Tekstai
Karolina Tomkevičiūtė. Nepagražintas Indijos portretas

Paroda „Pokyčių karta. Šiuolaikinis Indijos menas“ veiks Šiuolaikinio meno centre iki kovo 10 d.

2012-02-24

Su kuo jums asocijuojasi Indija? Su ryškiomis spalvomis, kerinčiais gamtovaizdžiais, kvapą gniaužiančiais aromatais? Žinoma, šie stereotipai labiau apibūdina euforiškus turisto įspūdžius, o ne pačią šalį. Šiuolaikinio meno centre veikianti paroda „Pokyčių karta. Šiuolaikinis Indijos menas“ kaip tik ir suteikia galimybę pamatyti visai kitą, drąsų ir nepagražintą didžiulės, margos šalies portretą.

Shezad Dawood. „Sekmadienio rytas“. 2002, kadras iš filmo

Parodos kuratorė lenkė Magda Kardasz teigia, kad ekspozicijoje dėmesys sutelkiamas į jauniausios Indijos menininkų kartos kūrybą, tačiau tik dalis jų gyvena gimtojoje šalyje. Kiti – Europoje arba JAV. Pastarieji du dešimtmečiai Indijai atnešė daug ekonomikos ir technologinių naujovių, tačiau tai turėjo ir neigiamų pasekmių. Kuratorė sako, kad šie jauni žmonės kol kas tik ieško savęs. Jie vis dar gana gerai žino Indijos tradicijas ir istoriją, tačiau vis labiau įsitraukia į globalinę kultūrinę, socialinę terpę. Tai Pokyčių karta. Kokia ji?

Pastarasis terminas parodos pavadinimui buvo pasiskolintas iš Anay’os Mann nespalvotos fotografijų serijos „Pokyčių karta“, kurioje užfiksuoti menininkės bendraamžiai – miestiečiai, užaugę kaitos laikotarpiu. Jauni žmonės čia užklumpami kasdienėse situacijose. Tačiau vieni vaizdai – itin asmeniški, bylojantys ir apie tradicijų įtaką šiuolaikinių indų gyvenime, kiti – daug atviresni, juose atsiskleidžia neišvengiama Vakarų kultūros, gyvenimo būdo įtaka. Apie dvasinį paveldą globalizacijos akivaizdoje mąsto ir Ashishas Avikunthakas. Jo filmuose matome tradicinius induistinius ritualus, atliekamus industriniame šiuolaikinio miesto peizaže. Čia fizinis ėjimas prieš srovę tampa simboliška nuoroda į vis labiau kintantį praeities ir dabarties santykį Indijoje.

Anupas Mathew Thomas taip pat atsigręžia į žmogų, domisi individo ryšiu su jį supančia aplinka. Didelio formato spalvotų fotografijų serijoje „Metropolitas“ norima atskleisti religines-socialines Indijos aktualijas. Menininkas įamžino krikščioniškų dominijų Keraloje vyskupus, kurie, vilkėdami skirtingus liturginius drabužius, pozuoja prašmatnių rezidencijų fone. Vaizdai primena fotomontažus. Atrodo, kad vyskupų figūros it svetimkūniai „įklijuotos“ į jų tarnystei svetimą aplinką. Antrasis šio menininko kūrinys – du vienos ŠMC salių kampe suremti ekranai, transliuojantys kadrus iš paprasto vyresnės kartos indo kasdienybės – šeima, buitis, darbas laikraščio redakcijoje... Taip A. M. Thomas atsigręžia į pokyčių kartos tėvų gyvenimą. Nandinis Vallis Muthiahas spalvotų nuotraukų cikle „Geriausias kostiumas“ užfiksavo Indijos vaikus, dalyvaujančius gražiausio karnavalinio kostiumo konkurse. Žmogus-voras, triušis, kareivėlis ir kiti herojai čia pozuoja kičiniame, spalvingai ištapytame fone. Įdomu, kaip šeimyninėse fotografijose atsiskleidžia mažųjų herojų santykiai su tėvais –­­ kūno kalba, gestai kartais pasako daugiau nei suvaidintas šeimyninės idilės įspūdis. Bharato Sikkos fotografijose –­ Vakarų Indijos Goa provincija, siaubiama musonų. Goa, kurios krantus skalauja Arabų jūra –­ tikra septintojo–aštuntojo dešimtmečio hipių Meka. Turtinga gamta, puikūs paplūdimiai – vienas svarbiausių šalies turizmo traukos centrų. Tačiau šie kadrai visai neprimena saldžių vaizdelių, kuriuos pateikia kelionių agentūros. Atvirkščiai – jie išryškina beviltišką vietos žmonių skurdą, kasdienybę, kupiną nerimo, įtampos, nežinios dėl ateities.

Čia peržengsiu į kitą parodos kūrinių grupę – jie apie šalyje vykstančius procesus prabyla globaliau. Štai Ansumanas Biswas ir Jamas Fineras šmaikščiai perteikia stereotipinį indiškumo suvokimą, pasitelkę pasakiško skraidančio kilimo metaforą. Devendra Banhartas į indų ir vakarietiškų kultūrų samplaiką taip pat žvelgia linksmai ir ironiškai. Pasitelkęs Bolivudo stereotipus ir mitologinius įvaizdžius, menininkas kuria savotišką muilo operos ir pasakos hibridą. Sarnatho Banerjee’io animaciniai filmukai taip pat kupini sarkazmo. Juose susipina asmeninės ir bendruomeniškos patirtys. Shezado Dawoodo filmo „Sekmadienio rytas“ veiksmas plėtojasi Londone. Pagrindinis jo veikėjas labai primena tradicinius Krišnos įvaizdžius... Reakcijos, kurių jis sulaukia viešumoje, byloja apie kito (ne)toleranciją bei identiteto ir tapatybės paieškas šiuolaikiniame pasaulyje.

Jei minėti menininkai į Indijos kultūrą žvelgia su kandžia šypsena, likusieji opius klausimus nagrinėja kur kas drastiškiau ir konceptualiau. Mithu Sen specialiai šiai parodai ant vienos ŠMC sienos sukūrė monumentalų „kraujuojantį“ piešinį. Jame menininkė kalba apie karo nuniokotus miestus ir kruvinus terorizmo protrūkius Mumbajuje. Žiūrovas čia raginamas pasiimti kraupų „suvenyrą“ – gabalėlį marmuro, panašaus į tą, iš kurio buvo pastatytas „Tadž Mahalo“ viešbutis.

Shilpos Guptos instaliacijoje inertiškai judantys vartai vis atsitrenkia į baltą sieną, palikdami juodas žymes. Menininkė, teigia, kad kūrinys kalba apie karą ir paliekamus randus žmonių sielose. Autorės videofilme „100 ranka pieštų Indijos žemėlapių“ rodomi daugybės žmonių piešiniai, kuriuose vaizduojami geografiniai Indijos kontūrai. Kiekvienas jų savo šalį mato vis kitaip. Šias variacijas galime vertinti ne tik kaip paprastą atsitiktinumą: vadinasi, kiekvienas sąmonėje turi „nusibraižęs“ savo žemėlapį, kuriam padarė įtaką asmeninės, istorinės ir politinės aplinkybės. Efektingą videoinstaliaciją „Maitinti/žudyti“ sukūrė Tejal Shah. Ji pateikta taip, kad žiūrovas pasijustų tarsi čia vykstančio grubaus prievartos akto dalyvis. Šis kūrinys tampa nuoroda ne tik į asmeninių santykių problemas, bet ir į istorines aplinkybes, uzurpatoriaus ir pavergtojo vaidmenis. Panašių idėjų aptinkame ir Nikhilo Chopra’os darbuose, tačiau jie itin išsiskiria teatrališkumu, performatyvumu. O Sharmila Samant yra ne tik menininkė, bet ir aistringa kovotoja prieš Indijos gyventojų skurdą. Ji stebi lūšnynų žmones, ieškodama būdų palengvinti šių nelaimingųjų dalią. S. Samant be patoso atskleidžia skaudžią tiesą savo šalį. Puikus pavyzdys – parodoje eksponuojamas paprasčiausias suolas, kuris Indijos vargšų vaikams tampa „kilnojama“ mokykla...

Nors daugelio šių jaunų Indijos menininkų kūryba mums nėra gerai pažįstama, parodoje nupieštas Indijos portretas stebina, juokina, sukrečia, verčia susimąstyti ir perkratyti stereotipus. Akivaizdu, kad vieni menininkai į savo šalį sąmoningai žvelgia per subjektyvius asmens potyrius ir išgyvenimus, kiti griebiasi (auto)ironijos. Treti apie socialinę neteisybę, netoleranciją, tapatybės paieškas kalba pasitelkę kolektyvinę patirtį. Dinamiška, formų, medijų įvairove pasižyminti paro­dos ekspozicija stipriai perkrato „turistinę“ žiūrovo sąmonę. Kitaip tariant, užėjęs čia kaip naivus turistas, išeini jau kaip šiek tiek patyręs keliautojas...

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės