Tekstai
Eglė Dean. Atsekant pėdsakus

2012-01-16

Autorinės juvelyrikos paroda, skirta šv. Eligijui, auksakalių globėjui,  „Argentum“ galerijoje (Latako g. 2) jau tapo tradicine. Šiemet tema yra „Pėdsakas“, iššaukusi itin įvairias  interpretacijas. Atmintis, praeitis, liekana, emocija, ženklas, visa sudaro konceptualų pėdsaką. Pėdsakas  traktuojamas kaip  egzistencinis vyksmas, kaip filosofinė kategorija, gal tik išskiriant Aušros Mačiulaitienės pagalvę su sidabro pėdutėmis. Pastarasis kūrinys, pėdsakais nusėta tekstilė, atrodo kaip sapnų liekanos. Taip permąstoma tai, kas dienos metu atrodė nereikšminga. Tuo tarpu Vytauto Matulionio „Pakeleiviai“ gali būti priskiriami prie filosofinių kategorijų. Čia pėdsakas yra susitikimo ir trumpos bendrystės liekana, žmonių likimo nuotrupa. Sukurta remiantis japoniškomis tradicijomis, plaketė  pilna dinamizmo ir ekspresijos, priešpastatant juos vertikalių linijų romumui. Visiškai kitokia yra Aurelijos Šimkutės prieiga - menininkė pateikia mini dėžutes renesanso įtakoje. Juvelyriškai preciziškos, jos atrodo skirtos Lucrezia Borgia ir pasižymi elegancija susieta su funkcija. Čia galimai numatomi nuodų pėdsakai ar intrigų pinklės. Skirtingų medžiagų naudojimas kartu suteikia vėlgi renesansinio puošnumo ir turtingumo, nubrėžia pėdsako istoriškumą. Darbai išpuoselėti ir pvz., labai kontrastuoja su Sigito Rekašiaus „Liekanomis“.  Apgadinti, lyg bandant sunaikinti, surūdijusio metalo gabaliukai su skaičiais atrodo subtilūs lyg nėriniai ir puikiai įsijungia į temą. Tai – daikto pėdsakai, konceptualūs ir dramatiški, pasakojantys unikalią istoriją. Susidėvėjusių objektų liekanos siejasi su egzistencializmo postulatais ir nušviečia filosofinių kategorijų artumą kūriniams. Tai ir paslaptingi daiktai, lyg pasilikę po kažkokio poligono ar saugyklos. Jie yra su įkyria karine potekste, įmantrūs ir rafinuoti. Sąmoningas nėrinio pėdsakas pateiktas Neringos Poškutės „Apatinuko pakraštėliuose“, funkcionaliame kaklo papuošale. Čia nėrinio dalelė, puikiai sumodeliuota ir dekoratyvi primena galbūt jaunystės vasaras ir palieka pėdsaką atmintyje. Tokie konceptualūs darbai  itin sveikintini ir suteikia parodai netradicinių išraiškų. Toks konceptualus darbas yra ir Roko Šaški bei Jelenos Volginos „Pėdsakas viduje kurio masė 17.9 – 25.1 g.“ Sidabrinis objektas slepia konceptualų pėdsaką, ir pats yra tik apvalkalas pėdsakui. Pėdsakas nematomas ir nejuntamas, jo egzistenciją nusako koncepcija.Tuo tarpu Kristina Dulevičiūtė žaidžia su rakto įvaizdžiu – miniatiūriniai išgraviruoti rakteliai suteikia darbui ornamentikos ir subtilumo. Pati idėja raktelių kaip objektų pripildo kūrinį paslapties, netikėtumų ir slapčiausių emocijų. Slėpiningas objektas yra dekoratyvus ir rafinuotas, meistriškas ir pilnas prieštaringų minčių. Rūta Pališkevičiūtė  savo darbe „Rojus – mintys ir nuodėmė“ pateikė obuolio iliuziją. Tai – nuodėmės simbolis, suskaidytas, perpjautas, sudalintas į dvi dalis, perkąstas,  Rojus prarastas. Sidabro glotnumas suteikia lakoniškoms formoms švytėjimo. Koncepcija čia susiduria su teologinemis paskatomis ir pėdsakas traktuojamas kaip religinio gyvenimo būtis, praeitis ir ateitis. Kęstutis Stanapėdis pristato ištisą pono Fritz Bremer istoriją savo „Antspaude, darančiam pėdsaką“.Sidabrinėmis kiaulių galvomis dekoruotas pailgas antspaudas tiesiogine to žodžio prasme palieka žymes ant Fritz Bremer kompanijos dokumento. Labai svarbi yra spalva, kuri darbe sukuria ypatingą potekstę. Detaliai modeliuotos kiaulių galvos suteikia antspaudui puošnumo. Palikti pėdsakai yra gal kiek ir tiesmukiški, bet kupini siurrealistinių niuansų. Irenos Žukauskytės „Rudens palikimas“ yra lyg ir ne į temą. Rudens metafora lyg ir pastebima pristatytuose auskaruose, tačiau nei konceptualiai nei tiesmukiškai negalima surasti „pėdsako“ pateiktuose kūriniuose. Tuo tarpu Ditė Dilginienė pristato puikius darbus, pavadintus „DNR“. Grubi faktūra praturtina, suteikia kūriniams subtilumo ir charakterio. DNR motyvas kaip tema praplečia „Pėdsaką“ , verčia prisiminti genetinius parametrus. Estetizuota ir perfrazuota tema yra stebinanti ir patraukli. Kristina Sinkevič pateikė auskarus ir segę. Pastaroji, su emalėje išpildytu širdies vaizdiniu primena apie meilės pėdsaką, nostalgiškai blėstantį. Taip baigiasi emocijos, palikdamos šešėlinį pėdsaką. Šiuo atžvilgiu autorės kūrinys yra itin įtaigus. Auskarai, kuriuose susigūžę sėdi žmonės šioje parodoje yra mažiau aktualūs ir, geriausiu atveju, pritaikomi kitai temai. O Rūta Ničajienė suka sidabrą kilpomis, regzdama sudėtingą raštą, kuris, deja, su tema neturi nieko bendro.

Ši paroda yra labai išraiškinga ir subtili, daugelis autorių perteikia savo poziciją per niuansus. Pėdsakai yra beveik visur, dvasiniai, rašaliniai, emociniai. Konceptualumas vyrauja daugelyje kūrinių, kaip ir išmonė. Ypatingai ženklus filosofinis pradas nuspalvina darbus ir suteikia jiems įvairialypių interpretacijų gausos. Menininkų užfiksuoti pėdsakai darkart primena mūsų gyvenimo ženklus ir priartina prie atminties klodų dešifravimo. Tai kartu ir džiugi šventinė paroda, patraukianti dvasios lengvumu ir estetika, tai pėdsakai, vedantys į praeitį. Ir labai svarbu kokie jie yra.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės