Tekstai
Ugnė Kraulaidytė. Angiokų Mykolo Šalkausko ir Alfonso Vilpišausko duetas

2012-01-06

Kauno galerijos „Aukso pjūvis“ parodų ciklą „Duetai“ tęsia solidi Mykolo Šalkausko (1935-2002) ir Alfonso Vilpišausko (g. 1945) darbų ekspozicija. Abu menininkai savo vietą po meno saule atrado dalyvaudami grupės „Angis“ veikloje, tačiau susitiko dar prieš jai susikuriant. 1982 m. A. Vilpišauskas, M. Šalkauskas, Arūnas Vaitkūnas, Alfredas Šatas ir Jūratis Zalensas susibūrė į penkių dailininkų grupę ir Kauno paveikslų galerijoje atidarė parodą „5 Kauno tapytojai“. Nors dailininkai draugėn susibėgo ketindami surengti tik vieną parodą, jų idėjos pasirodė paveikios, ir trys iš jų – A. Vilpišauskas, M. Šalkauskas ir A. Vaitkūnas – tapo „Angies“ nariais. „Angyje“ atsiskleidė M. Šalkausko metafizinis požiūris į aplinką, susiformavo savitas stilius, pasižymintis kontrastų, vienspalviškumo ir archetipinių įvaizdžių akcentavimu. Pirmoji personalinė tapytojo paroda surengta tik 1998 m., kitos dvi – jau po autoriaus mirties 2003-iaisiais ir 2006 m.

Alfonsas Vilpišauskas

A. Vilpišauskas – dailininkas, kuriam svarbus gamtos, kasdienybės detalių stebėjimas, emocija ir išgyvenimas, ekspresija ir įtampa. Jo kūrybai būdingas spontaniškumas, neužbaigtumas, nekonkretumas, mėgavimasis spalvų turtingumu ir dažų sluoksniu kuriamu paveikslo reljefiškumu. Prieš keletą metų tapytojas pasuko drąsių plastinių ieškojimų keliu ir ėmėsi spausti dažus ant drobės tiesiai iš tūbelės.

A. Vilpišausko klausiame, kokia buvo pradžių pradžia: kaip kilo impulsas imtis tapybos ir kaip viskas klojosi vėliau, kai atėjo „dažų negailėjimo“ periodas. Paprašėme papasakoti ir apie draugystę su M. Šalkausku.  

A. Vilpišauskas: „Gimiau Ukmergės rajone, Pabaisko valsčiuje, 1945 m. Buvo pokario laikas: vienus vežė į Sibirą, kiti ėjo į mišką, treti vadinti stribais. Mano antros eilės dėdę, įstojusį į Dailės institutą kartu su Vladu Karatajumi, ir jo šeimą taip pat išvežė. Tačiau prieš tai mačiau jo sepija pieštus portretus. Kaimo vaikui jie paliko įspūdį. Įkrito į širdį, negalėjau atsižiūrėti – abrozdėlių aplink buvo pilna, bet ne tokių darbų. 

Alfonsas Vilpišauskas. ,,Skalbiniai prie šulinio“. 2007 m.

Kai buvau dešimties, su mama persikėlėme į Kauną. Patekau į sanatorinę miško mokyklą, tačiau čia su menais nieko bendro neturėjau. Šeštoje klasėje perėjau į internatą (Verslo lyderių centras (BLC) yra jo bendrabučio teritorijoje, kažkuriame dabartinio pastato kampe ir miegojau). Po trejų metų prie mūsų prisidėjo naujas gerai piešiantis bendraklasis. Vadindavome jį klasės dailininku. Pajutau, kad ir aš galiu taip piešti. Taigi klasėje atsirado dar vienas dailininkas.

Vaikų stovykloje Birštone sutikau skulptorių Domą Čepą, kuris pasiūlė lankyti keturmetę dailės mokyklą. Piešiau šakeles ir paukščiukus (turiu animalistiko talentą, tik dabar nėra poreikio jo plėtoti), gavau gerą rekomendaciją ir mane priėmė į vakarinę dailės mokyklą. Taip prasidėjo kelias į dailę. Mokyklos direktorė Laima Barauskienė buvo tikra eruditė, orientavosi ne į rusišką, o į vakarietišką meno modelį. 1963 m. baigęs internatą svarsčiau, kur stoti. Supratau, kad į Tapybos katedrą tikrai nepateksiu – konkurencija pasirodė per daug didelė. Bandžiau stoti į architektūros specialybę, bet nepavyko. Po metų vėl mėginau ir įstojau pirmu numeriu, tačiau pasimokęs vieną ar du mėnesius gavau šaukimą į armiją. Iškeliavau trejiems metams iki 1967 m. gruodžio.

Grįžęs susitariau su profesoriumi Antanu Gudaičiu, kad peržiūrės kūrinius ir apsvarstys mano galimybes studijuoti tapybą. Kaip tik su A. Šatu buvome surengę parodą, sulaukusią neblogų atsiliepimų, tad iš jos kelias akvareles ir aliejaus darbus nuvežiau į peržiūrą. Mane priėmė, ir taip prasidėjo tapybos studijos, pasibaigusios 1975 m. 

Stepo Žuko taikomosios dailės technikume užauginau didžiąją dalį angiokų (A. Vilpišauskas jame dėstė piešimą ir tapybą 1975-1978 m. – aut. past.) Ten radau drąsių, labai gabių žmonių kartą. Tarp jų buvo Rimvydas Jankauskas-Kampas, Jonas Gasiūnas, Vytautas Dubauskas, Eimutis Morkūnas, Antanas Obscarskas, Vytautas Tamoliūnas. Tai žmonės, kuriuos vėliau J. Gasiūnas subūrė į „Angį“.

Kaune buvo nelengva įsitvirtinti. Dirbau rūsyje Petro Cvirkos gatvėje, paskui – savo virtuvėje, ten nei motinai, nei žmonai neleisdavau užeiti. Nors nelengvomis sąlygomis, bet kapsčiausi, tapiau. 1976 m. už gerą debiutą jaunųjų parodoje gavau diplomą. Jis parodė, kad einu teisinga linkme. Ėmiau garsėti kaip perspektyvus dailininkas. Tačiau ilgiau Stepžukyje negalėjau pasilikti, todėl išėjau ir beveik metus niekur nedirbau. Išvažiavau į Palangos kūrybinius namus, kuriuose nutapiau nemažai drobių ir 1978 m. Dailininkų sąjungos Kauno skyriuje surengiau pirmą personalinę parodą. Beveik visus darbus išpirko, supratau, kad šis žingsnis buvo sėkmingas. Tais pačiais metais mane pakvietė dirbti keturmetėje A. Martinaičio dailės mokykloje. Prasidėjo ramus, pozityvus laikotarpis – turėjau mėgstamą nuolatinį darbą. Nedidelėje elitinėje mokykloje sutikau neeilinių pedagogų: Antaną Martinaitį, Ričardą Vaitiekūną, Robertą Antinį, Laimą Drazdauskaitę ir kt. Tarp tokių žmonių pradėjau bręsti.

Mykolas Šalkauskas. ,,Motina ir vaikas“. 1980 m.

Ilgainiui kilo idėja surengti parodą. Drauge su A. Šatu svarstėme, ką dar pasikviesti. Jis pasiūlė M. Šalkauską (taip su juo ir susipažinau), o aš – A. Vaitkūną, taip pat pakvietėme J. Zalensą. 1982 m. M. Žilinsko paveikslų galerijoje atidarėme gerą parodą, padariusią įtaką angiokams ir kitiems Kauno tapytojams. Kiekvienas gavome po ąžuolų vainiką.

Maždaug 1988-1989 m. J. Gasiūnas pasiūlė organizuoti grupę. Pirmoji „Angies“ paroda įvyko 1990 m. Liaudies ūkio pasiekimų paviljone. Kitais metais jau gavome patalpas Parodų rūmuose (dabar – ŠMC). „Angis“ populiarėjo, o mūsų penkių grupė taip ir liko neužfiksuota, nors jos dalis perėjo į „Angį“: M. Šalkauskas, A. Vaitkūnas. Mano veikla taip pat susiliejo su „Angimi“, personalinės parodos tapo retos.

Grupėje pradėjau bendrauti ir su M. Šalkausku. Jis iš mūsų buvo vyriausias. M. Šalkauskas buvo jautrus spalvai, mes baltai pavydėdavome vienas kito paveikslų. Parodose ir rodydavome būtent tuos darbus. Gražiai, daug bendraudavome. Jis mane vaišindavo labai geru konjaku, nors jo nedaug teturėdavo, o sau nusipirkdavo arbatos.

Kalbant apie paveikslus, perėjau ekspresionizmą, vėliau – minimalizmą. Gamtą jau tapiau kitaip, apibendrindamas. Artėjau prie abstrakcijos, tačiau joje vis dar buvo užsilikęs ryškus motyvas. Savaime nuo jo tolau. Nors dar ir dabar nepriėjau prie grynos abstrakcijos, jaučiau jai stiprią trauką, „atsitapiau“ peizažų. Karkalavimai (tapymas iš tūbelės – aut. past.) padėjo išsilaisvinti, atsipalaiduoti, pabėgti nuo natūros: ji kaip drakonas, kuris vis nepaleidžia. Jeigu menininkas yra gamtos vergas, jis ne menininkas. Dailininkas turi sugebėti naudotis gamta, bet jai nepasiduoti. Nenorėjau likti tokiame lygmenyje.

Šilavoto davatkyne pasidėjau nedidelę drobelę ir nutariau ant jos prisispausti dažų, kad nereikėtų maišyti paletėje. Taigi – žiūriu į motyvą ir spaudinėju. Atitraukiu ir matau, kad kažkas čia yra, kad nieko nereikia daryti. Tą drobę pavadinau „Palete“ ir pabėgau nuo gamtos diktato. Tapau gamtoje, kartoju vis tą patį motyvą. Štai naujasis „Vasaros drugelių plazdėjimas“: pirmame variante – namas ir gamta, antrajame visa tai jau labiau abstrahuojama. Realūs elementai pamažėle tirpsta.“

Paroda veiks iki 2012 m. sausio 31 d.


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės