Tekstai
Dainius Genys. Žmonių dirgintojas

2012-03-01

Dainius Genys
Sociologas, VDU Sociologijos katedros absolventas

Pašnekesys su vienu originaliausių ir įdomiausių šalies menininku – Nacionalinės premijos laureatu, skulptoriumi Robertu Antiniu – vyko istorinio Kauno „Romuvos“ kino teatro gynimo kontekste. Tuo metu mieste siautė „Žmonės Kavingais Veidais“, o žinomų šalies menininkų performansai „Romuvos“ prieigose buvo skirti ne tik prasmingam laisvalaikiui, bet ir atkreipti dėmesį į svarbių kultūros objektų problemas. Pasvarstymai apie meno, pilietiškumo ir socialinių problemų santykį.

Kaip vertinate menininkų dalyvavimą kovose dėl visuomeninio intereso?

Kiekvienas menas – tai išsikovojimas, tai daigas, tai posūkis. Net ir klaidingas jis yra išsivadavimas iš rutinos. Visuomet yra dvigubi dalykai, negali būti viengubų. Taip ir čia: vienas, antras žmogus turi idėją, eina ir žiūri kur, kas ir kaip leidžia ją realizuoti, kur galima patekti ir ką galima duoti. Ir, jeigu susilieja dvi panašios situacijos, kuriose abi pusės mato prasmę, mezgasi bendradarbiavimas.

Kaip jums atrodo, gal pilietinės iniciatyvos – dar viena menininko pareiga? Kas jus patį asmeniškai paskatino dalyvauti viešoje protesto akcijoje?

Menininkas turi būti šiek tiek egoistas. Jis turi prisitaikyti, tačiau negali pataikauti. Jeigu jis visiškas pataikūnas, tai nelieka menininko. Kiekvienas menininkas nori pasireikšti ir svarbu, kad jis į tą kovą įsiterptų tinkamai, kad taptų dalyviu. Tačiau tas dalyvavimas nebūtinai turi vykti sklandžiai, pataikūniškai.

Mano, kaip menininko, misija susijusi su tuo, kaip aš galiu prisidėti prie to vyksmo. Niekada neinu su kardais ar šautuvais. Naudojuosi tik menininko įrankiais. Stengiuosi suprasti, kaip galiu paveikti šį vyksmą, kad su savo kūriniu galėčiau prisiliesti prie jo tėkmės.

Menininko uždavinys – per kūrybą išskleisti tam tikras idėjas, kurios visuomenėje yra priimamos arba ne. Žinoma, ne visada jos priimamos vienodai. Ir gerai, kad ne vienodai, gerai, kad kažkas joms nepritaria, kyla diskusija, atsiranda prieštaravimai. Gyvenime nėra absoliučiai prigludusių dalykų, todėl prieštaravimai nėra blogai. Priešingai, jie padeda iššaukti tam tikras idėjas. Tas idėjas pakelti į tam tikrą meninį lygį, aš manau, yra labai svarbu. Prisitaikymas išlaikant dygliukus yra labai gražus ir prasmingas, o brutali jėga –  su ja ne visada gali kažką pasiekti. Su menu daug įdomiau. Meninis priėjimas su dygliukais ir jų iššaukiančia diskusija gali duoti daug didesnį rezultatą nei tiesmukas veiksmas, kažkokia brutali jėga it savotiškas komunistinis buldozeris, traiškantis viską pakelyje.

Kalbate apie pilietiškumą mene?

Mene pilietiškumas yra kiek kitoniškas. Jis išreiškiamas labiau per savo mąstymą, per kūrybą, per tam tikrus ieškojimus. Man, pavyzdžiui, tiesmukai dalyvauti socialinėse akcijose, tiesiogiai prie jų prisiliesti neatrodo žavu. Asmeniškai aš tą darau kitokiomis formomis, kurios gali būti filosofiškos, įsileidžiančios, polemizuojančios ir netgi tylinčios.

Visuomenėje egzistuoja tam tikra tvarka ir kiekvienas žmogus pereina jos legitimacijos ritualą, o menininkas stengiasi šią legitimaciją kryptingai peržengti. Menininkas yra svarus peržengdamas legitimacines normas. Šiandien, demokratinėmis sąlygomis, labai sunku suprasti, kur yra ta legitimacijos riba, todėl jos net specialiai ieškoma. Siekiant sukurti kažkokį naujadarą ji netgi perlenkiama. Menininkui, net ir būnant tam tikru moraliniu vedliu, svarbu tą ribą peržengti, atverti duris progresui. Šiandien ši laisvių problema gal jau nebėra tokia aktuali, kokia buvo anksčiau. Aš prisimenu senesnius laikus, prieš gerą dvidešimtį metų, kai laisvės buvo daug labiau apibrėžtos, rengėme tokią parodą, o apie šimtas žmonių surinko parašus ir rėkė: „Lauk, šarlatanai, iš mūsų šventų paveikslų galerijų!“ Tuomet tai buvo kova. Ir kai mes nuvažiavom į Prancūziją, kolegos sakė: „Kokie jūs laimingi, jūs dar turit prieš ką kovot“. Tada man tai neatrodė taip žavu, bet laikui bėgant šią patirtį pradėjau vertinti kiek kitaip.

Tuomet svarbi buvo net kiekviena medžiaga, išraiškos priemonė ir pan. Mūsų parodoje jie įtarinėjo krikščionybės motyvus: ar tai prieštarauja ideologijai, ar ne, ar galima taip elgtis, ar ne ir t. t. Vakariečiai mums labai pavydėjo, kad sukūrėm opoziciją, kuriai protestuoti susibūrė šimtas žmonių.

Svarbu perduoti socialinę žinutę?

Kiekvienas meno kūrinys turi šiek tiek padirginti žmogų. Ne tik menininkas, bet ir kiekvienas žmogus turi turėti tam tikrą sukrutėjimo laisvę ir tas sukrutėjimas turi įnešti indėlį. Kažkada dalyvavau tokioje akcijoje, kur reikėjo derinti žodį ir performansą. Tuomet labai bijojau išsišokti, bijojau tą veiksmą sutrukdyti. Pasibaigus renginiui, klausiau pažįstamo kaip aš atrodžiau, kaip pasirodžiau, o jis sako: „Tu buvai niekas“. Aš tuomet bijojau išsišokti, sutrukdyti ir todėl neįnešiau savo indėlio. Taigi žmogus, kuris yra labai taktiškas, solidus, yra niekas. Žinoma, tai labai priklauso nuo asmeninių savybių, tačiau esmė paprasta – ar žmogus gali kažką pasakyti? Kartais tie pasakymai išsiveržia netaktiškai, netvarkingai, dar blogiau kai nutylima ir visai nieko nepasakoma.

Pasaulyje tai populiaru. Daugelis menininkų skiria savo darbus didžioms socialinėms problemoms: ŽIV, karui, badui, globaliniam atšilimui ir t. t., tačiau vyresnės kartos, mano kartos menininkams, ištrūkusiems iš sovietinės sistemos, socialinis realizmas kėlė šiurpą. Manau, jog daugelis menininkų natūraliai siekė elgtis priešingai, nutolti nuo to pseudosocialumo. Žvelgiant plačiau, be abejo tai svarbu, netgi malonu tarnauti kažkokiam kilniam tikslui. Kiekvienas džiaugiasi padaręs postūmį, o jei tai dar laimi, jis gali didžiuotis, prisidėjęs prie visuomenės turtingumo dvasine prasme. Tai neabejotinai teikia moralinį pasitenkinimą.

Dabartiniame mene labai svarbus kontekstualumas: tas pats daiktas, ta pati forma, atsidūrusi vienoje situacijoje, gali būti labai paveiki, o kitoje tas pats aktas gali nesulaukti jokios reakcijos. Aš, kaip menininkas, daugiausia apie tai ir galvoju: kaip tą kontekstualumą įveikti? Yra daug būdų, kaip tai daryti: galima kalbėti apie formą, kontekstualumą, susieti juos su kitom sąvokom, kaip antai, garsinėm, performanso, lingvistinėm galimybėm ir t. t. Erdvėje paveikesnis yra vienas variantas, o patalpoje – kitas. Menininkas turi stebėti tas paveikumo formas, galvoti, kaip jas panaudoti, kaip sudirginti žmogų.

Vienas paskutiniųjų jūsų performansų drauge su Č. Lukensu sukrėtė ne vieną jį stebėjusįjį: nutekamuosiuose Laisvės alėjos grioviuose juodai apsirengę gulintys žmonės – statulos, ir jūs, skambant saksofonui, kramsnojantis neseniai išleistos savo knygos puslapius. Kas lėmė šio teatro idėją?

Kontekstualumas. Laisvės alėja turi savo simboliką: jai būdingos nuotekų kanalizacijos grotelės, kurios turi savo reikšmę. Gyvo žmogaus ir įdubos, slypinčios po grotelėmis, santykis, o paskui žmogaus išėjimas iš tų grotelių, jo sąsaja su žodžiu, šalia esančiu abstrakčiu garsu, jų suėjimas iš pulsacijos į vienetą ar padrikumą, jų kontaktavimas ar interaktyvumas su tais pačiais dalyviais. Klausytojai taip pat tapo dalyviais: jie replikavo, kalbėjo, vienas kažką sakė teigiamai, kitas gal neigiamai. Aš pats tarytum buvau užsidaręs savyje, bet paskui žmonės atėjo ir sakė: „Tokios durnystės dar nemačiau“, kitas kaip tik sakė, kad „viršūnė“ ar kitas banalus žodis buvo. Garso, menininko, kalbėtojo, kuris pasakoja apie kino teatrą, susijungimas man pasirodė labai įdomus, tačiau svarbu išlaikyti junginio proporcijas – jos gali būti skirtingos. Pavyzdžiui, akcija gali vykti ir tyloje. Improvizuodamas svarstau, kad kitą akciją daryčiau tyloje, kadangi pirmoje buvo daug ko: vizualizacijos ant sienos, garso, žmogaus judesio, muzikavimo, politikavimo. O dabar galėtų būti junginys su tyla, kai visiškai nekalbama apie tuos dalykus. Tyla irgi gali puikiai veikti tinkamoje aplinkoje. Jokių kalbų, jokio gyvo kūno pasireiškimo. Kartais tai labai paveiku.

Ar ši simbolika neišplaukė iš bendresnio sociokultūrinio konteksto?

Galėčiau daryti tokią prielaidą. Galbūt aš to sąmoningai nesiekiau, bet atėjęs žmogus galėtų taip galvoti. Kad ir kaip būtų, pirmoje vietoje yra ne pats kūrėjas. Kūrėjas yra niekis. Menininkui svarbu galvoti apie tai, kokį santykį sukursi tiems atėjusiems žmonėms, kaip jie bus paveikti. Visa esmė – tie keli šimtai žmonių, kurie buvo atėję, o tiksliau tai, kaip jie buvo paveikti. Tai – interaktyvumas. Manau, kad visuomeniniuose judėjimuose to interaktyvumo labai reikia.

Kartais menininkas išsikelia kažkokį tikslą ir numato, kaip jo sieks. Kartais tai suveikia, tai jungia žmones. Tuomet sakome – menas sujungia, o menininkas tarytum tampa junginėtoju. Jei menininkui pavyksta sujunginėti ne vienalyčius, bet daugiaprasmius dalykus, tai jau yra šis tas.

Nuotraukos iš dvyliktosios „kavos“ už „Romuvą“ 2010 06 11.

Performansą atliko: Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Raimondas Eimontas ir studentų grupė. Performansą prodiusavo Audrys Karalius.

Nuotraukos iš Žmonių Kavingais Veidais archyvo.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės