Tekstai
Rasa Žukienė. Dailės gyvenimas: nuo reprezentacinių aukštumų iki kasdienybės liūno

2012-03-07

Rasa Žukienė, Menotyrininkė, VDU Menų fakulteto Menotyros katedros docentė

Išsilavinusiam žmogui savaime aišku, kad muziejai ir galerijos yra svarbi kultūros sistemos dalis. Tai institucijos, tiesiogiai susijusios su miesto, šalies kultūriniu gyvenimu, bent šiek tiek atsakingos už šalies piliečių lavinimą. Dėl muziejuje ar galerijoje pademonstruoto kūrinio kartais ima ir susipyksta mažų vaikų mamos ir muziejų direktoriai, įsikiša marga internautų minia, o Kultūros ministerija pažada viską apsvarstyti. Toks bruzdesys, koks šių metų pradžioje dėl meno kilo Kaune, reiškia, kad visuomenei yra svarbu, kas ir kaip vyksta muziejų ir galerijų sferoje.

Kokią gerąją žinią visuomenei pastaruosius porą metų nešė dailės muziejai ir galerijos? Didžiausias teigiamas įspūdis liko iš tų renginių, kurie organizuoti taip, lyg čia, Lietuvoje, būtų pats tikriausias Europos kultūros centras. Tokią sveiką poziciją demonstravo palyginus jaunas, nepralenkiamai veržlus meno renginys Kauno bienalė „Tekstilė’11“. Svečių iš pasaulio buvo tiek, kad Lietuvos oro uostų vadybininkai turėjo tikrai gailėtis, kad vis dar taip mažai tiesioginių skrydžių į Lietuvą ir į Kauną. Bus galima pasitaisyti, nes Kauno bienalė – šiuolaikiškas, kas dveji metai Kaune porą mėnesių vykstantis renginys, tikra tekstiliško šiuolaikinio meno puota. Pasaulyje veikia šimtai bienalių. Kauno bienalės išskirtinumas yra ne tai, kad demonstruojama tekstilė – kilimai, audiniai ir visa kita, kas susiję su siūlais ir, be abejo, moterų pasauliu. Toks požiūris į tekstilę gerokai senstelėjęs, bet Kaune gajus. Pasak dailėtyrininkės Elonos Lubytės, tai yra įsisenėjusi Lietuvos dailės pasaulio problema. „Jei jau tau (ne)pasisekė baigti tekstilės ar keramikos mokslus […], tai visą gyvenimą ir būsi „taikomasis“, net jei darysi nepritaikomus ir konceptualius darbus“ (Lubytė E. Šiuolaikinis menas abipus Baltos užuolaidos // Naujasis židinys-Aidai, 2011 m. Nr. 8, p. 534). Suprantama, kad ši mąstysenos tendencija yra diskriminacinė, ir Kauno tekstilininkės jau apie penkiolika metų, kas antri metai surengdamos Kauno bienalę, kantriai įrodinėja savo teisę kurti ir bendrauti šiuolaikinio meno paradigmoje. Kauno bienalės išskirtinis bruožas yra tai, kad joje demonstruojamas šiuolaikinis menas turi artimą sąlytį su tekstilės menu. Demonstruojamas šiuolaikinis tarpdiscipliniškas menas šioje bienalėje dažniausiai kalba medžiagiškumo ištaromis. Beje, šį prasmingą žodžių junginį, manau, greitai tapsiantį menotyriniu terminu, rašydama Vytauto Didžiojo universitete menotyros disertaciją, sukūrė dabartinė bienalės meno vadovė, humanitarinių mokslų daktarė Virginija Vitkienė. Tekstilės konceptualumo galimybė, jau daugiau kaip prieš dešimtmetį įsisąmoninta kai kurių tekstilės menininkų ir menotyrininkų, inspiravo būtent tokį dabartinės Kauno bienalės pobūdį. Jei tas tekstilinis bienalės pobūdis pranyktų, Kauno bienalė pasaulio bienalių žemėlapyje būtų menkiau pastebima, jos unikalumas aptirptų. Reiktų atsiminti, kad tai, kas eksponuojama Kauno bienalės parodose, yra absoliučiai tarpdiscipliniška, priešinga modernistinei meno sampratai, neatsiejamai nuo „discipliniškų“ tapybos, skulptūros, grafikos kūrinių. Tokių kūrinių besiilgintiems reikėtų keisti žiūros tašką arba traukti į konservatyvesnes ekspozicines vietas, kurių Lietuvoje dar labai daug.  Kauno bienalė, kas porą metų okupuojanti beveik visas šiuolaikiniam menui tinkamas miesto erdves, dabar jau yra tarsi ryški tekstilinė gija, sujungianti mąstančius kūrėjus ir imlius, išsilavinusius žiūrovus.

Jau įvyko aštuonios bienalės. Kauno bienalė – neabejotinai rimčiausias, profesionaliai parengtas (solidus katalogas, reklaminė kampanija) 2011 metų dailės gyvenimo įvykis mieste. Bienalės sėkmės priežastis – ryškus nusistatymas veikti atvirame, kintančiame meninių idėjų lauke, pasaulio įvairovės pripažinimas, priešinimasis vietinio meninio gyvenimo uždarumui. Ši bienalė jau yra tapusi ryškia bendravimo erdve, kur susitinka, dalijasi idėjomis ir kartu kuria viso pasaulio menininkai ir ne vien tekstilininkai. Štai pavyzdys, pateiktas Edo Carollo: „Kai su Vita Gelūniene skridome į Hagą, lėktuve sutikome Birutę Letukaitę, kuri tąsyk skrido į šiuolaikinio šokio centrą „Korzo“ susitikti su jo kuratoriumi Wilhelmu Statzu. Atsakomojo vizito atvykęs į Kauną, jis peržvelgė bienalės programą ir sako: „Norvegų choreografas Kennethas Flakas, su tekstilininke Inga Likšaite ir estų choreografe Kulli Roosna kuriantis Kauno bienalei projektą „Ratu“, yra mūsų centro „Korzo“ bendradarbis!“ Spalį į Kauną atvykęs Kannethas Flakas užsuko į brito Yinkos Shonibare’o instaliacijos kambarį ir apsidžiaugė, kad pagaliau pamatys „Kaukių balių“, kuriame prieš keletą metų filmavosi. Nors tame filme visi kaukėti, sakėsi atpažinęs save iš ūsų“ (Rusinaitė V. Šešios pažintys arba penki tarpininkai // Kultūros barai, 2011 m. Nr. 12, p. 35.).

***

Kai baigiasi dideli ir prasmingi, bet vis dėlto trumpalaikiai meno renginiai (Kauno bienalė, „Kaunas mene“, „Kaunas Jazz“, „Auros“ šiuolaikinio šokio festivalis), Kauno meninio gyvenimo lokalumas, uždarumas tampa dar ryškesnis. Provincialumas kaip milžiniška yla iš maišo išlenda periodiškai, kasmet prieš Vasario 16-ąją, kai Paveikslų galerijoje muziejininkai eksponuoja vadinamąją „Geriausio metų kūrinio“ parodą. Jau daug svarstyta, kas ir kam yra „geriausias“. Nesuprantama, kodėl po tikrai rimtų, europinio lygio renginių stačia galva puolama atgaivinti visa apimančių apžvalginių parodų tradiciją, kuriamas „demokratijos“ ir „normalaus meno“ simuliakras. Jo kūrime nedalyvauja patys geriausi miesto menininkai, senokai atsisakę joje eksponuoti savo kūrinius. Nebūtų keista, jei ją aktyviai remtų vyresnioji dailininkų karta. Keista, kad ir jauni nesikrato tapti geriausiais prastoje parodoje. O tikrai stiprių, įdomių, verčiančių diskutuoti parodų skaičius Kaune vis mažėja. Negalima pasakyti, kad tokių visai nėra. Bet jos rengiamos ne pagrindinėse miesto parodų salėse, bet mažutėse lyg privatūs butai galerijose, kurių durys po parodos atidarymo lankytojui beveik niekada neatveriamos, galerijytė tiesiog nedirba. Kaune ryškėja pogrindinio meninio gyvenimo tendencija? Jei taip, tai kokios priežastys tai lemia? Kaune didėja skaičius diplomuotų dailininkų, kuriuos net menotyrininkai tegali pažinti, pasak Kannetho Flako, „pagal ūsus“, o ne pagal sukurtus kūrinius, surengtas personalines parodas. Pasidomėjusi, kodėl menininkai vengia arba nenori eksponuoti savo darbų, sužinojau, kad ir į šio miesto menininkų gyvenimą jau įsigraužė Lietuvoje pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjęs žodis „neapsimoka“. Ne vienas kūrėjas sako, kad rengti parodą neapsimoka. Esą jos išlaidos neatsiperka, apie meno kolekcininkų dėmesį ar užsakymą galima tik pasvajoti. Svarstau, o gal vis dėlto paroda apsimoka kažkaip kitaip – maloniomis bendravimo su vernisažo svečiais valandomis, žiniasklaidos dėmesiu, draugišku kolegos patarimu, gal ir netikėtai aplankiusia naujo kūrinio vizija. Kartais atrodo, kad merkantilizmas ir šaltas apskaičiavimas naikina supratimą apie inteligentišką gyvenimą. Negi jo nesiilgima? Tikiu, kad ilgimasi ir siekiama, jei, pavyzdžiui, Vilniuje viena šeima kaupia paveikslus būsimam naujam dailės muziejui, jei Kaune nelinkę viešintis mecenatai finansuoja dailininkų albumų ir dailėtyros mokslo darbų išleidimą, o universiteto absolventė menotyrininkė jaučiasi laiminga, dirbdama visai nekomfortiškoje dailės galerijoje, nes, pasak jos, ten verda įdomus gyvenimas. Reiškia, kad ne viskas taip nyku, o aplink – ne vien merkantilizmo dvasia. Jaunas ir gabus tapytojas Alonas Štelmanas, ką tik Kaune, I. Mikuličiūtės galerijoje, atidaręs personalinę parodą (skeptikas pasakytų, kad „neapsimokančią“), teigia, kad kai kurie jo draugai jauni dailininkai jau pasirinko „undergroundinį“ gyvenimo stilių, nes yra viskuo nusivylę. A. Štelmanas sakosi „nutaręs išsireikšti savo tapybos darbais“. Iš tiesų dailininkai turėtų kuo greičiau pamiršti modernistinį „peintre maudit“ įvaizdį, kuris dvidešimtojo amžiaus pradžioje pritiko panašiems į Amedeo Modigliani, bet nebetinka dabar. Šiuo metu dailininkų bendruomenėje esama tapatybės krizės požymių, iš čia ir nihilizmas, ir kompleksai. Tiesiog modernistinė menininko, kaip visuomenės nesuprastojo, atstumtojo bohemininko laikysena nedera prie poindustrinės visuomenės, o kitos lipdyti nenorima arba nemokama. Ir vis dėlto, jei Lietuvoje jau oficialiai įteisinta menininkų „kūrybinė prastova“, už kurią mokami pinigai, tai tuos nevaisingus ir nesėkmingus kūrybai laikotarpius galbūt būtų galima panaudoti kad ir neįpareigojantiems eksperimentams viešoje erdvėje, taip persiimti miesto gaivinimo idėja ir galbūt save atrasti naujai, kitur?

***

Ilgesnės kalbos apie pinigus labai norėtųsi išvengti. Apie valstybės išlaidas kultūrai ir muziejams kalbėti būtų bergždžia, nes problema aiški kaip dieną – pinigų muziejams ir galerijoms tikrai maža. Tačiau kas žino, kiek ir kam kultūros sferoje jų labiausiai reikia? Priminsiu, kad vieną vienintelį kartą buvo bandyta suskaičiuoti valstybės išlaidas kultūrai. Ekonomistė M. Starkevičiūtė 2001 metais konstatavo pinigų naudojimo kultūros sferoje neracionalumą. M. Starkevičiūtės pateiktos išvados trumpam buvo įelektrinusios atmosferą. Beveik viskas liko kaip buvę, tik įsigalėjo projektinis kultūros finansavimo modelis. Jis stipriai keičia ne tik muziejų, o ypač smulkesnių galerijų veiklos pobūdį, bet ir supratimą, kas yra kultūros sfera ir ko joje siekiama. Negerai, kai su kiekvienu nauju projektu esi verčiamas pradėti nuo nulio. Įdirbis, patirtis, pasisekimas tokiame kultūros finansavimo modelyje nevertinamas. Kaskart varžosi naujos idėjos, nauji kolektyvai. Turi arba tobulai įsisavinti projektų rašymo meną, arba užsiimti lobizmu. Projektai finansuojami visada nepakankamai, todėl ir renginiai smulkėja, darosi sunkiai įmatomi sporto ir mugių kontekste. Galbūt todėl ir svarbias valstybei datas tauta žymi ne džiaugsmingais ir kokybiškais renginiais geriausiose salėse, bet gatvėje, lauke, šildydamasi prie laužo, prisidengdama lietsargiais ar trypčiodama nuo šalčio. Kažkodėl tapo nematomos valstybės kultūros politikos strateginės linijos, kultūrinis gyvenimas virto pabirų projektų punktyru.

Bet sugrįžkime prie muziejų. Valstybė jau dvidešimt metų yra pagrindinė menininkų projektų, muziejų veiklos ir viso kultūros vyksmo finansuotoja. Galbūt dėl to nejučia susikūrė kultūrininko, kaip amžino prašytojo ir materialų produktą kuriančiosios visuomenės skolininko, įvaizdis. Tačiau retai susimąstoma, kad meno kūrinių vertė ir kainos kyla kartu su bendrų ekonominių rodiklių augimu, o muziejų fonduose saugomi milžiniški Lietuvos lobiai. Atrodo, niekas nebandė suskaičiuoti, kokios vertės valstybės turtus saugo meno muziejai ir kokia to turto piniginė vertė. Galbūt atlikus šį žemišką veiksmą, greičiau suprastume, kad brangaus turto priežiūra ir naudojimas taip pat gali kainuoti daug, kad muziejaus ar galerijos aplinka neturėtų būti pilka ir nyki, nes kultūros muziejuose ieško piliečiai – mokesčių mokėtojai.

Apleisti pastatai – tai svarbiausias bruožas, išskiriantis Lietuvos muziejus ir galerijas iš kitų visuomeninių įstaigų. Nors dailės muziejai ir galerijos – neįtikėtinai pigi pramoga (Kauno muziejuose 6–10 litų, galerijos nemokamos) ir šeimos biudžetas nedaug nukentėtų, atsivedus ne tik vaikus, bet ir močiutę su seneliu, juose vis dar nesinori leisti laisvalaikio. Šiuo metu Lietuvoje, galima sakyti, tėra pusantro pastato, atitinkančio visus šiuolaikinės muziejininkystės reikalavimus. Tai Nacionalinė dailės galerija Vilniuje ir nedidukas M. K. Čiurlionio galerijos priestatas prie Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus senojo pastato. Vakarų Europoje atlikti muziejų tyrimai parodė, kad ekspozicijose žiūrovai praleidžia trečdalį muziejui skirto laiko. Kiti du trečdaliai laiko būna skirti pramogoms: kavinei, suvenyrų krautuvėlei, knygynui. Būtų malonus netikėtumas visa tai radus Lietuvos muziejuose.

Muziejų, kaip instituciją, sukūrė išsilavinusi XIX a. buržuazija. Jai muziejaus įsteigimas, meno kūrinių apžiūrinėjimas, estetinis vertinimas buvo būdas išsiskirti iš kitų socialinių sluoksnių, pabrėžti savo išskirtinumą tarp miestiečių ir darbininkų. Londono, Paryžiaus muziejų pastatų iškilmingumas ir grožis lankytojui teigė, kad juose galima numalšinti ne vien žinių troškulį, bet kad pasaulyje egzistuoja ir meno kultas. Muziejuje kūrinys buvo izoliuotas nuo visų išorinių savo funkcijų, ir, pasak J. W. Goethe’s, išstatytas „šventiems meno tikslams“.

Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) profesinės etikos kodekse dabartinis muziejus apibrėžiamas kaip „nesiekianti pelno vieša, nuolat tarnaujanti visuomenei bei jos tobulėjimui institucija, įsigyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti mokslo, studijų ir laisvalaikio tikslais žmonijos ir ją supančios aplinkos materialinius laimėjimus“. Nors šiandien Lietuvos muziejininkai labiau linkę kaupti, saugoti, tirti. Saugojimas – neginčytina muziejininkų pareiga, įteisinta įstatymuose. Tačiau saugojimas be aktyvaus rodymo visuomenei gali įgauti ir kitą – sustingdymo, negyvo įpaminklinimo prasmę. Neretai muziejinė kultūra verčiama paminklu praeičiai. Gyvybės ir aktualumo trūkumas didina muziejų tylą. Laikas pradėti muziejų ir galerijų darbą vertinti kaip veiklą, kurios tikslas (turėtų būti) – šalies visuomenės, savo darbu išlaikančios ir muziejus, prusinimas.

Pažintine prasme didžiausią įspūdį per pastaruosius porą metų paliko tos muziejinės parodos, kurių sumanymai susiję su bandymais sujungti į vienį pasaulyje pasklidusius lietuvių kultūros fragmentus. Tai M. Žilinsko galerijoje veikusi paroda „Lietuviai Paryžiuje“, Lietuvai dovanotų kūrinių kolekcijos iš JAV pristatymas Lietuvos dailės muziejuje, jubiliejinė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda „Mirábile visu / Nuostabu matyti“, ir šiuo metu tebeveikianti Kaune.

Aktyvi, intelektuali Nacionalinės dailės galerijos (NDG) Vilniuje veikla. Pradėjusi nuo nacionalinei dailei itin svarbaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardo, NDG veikla jau per pirmuosius jos darbo metus (2009-2010) pasislinko nuo mūsų muziejams įprasto dailės paveldo saugotojos, „aukštosios“ kultūros puoselėtojos vaidmens prie pragmatiškesnės pozicijos, į savo veiklos lauką įtraukdama architektūros, kino, dizaino problematiką, kuriai nė vienas Lietuvos muziejus ar galerija neskyrė nuoseklaus dėmesio. NDG tenkina poindustrinės visuomenės laisvalaikio reikmes, todėl ji nepaprastai greitai populiarėjo, tapo noriai lankoma, nors jos vieta tiesiogine prasme yra nuošali. NDG parodų ir renginių pasiūla neretai yra nesisiejanti su įprastine kultūros samprata, jos simboline verte ir misija. Dizaino, architektūros, fotografijos parodos, kino renginiai pateikia kultūrą, integruotą į tokias vis populiarėjančias sampratas, kaip gyvenimo kokybė, socialinis stabilumas. Ko gero, tai ir yra NDG staigaus išpopuliarėjimo, greito savosios vietos atradimo kultūriniame Lietuvos peizaže priežastis. Šiuolaikinį lankytoją traukia ne mūzų šventovė (NDG pastovioji ekspozicija yra didžiausios kritikos taškas), bet muziejus, kaip (nepastebimo) mokymosi ir gyvų diskusijų vieta, teikianti kultūringo laisvalaikio praleidimo paslaugą.

Muziejinėse parodose šiandienos žmogui labiausiai trūksta jo dabarties gyvenimui aktualių prasmių. Muziejų veikla tebėra nukreipta į gana tolimos praeities reiškinius ir tik Nacionalinė dailės galerija, Kauno bienalė ir kartais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras savo parodine veikla bando malšinti šį aktualių prasmių alkį.

Šį rudenį pirmąsyk teko eiti į tarptautinę dailės parodą prekybos centre. Ir tai buvo ne vaškinių figūrų, ne kelioninių fotografijų, ne pintinių ar kaimiškų skarų paroda. Kauno bienalės „Tekstilė’11“ rengėjos Latvijos, Estijos ir Lietuvos dailės akademijų studentų parodai pasirinko prekybos centrą ir nenusivylė: paroda buvo gausiai lankoma, prekinimosi aistrą numalšinę žmonės mielai apžiūrinėjo šiuolaikiškus, vienetinius, tekstilės dizaino tendencijas atspindinčius jaunų menininkų kūrinius. Parodos neįprastoje vietoje sėkmė verčia galvoti, kad verta ieškoti įvairesnių meno pateikimo formų ir susimąstyti, kaip dabartinėje visuomenėje galėtų būti derinami įvairių žmonių grupių laisvalaikio poreikiai. Iš tiesų, kodėl neužmesti meškerės ten, kur būriuojasi pasiilgusieji reginių?
Keisti neryškų meno muziejų įvaizdį būtų įmanoma aktyvesne ir kokybiškesne edukacine veikla, pristatant visuomenei aukšto intelektinio lygio muziejinius produktus – savo kolekcijų parodas, leidinius, ekskursijas ar pokalbių ciklus.

Muziejų eksponatai lentynose ramiai glūdi šimtmečius. Susidomėjimas muziejų veikla kyla tik tada, kai atsiranda žingeidžių žmonių, norinčių matyti, žinoti, diskutuoti, ieškančių įdomesnių laisvalaikio leidimo formų. Dabartiniai dailininkai ir šiuolaikinės dailės renginiai yra gana sudėtingoje padėtyje: ekspoziciniai plotai kainuoja nemažai, kūrinių beveik neįsigyja valstybiniai muziejai, reta nuoseklių kolekcininkų, savo rinkinį kuriančių nevienadieniškai. Šiuolaikinio meno bienalė nenuilsdama įrodinėja jo vertę. 50 tūkstančių lankytojų Kauno bienalėje – absoliutus Lietuvos parodų lankomumo rekordas. Kalbant šiuolaikine internetine kalba, „50 000 draugų myli tave“, Kauno bienale. Nežiūrint į nieką, miestas bienalės rengėjams, po uždarymo kabantiems ore (projektinio gyvenimo pasekmė), signalizuoja, kad „kultūros įstaigų dauginama nebus“. Menininkai, muziejininkai, galerininkai su savuoju miestu bendradarbiauja nenuosekliai. Kūriniams sukurti netgi skiriamos valstybės ar savivaldybės stipendijos, tačiau sukurtasis meninis produktas nei reprezentacine, nei finansine, nei kultūrinės naudos miestui prasme jau nieko nebedomina?

Remio Ščerbausko nuotraukos

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės