Tekstai
Asta Stasionytė. Bastymosi trajektorija

2012-01-30

Paveikslo stebėjimas kaip ir buvimas kasdieniame, tačiau kas kart vis kitaip regimame urbanistiniame peizaže. Akies vaikščiojimas po drobės paviršiuje sukonstruotą kompoziciją – tarsi pasąmoninis bastymasis po atrodytų gerai pažįstamą miesto aplinką. Tokie realaus, pasąmoninio, kintančio miesto peizažo suvokimai atsiranda stebint jaunosios tapytojos Ainės Jacytės paveikslus. Menininkė kūriniuose vaizduodama abstrahuotus urbanistikos motyvus bei jų bauginančią atmosferą siekia įtraukti žiūrovą į pinkles, sukurti naują, autentišką potyrį.

„Be pavadinimo“, drobė, aliejus, aerozoliniai dažai, 90cm x 30cm

Stebėdama menininkės drobėse kuriamą erdvę prisiminiau vieną iš psichogeografijoje naudojamų urbanistinio peizažo tyrinėjimo metodų - dérive (liet. bastymasis). Tokio tyrinėjimo metu, remiantis dvasiniais, vidiniais potyriais, siekiama kitaip pažinti, patirti, suvokti ar perprasti supančią miesto aplinką. Atmetant nusistovėjusius, visuomenėje priimtinus, turistinius maršrutus, valdžios ar kokios kitos „vadovaujančios“ sistemos sukurtus aplinkos pažinimo bei judėjimo joje būdus yra bandoma naujai pajausti urbanistiką. Toks, išankstinio nusistatymo neturintis bastymasis po miestą, kaip ir Ainės Jacytės tapyboje sukurto erdviškumo tyrinėjimas skatina vis kitokį paveikslo interpretavimą, jo matymą, paralelinės erdvės įsivaizdavimą.

Tokio matymo bei suvokimo atsiradimui įtakos turi menininkės intencija naujai pažinti supančią terpę bei ją reflektuoti paveiksluose. Kasdienis stebėjimas, vaikščiojimas po tas pačias, nugludintas gatves tapytoją nuolatos ragina sukurti kitokį erdvės pajautimo motyvą. Kartais potyris gali būti absoliučiai emocinis, o kartais fizinis - įtakojamas meteorologinių ar kitokių reiškinių. Realios aplinkos stebėjimo transformavimas į emocinę būseną vėliau virsta geometrinėmis tapybinėmis konstrukcijomis, kurios gali priminti siurrealistišką žemėlapį, situaciją, kompiuterinio žaidimo erdvę. „Bastantis“ drobės paviršiumi galima jaustis kaip tam tikroje virtualybėje, kur niekada iki galo neatsiskleidžianti paveikslo kompozicija, kuria naujus jos patyrimus.

Ainės Jacytės tapyboje vaizduojama aplinka nors ir pasižymi iš esmės panašiomis erdvės konstrukcijomis, tačiau savyje maskuoja ir tam tikrą konkrečiam kūriniui būdingą elementą. Kartais tuo elementu tampa neapibrėžtas, nuasmenintas žmogaus siluetas, kartais – ryškus geometrinis konstruktas. Šios, atrodytų, reikšmingos paveikslo detalės turėtų kurti papildomas prasmes, tačiau menininkės darbuose jos atlieka tik kompoziciškai svarbią funkciją pvz. žmogaus siluetas – naudojamas kaip mastelis. Juo siekiama pabrėžti kokia konkreti vieta yra didelė arba maža, todėl figūra vaizduojama ne kaip individualus asmuo, ja siekiama perteikti ką erdvė duoda žmogui, kaip jis gali jaustis tam tikroje atmosferoje.

Taip ir ryškių spalvų geometrinės dėmės tampa tik paveikslo akcentu, siekiant kažką išskirti, kartais suklaidinti stebėtoją, nukreipti jo „bastūnišką“ žvilgsnį. Tačiau tie patys elementai nors ir siekdami, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys taip pat skatina ir kitaip pažvelgti į bendrą tapybinę kompoziciją, pajausti jos nuotaiką, aplinką, konstrukciją. Kaip ir be išankstinio suplanavimo slampinėjant po miesto gatves yra „paneigiami“ nustatyti planai bei sistemos ir vietoje to pasirenkama kitokia, atsitiktinė, jausminė vaikščiojimo trajektorija.

„Be pavadinimo“, drobė, aliejus, spalvoti pieštukai, 40cm x 40cm

Svarbus vaidmuo menininkės kūriniuose atitenka ir kontūrui – vietomis jis griežtas, storas, apibrėžiantis, įrėminantis, o kitur – pulsuojantis, nutrūkstantis punktyras. Punktyru čia siekiama erdvę padaryti tarsi įplyšusią, prasiveriančią, kaip ir natūralioje, įprastoje aplinkoje. Miesto gatvės patyrime, žingsnis, matymas bei suvokimas dažniausiai nebūna vientisi bei nenutrūkstantys, jie įtakojami daugybės faktorių, kaip ir drobėje konstruojamos punktyrinės linijos pulsuojančiai, jautriai formuoja naujus, neišgyventus, patyrimus.

Ainės Jacytės paveiksluose erdviškumas, kaip ir dérive metodu „išvaikštomas“ urbanistinis peizažas yra ne pagal suvokimo, atpažįstamumo normas sukurta „atmosfera“ – tai daugiau jausmų, būsenų, emocijų kupinos erdvės, kurias menininkė vaizduoja įtakota ypatingo santykio su ja supančia aplinka.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės