Tekstai
Ramūnas Čičelis. Estetikos ir informacijos susitikimo vieta – žmogus

2012-03-13

Per įvairias Europos šalių ekspozicines erdves keliaujančią ir daug dėmesio sulaukusią Lietuvos tekstilininkių Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės instaliaciją „Absoliuti lygybė“ galima pamatyti praėjusią savaitę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidarytoje parodoje „Estetika vs Informacija“ (kuratorius – Ignas Kazakevičius). Pasak instaliacijos autorių, jos norėjusios atkreipti dėmesį į tapatybės probleminius klausimus: vos kelių mėnesių amžiaus žmogui visuomenė jau užklijuoja etiketes-„stigmas“, lemiančias visą tolesnį jo gyvenimą. Taigi individas lieka amžinu vaiku, nes būtent šiame amžiaus tarpsnyje išsprendžiamas likimas. Kita vertus, „Absoliuti lygybė“ glaudžiai susijusi su žmogaus raidos psichologija: ne naujiena, kad tėvai ir visuomenė vaidmenų žaidimais, buitinėmis situacijomis „programuoja“ mažylio ateitį.

B. Neverdauskienė ir M. Žaltauskaitė-Grašienė skatina jau suaugusį žmogų atsiminti tai, ko atmintis nesiekia – pirmuosius gyvenimo metus. Atsiminimas suvokiamas kaip įsisąmoninimo sinonimas. „Absoliuti lygybė“ atskleidžia oksimoroną: mažas žmogus visiems įdomus, bet tuo pat metu iš esmės niekam nerūpimas. Kūdikis yra suaugusiųjų veikimo auka, negalinti socialiai paveikiai reaguoti į teigiamus ir neigiamus aplinkos stimulus. Mažo žmogaus kalba kūniška, o ne verbalinė. Viena vertus, jis neišvengiamai pasiduoda aplinkos poveikiui, o, kita vertus, kaupia savyje neparodytas reakcijas, kurios vėliau taps jo gyvenimo psichologiniu pagrindu. Kitaip sakant, instaliacijos autorės mažametį traktuoja kaip tą, kurio ateitis yra vaikystės laikotarpio kompensacija: artimieji ir visuomenė jau kūdikystėje iš žmogaus reikalauja paklusti. Ateitis – arba siekis pateisinti lūkesčius, arba protestas. Abiem atvejais individas nėra laisvas nuo praeities.

Instaliacijos torsai stebėtinai panašūs vienas į kitą, lyg vieno objekto kopijos. Šliaužtinių vienodumas reiškia ir aliuziją į visuomeninį uniformizmą. Mažo, standartizuojamo žmogaus ribotumas kyla iš suaugusiųjų problemų (kūdikio poreikių visiškai perprasti negali niekas) ir vaiko būsenos, kai esi objektas pats sau. Persipina daugybė įvairiakrypčių procesų: kūdikis bando pažinti save, išreikšti norus ir poreikius aplinkiniams; suaugusieji beveik nieko tikra, išskyrus visuomeninius stereotipus ir meilę arba neapykantą, pasiūlyti negali. Kūdikis iki antrųjų gyvenimo metų lieka lyg anonimu, ir šliaužtiniai bei oda yra bene vienintelė tėvų ir vaiko susitikimo priemonė. Aišku, kad šliaužtinių žmogutis yra dar nemokantis kalbėti, todėl jis negali apmąstyti savo padėties, atsiduria neadekvačiame santykyje – tėvai yra visuomenės nariai (tai beveik visada reiškia jų pasimetimą tarp pareigų, rūpesčių dėl savęs), o vaikas iš tikrųjų juk irgi yra rūpimas tik pats sau. Abiejų rūšių rūpesčiai atskleidžia didžiulę žmogaus izoliaciją nuo išorinio pasaulio, nepaisant to, kad išoriškai orientacija į aplinką yra stipri. Žmogus gimsta ir miršta vienas, o gyvena santykiaudamas su etiketėmis. „Absoliuti lygybė“ – laisvos, egzistencinės ir atsakingos esaties ženklas.

Mažo žmogaus šliaužtiniai neabejotinai yra viena pirmųjų jo gyvenimo medijų. Pagal Marshallą McLuhaną – odos tęsinys. Medija visada reiškia individualumo sunykimą, bet kartu ir mediaciją tarp žmogaus ir aplinkos. Be šliaužtinių augęs žmogus turbūt užauga ir tampa kitokiu visuomenės nariu nei dauguma. Šliaužtiniai yra mediatorius ta reikšme, kad jie atriboja mažo žmogaus vaizduotę nuo kolektyvinės, visuomeninės tikslų, siekių ir geismų „mašinos“. Individui augant, jį vis stipriau užplūsta agresyvi vaizdų banga. B. Neverdauskienės ir M. Žaltauskaitės-Grašienės instaliacijos tuštumos, tarpai – tai kūdikio vaizduotės vieta. Tėvų ir aplinkinių valia įsigeria į šliaužtinius, o ne į kūną. Suaugusieji šliaužtinius suvokia kaip mediją ir todėl, kad po šliaužtiniais jiems iš tiesų beveik nėra žmogaus. Esame įpratę prie medijų, už kurių nieko tikra nėra. Tik nusimetęs šliaužtinius, žmogus išnyra į dėmesio paviršių, rūbas ima sutapti su kūnu ir psichika.

Lytėjimas – vienas svarbiausių kūdikystės pojūčių, vėliau jo reikšmė kiek sumažėja, tampa nesąmoninga. Šliaužtiniai kūdikystėje atlieka ne tik tiesioginę savo paskirtį, bet ir saugo nuo skausmingo sąlyčio su aplinka. Žmogus su etikete – ne laisvas, bet saugesnis. Socialinis suaugusiojo vaidmuo – tai tie patys vaiko šliaužtiniai. Kuo jie storesni, tuo silpnesnė individo empatija. „Absoliučios lygybės“ šliaužtiniai yra ir suaugusiojo priemonė apsisaugoti nuo nesuprantamo kūdikio, savotiškas filtras. Bet kuris kūdikis turi esminę ribą – negeba užduoti aplinkai klausimų. Instaliacijos torsai yra vaiko suinteresuotumo aplinka tramdymo būdas. Kūdikis su šliaužtiniais yra pirmapradis „emigrantas“. Jame santykiauja priešybės – hedonizmas ir pasidavimas manipuliacijai. Taip išmokstama vėliau reikalingo institucinio elgesio. Taigi esminė problema yra kūdikio auklėjimas. Keista, bet visuomenė apie tai kol kas težino labai nedaug.

Pasaulis už šliaužtinių yra kita erdvė, tai, kas nuo pat pradžių yra svetima. Įsiliejimas į ją yra išbandymas. Kūdikystės filtrą-šliaužtinius pakeičia tėvų ir visuomenės valia. Šliaužtiniai ir etiketė – socialinių ryšių sąveika, kurioje gimsta gyvenimo vertybės. Kūdikio ir tėvų egzistencinis ir pirmapradis konfliktas kyla todėl, kad vaikas gyvena laike, kuris visas koncentruojasi tik į „dabar“, jis ne istoriškas, o tėvai jau jungia praeitį, dabartį ir kuria ateitį. Šliaužtinių pamatymas ekspozicijoje – tai raginimas atleisti savo tėvams už primestą valią. Instaliacijos objektų kompozicija kuria ritmą, reiškiantį visuomenės įsibrovimą net į mažo žmogaus miegą ir jokios pauzės nebuvimą – nuolatinį tolydumą. Tie reti kūdikystės momentai, kuriuos atsimena suaugęs žmogus, yra tobula tolydumo ir su kokiu nors ypatingu įvykiu susijusio pertrūkio dermės akimirka, reiškianti pilnatvę. Šliaužtinių amžius susijęs su mitu: mažas žmogus psichiškai sprendžia beveik visas įmanomas pasaulio priešpriešas ir atranda „aukso vidurį“ – save kaip ribotą, iš anksto nulemtą, bet santykyje su kitu nuolat ieškančią būtybę. Juk estetikos ir informacijos dermė visų pirma glūdi žmoguje.

Atgal Komentarai 6

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės