Tekstai
Audronė Meškauskaitė. Kelių amžių trukmės ekspozicija

2012-01-06

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, švęsdamas 90-ąsias įkūrimo metines, atidarė vieną didžiausių per savo istoriją parodų „Mirabile Visu / Nuostabu matyti“. Gali būti, jog tokiems maksimaliems užmojams turėjo įtakos ir besibaigiantys metai, jų apibendrinimas, tarsi paskutinio akcento nuotaika. Todėl dabar net kelis mėnesius devynios Mykolo Žilinsko dailės galerijos salės lankytojus pasitiks vertingiausiomis savo kolekcijomis ir išties unikaliais eksponatais. Galėsime neskubėdami apžvelgti jų įvairovę.

Primityviojo meno salėje

Parodos koncepcija dėliojasi prisiminus pačią muziejaus sumanymo ir steigimo pradžią. 1921 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas M. K. Čiurlionio galerijos įstatymas, kurį pasirašė Steigiamojo Seimo pirmininkas Antanas Stulginskis. Sudarytas muziejaus tikslų ir formavimo, meno vertybių kaupimo planas, apėmęs labai įvairią bei gausią ekspoziciją. Joje – ir Lietuvos, ir užsienio šalių meno kūriniai, taikomosios dailės bei tautinio paveldo vertybės. Muziejaus pradžia, galime sakyti, buvo visos tautos rankose. M. K. Čiurlionio galerijoje kauptas senasis palikimas, to meto  įstatymas įpareigojo pirkti M. K. Čiurlionio kūrybą, šiuolaikinių dailininkų darbus ir visus Lietuvoje esančius senovės paminklus.

Muziejus įkurtas 1921 m., 1925 m. atidaryta laikinoji M. K. Čiurlionio galerija Ąžuolų kalne. „Dar prieš ją įkuriant Lietuvių meno kūrėjų draugija ir kiti aktyvūs žmonės įsteigė fondą meno kūriniams pirkti, jie turėjo būti skirti būsimam muziejui. Ėmė veikti Meno rūmai, valstybei dotuojant įsigyta kūrinių, kurie vėliau perduoti M. K. Čiurlionio galerijai“, – muziejaus, o kartu ir parodos pradžią pristatė direktorius Osvaldas Daugelis.

Parodos pradžia – senojo meno ekspozicija

Muziejaus pastato istorija taip pat įdomi, todėl pirmojoje M. Žilinsko galerijos salėje žiūrovai gali apžiūrėti pirmuosius pastato projektus. Dabar jų ne vienas, todėl ir parodos ekspozicija itin marga, tačiau tvarkingai išdėstyta chronologine tvarka pagal dešimtmečius. Šį kartą reikšminga ne kas, o kada. Svarbiausia, jog galime apžiūrėti dar niekada muziejaus salėse nerodytus ar retai čia patenkančius meno kūrinius. Sunku patikėti, kad tai iš fondų ištraukta tik dabar (beveik kiekvienoje salėje yra pirmą kartą eksponuojamų kūrinių), kad tokie lobiai ilgai tūno archyvų tamsoje. Viena unikaliausių ir niekada nerodytų kolekcijų – skulptoriaus Petro Rimšos sukurtos pomirtinės kaukės (iš gipso išlieti Petro Vileišio, Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų Lietuvos asmenybių veidų atspaudai).

O šiaip parodos apžiūrą pradėsime XIV a. ir baigsime šiomis dienomis. Muziejininkai juokauja, jog ši ekspozicija – tai lyg įrodymas lankytojams, kad muziejininkai dirba, ir net labai daug. Niekas archyvuose neatsiranda savaime, kiekvienas daiktas prieš čia patekdamas sukuria istoriją, kurią tenka išnarplioti, kataloguoti. Todėl beveik prie kiekvieno eksponato ar ciklo parodoje pridėtas išsamus aprašymas, atskleidžiantis meno kūrinio istoriją ir bendro, jį lydinčio konteksto foną – kultūrinius, socialinius, politinius šalies perversmus ir svarbiausius įvykius, net mados istoriją. Skaičiai išduoda, kiek darbo čia suslėpta – galime pamatyti net 1500 eksponatų, sugrupuotų į 63 kolekcijas. Viena kuratorių, muziejaus direktoriaus pavaduotoja Daina Kamarauskienė pristatydama parodą teigė, jog norint tai aprėpti, nuodugniai peržvelgti visus eksponatus ir perskaityti jų istorijas gali prireikti net trijų dienų – trumpų atostogų ar bent jau savaitgalio.

Pirmosiose salėse – senovinio meno kolekcija ir liaudies meno paroda. Nuotraukos, įamžinusios liaudies meną, juostos, o šalia – itin elegantiški indai, paveikslai, skulptūros, piešiniai ir graviūros. Direktorius O. Daugelis prisimena, kaip 1925 m. nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo pakviesta į tarptautinę dekoratyvinio meno bienalę Italijoje, tačiau nuvežti tegalėjo savo liaudies meno pavyzdžių. Pasirodo, tai buvo puikus sprendimas, nes Lietuva atrodė unikaliai ir nepakartojamai. Milane apie mūsų liaudies meną išleista knyga italų, lietuvių ir anglų kalbomis.

„Žygaičių liūtas“

Tikroji ekspozicijos intriga – seniausia Lietuvoje, 1937 m. Tauragės rajone, Žygaičiuose, rasta XIV a. skulptūra „Žygaičių liūtas“. Jei ne išsamus aprašymas, kūrinio unikalumą būtų nelengva suvokti, nes laikas ją gerokai „supaprastino“. Todėl į pagalbą ateina muziejininkai, jų dėka išryškėja turtinga ikonografinė skulptūros prasmė. Visai šalia – gana makabriškas nežinomo XVII a. LDK dailininko darbas „Memento mori“, traukiantis savo barokine gausa, tačiau verčiantis susimąstyti apie kūno, jo troškimų laikinumą. Galerijoje pristatomos ir trys seniausios Lietuvoje gotikinės Madonos. Viena jų – Veliuonos Madona – sovietmečiu buvo slėpta ir dingo. 1964 m. ją darbininkai atsitiktinai rado užmūrytą buvusio „Santakos“ kino teatro rūsio sienoje. XVI a. „Madona su kriauše“ pristatoma kaip naujasis Ievos simbolis. Tokios keistos istorijos verčia galvoti, kad kiekviename žingsnyje galime aptikti pačių vertingiausių lobių. Paslaptingai į muziejų atkeliavę kūriniai buvo išgelbėti net sudėtingiausiais laikais. O eksponatai atskleidžia muziejininkų sėkmės istorijas – kaip pavyko išsaugoti istoriją dabarčiai. Pirmiausia tai žymi ryžtą sukaupti vertybes tarpukario Lietuvoje, jas teko saugoti pirmosios sovietų okupacijos ir karo metais, vėliau – kasdien dirbant pokariu ir stagnacijos laikotarpiu, ilgą sovietmetį. Pastarieji du dešimtmečiai jau nužymėti gausybe laisvės ir su ja atsivėrusių galimybių, bendravimo su pasauliu ženklų.

Senieji eksponatai skleidžia ypatingą aurą, o audiniai, baldai – ir keistą, aiškiai juntamą aromatą, tačiau prieš akis dar be galo gausi ekspozicija. 2011-ieji buvo paskelbti M. K. Čiurlionio metais, todėl parodoje ypač daug dėmesio skirta šiam menininkui. Visa puiki Raudonoji salė, kurioje pakabintas iki šiol niekada nerodytas, prieš mirtį nutapytas paskutinis dailininko paveikslas „Laivai“. Jį stebint nejučiomis pradedi ieškoti likimą pakreipusių ženklų, pasikeitimo ir netikėtumo. Greta pristatomos ir M. K. Čiurlionio fotografijos. Jų albumas iki šiol priklausė kūrėjo palikuoniams, tačiau visai neseniai muziejus sugebėjo įsigyti 40 fotografijų kolekciją. Ant sienų kabo jų kopijos, o po stiklu – ir senasis albumas.

M. K. Čiurlioniui skirta salė realiai raudona, o šalia galime rasti tik simboliškai raudonuojančių. Sovietinis menas kontrastuoja su tarpukario Lietuvos palikimu ir kuria labai įdomių paralelių. Primityvusis menas puikiai atlaiko profesionaliojo konkurenciją. Eidamas per sales gali aptikti pačių įvairiausių ir patraukliausių kolekcijų: paslaptingų, efemeriškumo įspūdį kuriančių Jano Bulhako fotografijų ciklus, keistų ir unikalių Domicelės Tarabildienės darbų, Liudo Truikio scenografijų ir net Jono Rustemo kortų piešinių rinkinį, keramikos ir trapaus porceliano. Šiandienos menininkai, vis dar tebevaikštantys mūsų gatvėmis ir kuriantys savo dirbtuvėse, atsiduria be galo slegiančioje kaimynystėje. To, ką laikas jau griežtai atrinko. 

Autorės nuotraukos


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės