senasis folkloras, bet, pasak autoriaus, tai gali būti ir supermenas, ir net D. Grybauskaitė. Autoriaus kuriamas animuotas siurrealizmas aptarinėja šiuolaikines aktualijas, tačiau vengia didaktikos: „Mano darbai nieko nepropaguoja ir nieko nesmerkia, kadangi pasaulį matau ne vien tik juodą arba baltą, tad ir nesinori kategoriškai apibendrinti. Manau, kad neturiu teisės ir noro brukti savo pasaulėžiūrą.  Kūryboje, kaip ir gyvenime, nemėgstu pilkumo, zyzimo, moralizavimo ir „visažinystės“. Geras menas ne tas, kuris duoda atsakymus, bet tas, kuris užduoda gerus klausimus.“ Groteskiška autoriaus stilistika iš tiesų iškelia klausimą: kur baigiasi praeitis ir prasideda dabartis. Kur riba tarp realybės ir utopijos, kvailumo ir genialumo, teisybės ir melo? Nugludinti herojų siluetai įsirėžia atmintyje kartu su priminimu atsikratyti stereotipų, pasitikrinti, ar tikrai mano nuomonė gimė mano mintyse, o ne padiktuota plačiosios visuomenės.

Kai kuriuose darbuose autorius taiko atvirkštinę psichologiją – su banalumu kovoja, pasitelkdamas popsą. Jau straipsnio pradžioje minėti paveikslai … And ciklops need somebody to love bei In the name of... yra pritaikyti komercijos užvaldytam žiūrovui. Rožinis patrauklios merginos šešėlis pirmame paveiksle primena plakatą, todėl prie reklamų įpratęs standartinis žmogus akimis ima ieškoti skambaus šūkio. Aptikę pavadinimą (Ir ciklopai nori mylėti), prisimename ciklopais arba kiklopais graikų mitologijoje vadintą milžinų rasę. Nejučia kyla abejonė: ar nuo to, kad šiandieniniame pasaulyje klestinti mados industrija suteikia galimybę užmaskuoti savo išorinius trūkumus, vidus tampa gražesnis, jausmai tauresni, meilė patvaresnė?.. Šią temą gvildena ir antrasis kūrinys pavadinimu Vardan, kurį knieti pratęsti žegnojantis. Lygiai kaip ir šis religinis gestas, dažnai tampantis tik įpročiu, paveikia paveikslo estetika. Tik atidžiau įsižiūrėjus į detales, aptinkame žvaigždutėmis maskuojamus ragelius. Paveikslas staiga įgyja visai kitą prasmę ir nusidažo pragaro spalvomis – raudoni apskritimai ima asocijuotis su pasakose iliustruotais burbulais, kylančiais iš smaluotų katilų. Galvoje ataidi senolių išmintis: „Ne viskas auksas, kas auksu žiba.“

Andrius Miežis. Meilė amžina, o visa kita – tik atomų kombinacijos, 2012, drobė, akrilas, 90X130 cm

Laikui nepavaldžios meilės bei praeities–dabarties sąsajų linija pratęsiama ir kituose paveiksluose. Kūrinyje Meilė amžina, o visa kita – tik atomų kombinacijos (2012, drobė, akrilas, 90 x 130 cm) autorius patvarios ir nuoširdžios meilės pavyzdžiu pasirenka vaiko meilę ir simboliškai perteikia ją besiglėbesčiuojančių pliušinių meškučių įvaizdžiu. Šio tyro jausmo ilgaamžiškumas kontrastuoja su fizinio kūno laikinumu. Gyvybę simbolizuoja stilizuotuose augaluose išryškintos sėklos, o mirtį – šviesa abstraktaus tunelio gale bei skeletas, paguldytas pakeliui į šviesulį. Kita vertus, amžinybę, remdamasi paveikslo struktūra, pavadinčiau sąlygine – visi atskaitos taškai išdėstyti logine tvarka: gimimas–meilė–mirtis–pomirtinis gyvenimas. Meilės tęstinumo anapiliniame pasaulyje užuominų nėra. Būti romantiku ar pesimistu, – tikėti tuo ar ne, – paliekama paties žiūrovo valiai. Bendrąja prasme laikas aptariamas kūrinyje Anima mundi (2012, drobė, akrilas, 130 x 90 cm). Žemės siela (lot. anima mundi) – tai teorija, teigianti, kad visų gyvų individų ryšys Žemėje yra toks pat glaudus kaip ir tarp kiekvieno žmogaus kūno ir sielos. Nuogi vyras ir moteris, stovintys vienas priešais kitą, – Adomo ir Ievos prototipai, priešistorinio laikotarpio atstovai. Priekyje įkomponuotas dinozauras – to paties laikotarpio, tik jau Biblijos nepripažįstamas narys. Tai parodo, kad bendrystės teorija palaiko religinę toleranciją, žodžio laisvę. Šalia dinozauro nutapytas kosmonautas – naujausių laikų žmogaus sinonimas. Skirtingi skirtingų erų gyventojai šmaikščiai suburiami draugėn – dinozaurui, kaip mokslinės teorijos atstovui, nosis pabalnojama istorikų skiriamuoju ženklu – akiniais, o iš rojaus išvarytieji šventvagiškai įrėminami laiko mašinos spinduliuotėje.

Andrius Miežis.  Nuskaidrink vienatvę, kosminis berniuk, 2012, drobė, akrilas, 90x130 cm

Astronominiai motyvai atsikartoja ir paveiksle Nuskaidrink vienatvę, kosminis berniuk (2012, drobė, akrilas, 90 x 130 cm). Rožinė mergina kūrinyje įkūnija naivumą. Vietoj galvos „išdygusi“ rožė, sukurta pagal buitinėje kalboje naudojamą posakį „panelė rožė“, taip pat atsižvelgiant į žodžių žaismą: rožė- rožinė ir į remiantis metafora: rožiniai akiniai. Greitkelis atspindi gyvenimo kelią, o juo žingsniuojanti mergina – šiuolaikinį, užaugti skubantį jaunimą. Horizonte nusidriekusi vaivorykštė – tai viltis susirasti svajonių princą. Deja, idealo paieškos tokios pat bergždžios kaip ir noras išmokti skraidyti ir pakilti į kosmosą, o tinkamam kandidatui keliami kosmiški reikalavimai. Šalia stovintis besišlapinantis berniukas – žymiausios Briuselio sisiojančio berniuko bronzinės skulptūros aliuzija. Vaikiškais piešinukais išmarginta berniuko nugara leidžia mums matyti tikrąją situaciją ir įvertinti akivaizdų realybės ir per merginos prizmę matomo vaizdo (merginos mintis–ištartas sakinys–kūrinio pavadinimas) skirtumą. O pirmykštės Žemės atgarsiai perkelti į paveikslą Būtybė, slypinti tavyje, kažkur giliai, sielos rūsyje (2012, drobė, akrilas, 90 x 130 cm). Fone, gėlyčių figūrose, įžiūrimos egzotinių gyvūnų aplikacijos priskiria žmogui laukinę prigimtį. Kūrinio kampe įprojektuotas jaunuolis apdribusiais drabužiais – gatvės kultūros aistruolis. Komiksuose naudojamas pokalbių debesėlis čia panašesnis į grafiti. Visa tai civilizaciją nušviečia ne iš pačios geriausios pusės ir išryškina bedugnę, atsivėrusią tarp žmogaus ir gamtos. Mistiškas gyvis tarytum švyturys rodo kelią į savęs pažinimo šalį, tačiau modernusis žmogus nepajėgus suprasti šios ženklų kalbos. Žargonu pirmapradei būtybei užduodamas klausimas: „What is woodoo, dude?“, taip ir lieka neatsakytas. Vudu – afroamierikietiška religija, Haityje paplitusi kartu su vergais iš Vakarų Afrikos. Primityvusis padaras, kaip sufleruoja pavadinimas, tėra vaikino vaizduotės vaisius ir laisvos sielos imitacija. Šio darbo objektas – tai rutinos supančioto asmens pagalbos šauksmas.

Andrius Miežis. Būtybė, slypinti tavyje, kažkur giliai, sielos rūsyje, 2012, drobė, akrilas, 90x130 cm

Andrius Miežis parodas vadina egzaminais, mat menininkas be klausytojo, skaitytojo, šiuo atveju – žiūrovo negali egzistuoti. Menininkas negali dirbti „į stalčių“. O kaip būtent šiam dailininkui sekėsi laikyti dar vieną kūrybingumo egzaminą, spręskite patys...


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės