Tekstai
Vidas Poškus. Studijų studija 7: Ketvirtasis veltinio simpoziumas Alantoje

2010-08-31

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.

Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.
 Šis reportažas skiriamas tipiškoms vasarinėms menininkų studijoms – plenerams ir simpoziumams.

Ketvirtąjį tekstilininkių grupės Baltos kandys suorganizuotą veltinio simpoziumą (kuris 2010 metų vasarą vyko Alantoje – šiaip visa tai kaip kokios kvadrienalės nuo 1998 metų kas ketveri metai vyksta vis kitoje vietoje ir vis bandant kitas technologijas bei reflektuojant kitas idėjas) vertinu kaip tam tikrą savo asmeninę avantiūrą. Esmė slypi tame, jog ir pats (niekada vėlimu neužsiiminėjęs iki tol) sudalyvavau kaip pilnavertis dalyvis (tai yra – menininkas). Pilnaverčiu dalyviu negalėčiau vadintis, kadangi visą laiką ten nebuvau, turėjau darbuotis savo įstaigoje, todėl simpoziume buvau savaitgalį bei kai kuriais vakarais. Tačiau tikiuosi, jog dvasią užkabinau... Dar turiu pastebėti, jog pačios Baltos kandys į veltinio simpoziumus sąmoningai kviečia įvairių sričių menininkus – „tam, kad būtų įvairovė ir kitas žvilgsnis“.

Tekstilinis simpoziumas nuo tapybinių plenerų skiriasi tuo, jog čia nekuriami iliuziniai vietos vaizdeliai atvirame ore. Kaip ironizavo vienas čionai atvykęs tapytojas: „Na, tai kur čia pievoje kas nors iš natūros ką nors velia?“.

Simpoziumo dirbtuvės buvo įrengtos dviejų aukštų sovietinės statybos name (antrajame gyventa), o pirmajame – kuris iki tol buvo lyg tuščias, lyg apleistas (atrodo – buvusios mokyklos klasės), po viso meninio vyksmo turėjo įsikurti jauni specialistai – turėsiantys tenkinti verslo ir technologijų mokyklos (tikro kultūrinio-ekonominio Alantos ir Naujasodžio centro) poreikius. Tad čia ir dirbta beveik dvi savaites.

Centrinėje dalyje, vos įėjus, lankytojus pasitikdavo maišai vilnos. Natūrali, nedažyta „šerstis“ buvo surinkta įvairiose Lietuvos vietose. Meniniams poreikiams kirptos ir mėsinės avys (sufolkai, merinosai ir kitokios „kvarabos“, tai yra veislės). Šių (valgomų avių) vilna vėlėsi prasčiausiai. Pasak Rasos Leonavičiūtės (vienos iš „kandžių“): šviesi, geriausiai besivėlusi vilna ištirpo sparčiausiai.

Tame pačiame centre, kairėje buvo įrengtas kavos/informacinis kampelis, kuriame buvo galima atsigerti šio bei to ir pavartyti leidinių apie veltinį konkrečiai bei šiuolaikinį meną apskritai.

Nežinau, kaip erdves pasiskirstė menininkai, tačiau manau, jog tai susiformavo tiesiog savaime. Vienas rado jam patikusį kampelį, kitas – kitą ir taip toliau, ir panašiai.

Didžiausią erdvę (joje pačioje simpoziumo pradžioje įvyko vėlimo apmokymai tiems, kurie to nemoka) okupavo latvių menininkas Kaspars Lielgalvis. Jis ambicingai gamino gigantišką lokio kailį. Uždarymo metu šis buvo pakabintas Alantos dvaro verandoje ir gąsdino vietinius žmones bei kitą dieną vestuves kelti besiruošusius aktyvistus. Šalia kituose kambarėliuose dirbo graikių kolegės, estė Mari Maiste, Norvegijoje gyvenanti Kristina Aas. Atskirame kambarėlyje užsibarikadavo Arvydas Ališanka. Atskirą erdvę susirado Eglė Gonda Bogdanienė, Vitalijus Čepkauskas. Savo namuose dirbo vietinė tekstilininkė Vitalija Miškienienė (ji mus kartas nuo karto vaišindavo specifiniu medaus gėrimu). Visur kitur skrajojo „kandys“ ir Karina Matiukienė (pastaroji visus lenkė darbų kiekiu ir tam, „kad kiti nepergyventų“ dirbo tai šen, tai ten).

Bandant charakterizuoti veltinio simpoziumo dirbtuvę, į akis pirmiausiai krenta manufaktūrinis pobūdis. Visi kolektyviai dirba vienoje erdvėje. Labai keistas jausmas lankytis įtempto darbo metu. Viename kampe, žiūrėk lyg koks vudu technologas adatėle džemperius dursto V.Čepkauskas, kitur šamaninį šokį aplink šakų ir vilnos struktūrą šoka A.Ališanka, merginos pilsto ir kaičia vandenį, trina, gramdo, volioja, kočioja, spaudžia.

Ką?

Aišku, kad vilną. Vėlimui reikia fizinės jėgos (ypač šlapiajam vėlimui) ir kantrybės (ypač sausajam vėlimui) – dviejų esminių komponentų. (Aš, kadangi negaliu pasižymėti nei vienu, nei kitu, jaučiausi tikru ponu negabuoliu). Visa tai ugdo gera draugija. Nors visi kantriai dirba – kaip vilnonius megztinius graužiančios kandys, tačiau nepamiršta persimesti vienu kitu žodžiu, pajuokauti, pasidalinti darbine patirtimi bei asmeniniais prisiminimais. Simpoziumų esmė tame ir slypi.

Detalės, kurios įsiminė ketvirtajame veltinio simpoziume:

• A.Ališanka labai džiaugėsi spontaniškai suveltu „kokonu“. Jis visiems nešiojo ir rodė pasakodamas, kad tam sunaudojo be galo daug vilnos.

• K.Lielgalvis veldamas klausydavo muzikos. Kaip garso rezonatorių nešiojamam kompiuteriui jis panaudojo emaliuota puodą.

• Ne viena ir Baltų kandžių veltinį jungė su video ar žemės menu. Manau, kad rezultato prasme tai yra labai progresyvu (na, tiesiog įdomu).

• Beje, šiemet labai daug kas „užsikabino“ už architektūros. Antai, Laura Pavilonytė darė Vandenį – tokius erdvinius (šiek tiek elektros stulpus, o šių nuostabaus Alantos peizažo darkytojų apylinkėse netrūksta primenančias struktūras), Karolina Kunčinaitė – megalitinius segmentus, kurie video projekcijos būdu buvo integruoti į peizažą, Austė Jurgelionytė – veltinį kino teatrą, kuriame žadėjo demonstruoti veltinę animaciją, K.Matiukienė – savo sodo sklypo išklotinę.

• Galbūt nereikėtų pasakoti apie buitines sąlygas, tačiau simpoziumo dalyviai gyveno Naujasodžio verslo mokyklos bendrabutyje. Ten taip pat buvo įsikūrusi kažkokia šokių stovykla – nuolat šmirinėjo šokėjėliai riestais užpakaliukais ir kaustytais batais. Baltos kandys ir ypač vėsą mūsų klimatui baisių karščių metu jautusios graikės patirdavo diskomfortą kuomet vėlai vakare bendrabučio budintis išgaruodavo miegoti ir publika negalėdavo prasibrauti pro tvirtai uždarytas duris prie savo lovelių.

• Bendrabučio valgykloje maitindavo atsakančiai. Mėsa ir per pusryčius, ir per pietus, ir per vakarienę. Bet „kugelis“ (bulvių plokštainis) – labai skanus.

• Merginos lakstydavo į vietinius kilnojamus skudurynus. Prisipirkta daug medžiagos būsimiems kūriniams (kai kas panaudota ir vilnoniams darbams).

• Naktimis su A.Ališanka ir kai kuriomis „kandimis“ eidavome maudytis į užtvenktą Virintą. Ryškios žvaigždės, meteorai ir leonidai, rasoti krienai, žiogų čirškimas – ko daugiau benorėti šviesiomis vasaros naktimis?

• Moralas ir apibendrinimas būtų toks – veltinio simpoziumai pasiteisina dėl geros darbinės nuotaikos ir tikrai neprastų darbinių rezultatų (manau, kad didžioji dalis atvykusiųjų žinojo ką darys ir kaip tas atrodys – tai ir lėmė kūrybinę sėkmę). Saviškiais darbais nesu iki galo patenkintas, tačiau (simpoziumo pradžioje niekam negirdint šią medžiagą bei techniką keikęs) vėliau „užsikabliavau“.

Nuotraukos autoriaus

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės