Tekstai
Bronė Neverdauskienė. Tekstilės veidas: drąsūs ieškojimai ir mokyklų tradicijos

2012-01-05

Praėjusiems metams besibaigiant, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaryta Bronės Neverdauskienės kuruojama tekstilės meno paroda „En Face“. Apie Baltijos šalių tekstilės mokyklų skirtumus, kūrybos technikų subtilybes ir naujus kelius su B. Neverdauskiene pasikalbėjo Ramūnas Čičelis.

Pradėkime nuo parodos pavadinimo: ar pati tekstilės prigimtis yra susijusi su taktiliškumu?

Tekstilės prigimtis yra taktiliška tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Paroda „En Face“ jau pačiu pavadinimu sufleruoja tekstilę šiandiena tapus ypatinga, ji atsiskleidžia tik labai priartėjus prie meno kūrinio. Su šiuo fenomenu susipažinti nepaprastai naudinga būtų klaipėdiečiui meno gerbėjui, nes uostamiestyje nėra nei mokomosios, nei techninės bazės, kur galėtų būti ugdomi menininkai, naudojantys šių sferų medžiagas. Vienintelės Europoje šiuolaikinio tekstilės meno Kauno bienalės organizatoriai teigia: „Tekstilė šiuolaikinėje meno erdvėje nebegali būti tiesiog tekstile, tapiserija – vien tik estetišku ataudų ir metmenų raizginiu, siuvinys ar skiautinys ne dėl technikos yra meno kūrinys. Technika, žanras, medžiaga ir būdas yra tik priemonė istorijoms, suvienijančiomis parodos dalyvius bendrumo patirtyse, išpasakoti“.

Kokius klausimus dažniausiai užduoda tekstilės parodų lankytojai? Kodėl?

Jie klausia kuo iš esmės skiriasi trijų Baltijos šalių mokyklos. Na, atsakymas į šį klausimą galėtų būti grįstas trijų šalių dailės istorija, pavyzdžiui tapyba, Jei imtume 20 – 30 metų senumo darbus pamatytume, kad Lietuviai ekspresionistai, latviai akcentuoja dekoratyvias plokštumas, o estai – hiperrealistai. Latviai ištikimi detalių santykiui ir spalviniam fonui,  tuo tarpu estams artimiausia  skandinaviškoji „art and craft“ arba meno ir amato sintezės, t. y. dizaino, tendencija. Neatsitiktinai parodoje pamatysite ornamento jungtį su tapetu ar lentinėmis grindimis. Lietuviai – eksperimentatoriai, kiekvienas stengiasi atrasti individualų išraiškos būdą, techniką.  
    
Papasakokite apie ilgiausiai austą parodos darbą. Kokia jo kūrimo technologija?

Ilgiausiai austi yra Laimos Oržekauskienės, Kristinos Čyžiūtės, tiek latvių meninininkių kūriniai (vieno darbo nuaudimas užtrunka apie 2 metus). L. Oržekauskienė įdomi tuo, kad ant metmenų deda skaitmeninę spaudą. Taigi ji gauna vaizdą vaizde, jos kūrinys nėra vien išaustas. Tuo tarpu latvės autorės audžia panaudodamos kartoną, klasikinį audimo būdą, pavadinkime jį impresionistiniu.
  
Itin įdomus yra kūrinys, padarytas iš mergaitiškų karoliukų. Ar tekstilėje egzistuoja takoskyra tarp elitinės ir populiariosios krypties?

Karoliukai – tai viena iš mano jau minėtų autorinių technikų. Tai tekstilės imitacija netekestilinėmis priemonėmis – audinio rašto, ornamento imitacija. Populiariąja kryptimi būtų galima pavadinti būtent eksperimentinį tekstilės pradą, jei kalbėtume apie lietuviškąją tekstilę. Naudojant autorines technikas, tekstilė yra kuriama ir iš stiklo, vielos, popieriaus – imituojama jos struktūra arba taktiliškumo pojūtis, fizinės savybės (švelnumas, minkštumas, purumas, šiltumas).
 
Apibūdinkite konceptualizmo ir estetikos, technologijos santykį pagal parodos darbus.

Šiandien šį meną įvardytume kaip vieną formaliai paslankiausių,  lanksčiausių ir vizualiai taktiliškiausių, komunikuojančių su žiūrovu jam net neįtariant. „En face“ projekte sąmoningai išryškintas Lietuvos, Latvijos ir Estijos tekstilinių mokyklų skirtumas, tie skirtumai iš esmės ir sudaro šiuolaikinės tekstilės tipus.  Nepaisant to, kad šiose šalyse lengvai rastumėte visų tipų kūrėjus, išskirtos paralelės taikliausiai apibūdina medžiagos ir idėjos santykį kiekvienoje šalyje. Latviai tekstilės meistrai remiasi tradicija ir  jausmų vizualiniu perteikimu, lietuviai – eksperimentuoja tiek naudodami tradicinius pynimus, tiek interpretuodami tekstilės sudedamąsias dalis – raštą, audinio faktūrą ar jo sukeliamas asociacijas – jaukumą, minkštumą, saugumą. Lietuviai Baltijos šalių kontekste išsiskiria autorinių tekstilės technikų gausa. Todėl atkreipkite dėmesį į L. Oržekauskienės, I. Likšaitės, L. Švaikauskienės, R. Naujalytės, M. Žaltauskaitės – Grašienės kūrinius.

Parodoje esama ir egzotiškų darbų, susijusių su Rytų estetika – ar tekstilė yra dažniausiai artima Rytų menui, ar daugiau visgi lemia individualūs menininkių pasirinkimai?

Nepasakyčiau, kad tekstilė yra išimtinai artima Rytų menui. Tai, kaip teisingai pastebėjote, yra daugiau susiję su individualiu menininkų požiūriu. Antai Baiba Ritere 2007 m. laimėjo Kagos miesto (Japonija) sniego dizaino konkursą, Lina Jonikė 1997 m. V-ojoje Tarptautinėje Kioto bienalėje apdovanota prizu už meistriškumą. Abi menininkės prizus pelnė už itin preciziškai atliktus darbus: nuaustą tapiseriją žiemos motyvais (B. Ritere) ir išsiuvinėtą arnotą (L. Jonikė). Abiems atvejais buvo įvertintas autorių preciziškumas, kruopštumas ir atida klasikiniam audimui ar siuvinėjimui, o ne eksperimentui.
 
Tekstilės ir fotografijos, literatūros derinys – koks jis?

Puikiu pavyzdžiu šių technikų integracijai galėtų būtį Monikos Žaltaukaitės Grašienės „Kvėpavimas“, išaustas kompiuterine žakardo technika. Kūriniui panaudotos tik ką gimusių vaikų fotografijos, kurias įvardija pakankamai literatūriška koncepcija (penki žmogaus pojūčiai, tik ką gimusio žmogaus sąlytis su pasauliu).
   
Pakalbėkime apie šioje parodoje rodomų tekstilės korifėjų kūrinius (kilimus iš Estijos kultūros ministerijos ir pitijas). Kiek jie rodo tekstilininkių jau nueitą kelią ir kiek rodo būsimų ieškojimų kryptį?

Estės menininkės Signi Kivi kilimas tarnavo Kultūros ministerijoje, kol ji dirbo ministre. Tai pavadinčiau „ready made‘u“, kuris įprasmina nueitą kelią, tiek jos, tiek žmonių kurie lankėsi ministerijoje. Galima dar šį kūrinį pavadinti reliacinės estetikos objektu. Jis labiau svarbus kaip kilimas buvęs ministerijoje, nei pats savaime kuo nors vertingas (turiu omeny atlikimą, audimą) ir pabrėžia jau minėtą art and craft / dizaino objekto svarbą Estijos šiuolaikinėje tekstilėje. L. Oržekauskienė šiuo atveju konceptualizuoja savo pačios istoriją, penkiasdešimtmetės moters patirtį, atradimus, nusivylimus, požiūrį į save, vyrišką požiūrį į savo kūną. Tačiau, regis, dėl to nesijaudina, nes juk minėto amžiaus moteris, anot autorės, tampa pranaše-pitija, laisvai išmokusia elgtis tiek su nueitu keliu, tiek su būsimais ieškojimais, kuriuos būtų galima pavadinti audimo drąsa. Nebijoti austi taip, kaip jau atradai ir išmokai, ir sykiu įvesti naujų technikų.

Ačiū už pokalbį.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės