Tekstai
Goda Giedraitytė. Grįžimas prie ištakų ir aplinkos grimasos

Bienalė „Jaunieji Europos kūrėjai“ Klaipėdoje

2012-02-13

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikia tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai 2011 / 2013“ paroda, kurioje 9 Europos valstybės – Prancūzija, Austrija, Vokietija, Slovakija, Vengrija, Ispanija, Italija, Portugalija ir Lietuva – pristato vertingiausių jaunųjų šalies (regiono) kūrėjų darbus.

Laszlo Gyorffy (Vengrija). Aš (Doriano Grėjaus jaunųjų menininkų fondas). 2011.Jau ketvirtą kartą Klaipėdoje surengta „Jaunųjų Europos kūrėjų“ paroda ir šiemet nenuvylė. Įvairi, kartais įžūli, provokuojanti, drąsiai kelianti klausimus ir diskutuojanti su žiūrovais, stebinanti raiškos priemonių gausa ir netikėtomis sintezės galimybėmis – bienalė, regis, net nežada išsikvėpti. Akivaizdu, kad jaunųjų savęs paieškos tampa iššūkiu ne tik parodos kuratoriams, visuomet ieškantiems tikrų ateities talentų, bet ir žiūrovams, galintiems žvilgtelėti į aktualiausią šiandieninės Europos dailės segmentą.

Analizuojant kelerių metų bienalės patirtį, galima konstatuoti autorių kūrybinės raiškos suartėjimą turinio ir priemonių pasirinkimo atžvilgiais. Tai, pasak pagrindinio parodos kuratoriaus Andrea Ponsini, liudija, kad meno kalba yra universali ir kad kultūrinė mobilizacija tarp Europos valstybių vyksta daug greičiau nei politinis ar ekonominis progresas. Ne veltui šiųmetinės ekspozicijos Klaipėdoje autorė Neringa Bumblienė pasiūlė naują parodos apžvalgos sprendimą. Atsisakyta jau nusistovėjusio eksponavimo pagal atskiras šalis. Kūriniai sugrupuoti pagal teminę ar formalią sąšauką.

Antra vertus, šalių kuratoriai tebėra atidūs lokaliai patirčiai. Nepaisant paminėtos išraiškos bendrystės, stengiamasi atskleisti, anot meno istoriko Ernsto H. Gombricho, atskirybės ar unikalaus menininko temperamento, būdingo jo geografiniam arealui ir asmeninei patirčiai, specifiką. Būtent todėl Vokietijos kuratoriai aiškiai konstatuoja Hamburgo meno mokyklos įtaką, savo ekspozicijoje dėmesį sutelkdami į specifinį sociokultūrinį tyrimų lauką: analizuojama socialinė menininkų situacija (Ninos Wiesnagrotzki „Tyrimas ir gėlės“) arba visuomenės paveikslas viešoje erdvėje (Benjamino Renterio fotografijų ciklas).

Austrijos ekspozicija išsiskiria instaliacinio pobūdžio kūriniais, įvairiais aspektais analizuojančiais vaizdo schemas. Pavyzdžiui, Stephano Wiesingerio instaliacijoje signalą siunčiant optiniais kabeliais filmo vaizdas transformuojamas į spalvinę abstrakciją, Kay’aus Walkowiako objekte satelitinės lėkštės atlieka tik dekoratyvinę funkciją, o Sira Zoe-Schmid, įtraukdama žiūrovą į kūrinio (de)konstravimą, apskritai naikina pirminio atvaizdo svarbą. Vengrijos pristatomuose darbuose dominuoja politinė tematika. „PR-Group“, „Antimedia“, Borsoso Lörinco, Gáboro Kaszos ir kt. autorių kūriniuose analizuojami jėgos ir galios santykiai, perkuriami valdžios autoriteto įvaizdžiai, kvestionuojamos darnios plėtros idėjos.

Nors siekiama atrasti konkrečiai šaliai ar regionui būdingus vizualinius sprendimus ar konceptualiuosius bruožus, kontekstualioje plotmėje didžioji dauguma jaunųjų kūrėjų gvildena šiuolaikinės (urbanizuotos, virtualios ir vartotojiškos) visuomenės situaciją globaliame pasaulyje: aplinkos nesaugumo, žmonių santykių irimo, gyvenimo kokybės suvienodėjimo, populiariosios kultūros dominavimo, politinių žaidimų absurdo ir panašias temas. Ši problematika arba aiškiai utriruojama atidengiant niūriausius paveikslus, arba toji aplinka ironizuojama, pašiepiama, t.y. socialinė būtis gvildenama per juoko, žaidimo prizmę.

Pavyzdžiui, Daniela Krajčova (Slovakija), pasitelkdama animaciją ir asmeninę patirtį, tarsi sugrįžta į vaikystės prisiminimų lauką ir (at)kuria skaudžias socialines ir politines šalies istorijas. Apie praeities gniaužtuose įstrigusius žmones ir vietas kalba ir posovietinę Vengrijos situaciją tiriantis bei bienalės Grand Prix įvertintas Tamas Dezso (fotografijų ciklas „Čia, bet kur“). Politiniu šaržu taip pat dvelkia Renatos Vinckevičiūtės (Lietuva) iš švitrinio popieriaus sukurtas kostiumas „Tarybos narys“.

Ekspozicijos fragmentas

Dažnas menininkas (Laszlo Gyorffy, Vengrija, Margarita Rodriguez Brahm, Ispanija, Cesare Bignotti, Italija, beje, už savo audiovizualinę projekciją „Nova spectrum“ taip pat apdovanotas Grand Prix) siūlo iš naujo pažvelgti į Vakarų visuomenėje įdiegtus grožio standartus ir jų griaunančią jėgą. Alexandra Martorell Fernandez (Ispanija) fotografijų cikle „Įkalinti“ šią problematiką perkelia į dar radikalesnę lytiškosios kūno tapatybės realybę. Kopijos ir originalo vertės santykį analizuoja Nadiras Valente (Italija) kūrinyje „Np6621 – pasirengęs kopijuoti“, o Matušas Lanyi (Slovakija) atsigręžia į Šventąjį Raštą (paveikslas „Dvylikametis Jėzus šventykloje“). Biblinį siužetą jis adaptuoja šiuolaikinei pasaulėjautai, panardindamas jį į radikaliai mokslinę, cheminę molekulę primenančią struktūrą.

Priešingai nei ankstesnėse bienalės parodose, šioje gerokai mažiau instaliacinio pobūdžio kūrinių, skulptūrinių objektų, videoprojekcijų. Juntamas grįžimas prie plokštuminio vaizdo, ypač ryškiai skamba grafika, fotografija, tapyba. Pastarosios fronte net keletas stilistinių tendencijų. Viena vertus, atsigręžiama į klasikinės tapybos dogmas, kurios yra perfrazuojamos šiuolaikiniams kontekstams. Pavyzdžiui, Martos Mouros (Portugalija) tapybinė instaliacija „Tuštybė“, kur, remiantis klasikinio natiurmorto principais, formuojamas šiuolaikinių daiktų atvaizdų atvaizdas, arba Johannos Binder (Austrija) įvairių veislių šunų portretų ciklas, „kopijuojantis“ didikų portretinių galerijų tradicijas. Antra – mėgaujamasi hiper(super)realizmo fiksacija. Fotografiškai tikslų objektų įvaizdinimą Dušanas Mravecas (Slovakija) ir Rodionas Petrovas (Lietuva) pasitelkia vartotojiškos visuomenės įpročiams pašiepti. Trečia – atiduodama duoklė modernistinių judėjimų (ekspresionizmo, fovizmo, siurrealizmo, kt.) ieškojimams. Pavyzdžiui, Rosos Marios Undos Souki (Prancūzija) tapytas interjeras atliepia geriausią Henri Matisse’o, Suse Baur (Vokietija) – Joano Miro, Fabieno Souche (Prancūzija) – popmeno, o Brigidos Machado (Portugalija) – ekspresionizmo manierą. Paminėtina ir Silke Silkeborg (Vokietija), kurianti savitus nakties paveikslus.

Grafikos sektoriuje varijuojama nuo minimalistinio piešinio tušu (Kenas Sortais, Prancūzija), „iškrapštytų“ raižinių (Greta Grendaitė, Lietuva; Julienas Salaud, Prancūzija), pasikartojančių atspaudų (Philipas Gaisser, Vokietija; Marta Mancusi, Italija) iki preciziškai realistiškų piešinių (Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Lietuva). Tokia pat plati ir fotografijos išraiškų skalė. Pavyzdžiui, Judith Pichlmuller (Austrija) diptikas „Vabzdžiai“ pakeri fotoatvaizdo skvarbumu ir padidinta mikroskopiško gyvio perspektyva. Lyrine poetika dvelkiantis Hyeyeon Park (Vokietija) fotografijų ciklas kontrastuoja su paradoksalia Boriso Nemetho (Slovakija) dokumentika. O Marios Morschitzky (Austrija) „Vonios“ ciklas labiau primena purviną tapybos paviršių nei fotokamera fiksuoto interjero estetiką.

Bienalėje pristatyti ir novatoriški tekstilės, keramikos (Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Lietuva) darbai. Slovakė Ivana Slavikova „Metalinė moteris“ ir lietuvė Severija Inčirauskaitė-Kriaučiuvienė „Rožėm klotas kelias“ siuvinėjimu kryžiuku dekoruoja metalo plokštes ar automobilio kėbulus. Abiem atvejais formalųjį sprendimą lydi labai asociatyvūs turinio vaizdiniai. Daug nuosaikiau tekstilę plėtoja Agnes Czifra (Austrija), savo kūriniams naudojanti dėvėtų drabužių elementus, ar Maria Palomeras Cros (Ispanija), velianti „Pasąmonės ribas“.

Trys tarptautinės komisijos skiriamą Grand Prix pelnę menininkai turės galimybę 2012 metais tris mėnesius gyventi ir dirbti rezidencijoje Monruže (Prancūzija) bei dalyvauti grupinėje parodoje Briuselyje, „BeLa Editions“ galerijoje. Norisi išskirti trečiąją „Jaunųjų Europos kūrėjų“ Grand Prix laimėtoją – lietuvę Liną Albrikienę. Menininkė buvo apdovanota už retrospektyvų žvilgsnį į praeitį ir atminties išsaugojimo svarbos išryškinimą. Šiuolaikinio pasaulio kontekste, kai viskas sukasi pašėlusiu tempu, siekis peržiūrėti, sugrįžti prie savo ištakų, išsaugoti atsiminimus yra labai svarbus. Videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“, pasitelkdama šiuolaikines technologijas, menininkė kreipiasi į jas pažįstantį žiūrovą ir, derindama šiandienos ir archyvinius gyvenamo mikrorajono vaizdinius (autorė naudoja trumpas ištraukas iš Vytenio Imbraso filmo „Lazdynai. Architektų gatvė“), (at)kuria menamos praeities paveikslus. Manau, kad ši praeities reminiscencijos gaida yra aktuali posovietinio bloko kūrėjams ir tuo pabrėžiamas mūsų meninės kalbos unikalumas. Tad L. Albrikienės išskyrimas iš kitų apdovanojimu svarbus ne tik pačiai kūrėjai. Tai – ir mūsų šalies šiuolaikinio meno įvertinimas.

Paroda veikia iki vasario 26 d.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2)
Dirba trečiadienį–šeštadienį 11–19 val.

Taip pat žiūrėkite:

Klaipėdoje - „Jaunieji Europos kūrėjai 2011/2013“ (video) >>

Ivona Žiemytė. Jaunieji Europos kūrėjai gydosi tuos pačius skaudulius >>

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės