Tekstai
Kęstutis Šapoka. (Įsivaizduojami) kritikos maršrutai, mintimis nuvedę į Klaipėdą

2010-06-03

Nors „Kritikos maršrutuose“ nebedalyvauju, šio projekto ir jo idėjos aidai, matyt, dar skamba galvoje, nes kilo idėja išsakyti kelias spontaniškas mintis apie Klaipėdos šiuolaikinio meno sceną, kuri, pasak, Igno Kazakevičiaus, dar tik formuojasi. Nepaisant to, Klaipėda šiuo požiūriu jau yra pakankamai įdomi ir verta dėmesio.

Skaistės Kazarauskaitės nuotr.Taigi, tos spontaniškos mintys pirmiausia kilo todėl, kad prieš kelis metus jau rašiau kažkuriam Klaipėdos laikraščiui apie šiuolaikinį meną ir užsiminiau apie (to meto) Klaipėdos jaunąjį meną. Be to, ir pačiam 2004-2007 m. teko kuruoti keletą projektų Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Turėjau reikalų ir su KKC.

Taigi, ryšiai su Klaipėda nėra galutinai nutrūkę iki šiol. Ir galiausiai, pastaruosius keletą metų tiesiog verdantis Klaipėdos, pavadinkime, šiuolaikinio meno pasaulis, besikoncentruojantis ties minėtais dailės parodų rūmais, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru, papildomas alternatyvių iniciatyvų, net ir gyvenant tolokai nuo Klaipėdos, norom nenorom dažnai priverčia (virtualiai) atkreipti dėmesį į tenai vykstančius procesus.

Žinoma, vis tiek nesu joks uostamiesčio šiuolaikinio meno žinovas, tačiau kita vertus, tam tikras atotrūkis ir retrospektyvus žvilgsnis (tikėtina, kad netikslus) irgi kartais gali būti įdomus.

Ko gero, meninis gyvenimas Klaipėdoje pradėjo sparčiai atsigauti maždaug nuo 2003 metų, kai į uostamiestį iš sostinės sugrįžo keletas iniciatyvių jaunų žmonių, baigusių menotyros, meno vadybos, architektūros, skulptūros specialybes VDA ir pradėjusių dirbti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Parodų rūmai atgijo ir per porą metų juose, šalia tradicinių dailės parodų, padažnėjo jaunimo parodų ir ypač importuotų projektų iš Vilniaus. 2005 metais įkurtas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, tuojau pat sparčiai ėmęsis veiklos, jau buvo ženklas, kad uostamiestyje kuriasi šiuolaikinio meno infrastruktūra.

Taigi, apie, mano galva,  pozityvius dalykus. Pastarąjį penkmetį Klaipėdos meniniame gyvenime galima pavadinti gal kartais kiek chaotišku, bet vis dėlto intensyviu šiuolaikinio meno scenos užgimimo laikotarpiu. Pirmiausia buvo daug stiprių ir nelabai stiprių parodų iš Vilniaus. Numalšinus sostinės arba meno iš „centro“, „garsių pavardžių“ troškulį, ėmė daugėti vietinių jaunųjų menininkų projektų, parodų. Jaunų uostamiesčio vadybinink(i)ų ryžtingumą liudija ir faktas, kad sugebėta iš Vilniaus „pavogti“ Jaunųjų Europos kūrėjų festivalį kiekvienais metais vykstantį Prancūzijoje ir jį importuojant „nutupdyti“ Klaipėdoje.

Taigi, susikūrė ne tik institucinė šiuolaikinio meno infrastruktūra, bet apie ją ėmė burtis Klaipėdos ir regiono jaunieji (ir ne tik jaunieji) menininkai. Įdomu ir tai, kad paraleliai oficialiai infrastruktūrai, pradėjo formuotis ir neformalios kūrybingų jaunų žmonių grupuotės.

Toliau apie labiau problematiškus dalykus. Žinoma, kalbant apie formą, t.y., išvystytą infrastruktūrą, verdantį meninį gyvenimą, iš pažiūros viskas atrodo labai gerai. Kas kita, jei prabiltume apie viso to reiškinio turinį. Jei pabandytume paklausti, koks gi Klaipėdos šiuolaikinis menas ir kuo išskirtinė uostamiesčio šiuolaikinio meno scena, tektų aptarti keletą specifinių problemų.

Prieš kokius šešerius ar penkerius metus, dar pats kuruodamas parodas Klaipėdoje, matydamas kokios potencialios galimybės čia slypi, maniau, kad reikia tik tų penkių ar šešių metų ir Klaipėda galės konkuruoti su didžiaisiais sostinės centrais, kad ir su ŠMC. Bet vis dėlto kokybinis (turinio, konceptualus) reiškinio augimas neprilygo kiekybiškam. Žinoma, šiuolaikinis menas yra kosmopolitinis iš esmės ir vargu ar įmanoma sukurti specifinius, išskirtinius, regioninius jo pavidalus.

Vis dėlto, galime, pavyzdžiui, kalbėti apie kokio ŠMC kryptingą ir nuoseklią ideologiją (ar ji patinka, nepatinka, ar ji dar gyvybinga ar nebegyva, klestinti ar išsigimusi – atskira kalba), tuo tarpu Klaipėdos (oficialiojo) šiuolaikinio meno scena, besiburianti apie porą institucijų, aiškiau yra sunkiai įvardijama. Taip yra todėl, kad, ko gero (žinoma, tai tik mano subjektyvi nuomonė) Klaipėda nuo pat minėto „atgimimo“ pradžios turėjo ir tebeturi keletą stiprių, agresyvių (gerąja prasme) vadybininkų, bet iki šiol neturi keleto ar bent vieno stipraus ideologo, galinčio sukurti ne tik kiekybinę, bet, kas svarbiausią kokybinę alternatyvą kitiems Lietuvos šiuolaikinio meno centrams, specifinėms šiuolaikinio meno sampratoms.

Žinoma, nereikia pamiršti fakto, kad Vilniaus ŠMC ar Alytaus fenomeno – Redo Diržio nuosekli veikla siekia jau beveik dvi dešimtis, tuo tarpu Klaipėdos šiuolaikinio meno scena „verda“ vos septynerius ar maždaug tiek metų. Vis dėlto, net su šiomis išlygomis galima sakyti, kad su tokia išvystyta Klaipėdos šiuolaikinio meno infrastruktūra tikrai nereikia dvidešimties metų susiformuoti savitai ideologijai. Taigi, Klaipėdos šiuolaikinio meno scena verda, kunkuliuoja, bet kartais susidaro įspūdis, kad visa tai per daug chaotiška, arba orientuota į formalų fondų pinigų išleidimą, margus renginius ir neva eklektiškus  festivalius, bet tų renginių, projektų, festivalių (nei jų viduje, nei visumos atžvilgiu) dažniausiai nevienija jokia nuosekli konceptuali ideologija.

Žinoma, norint sukurti išskirtinį (oficialaus) šiuolaikinio meno veidą, reikia sukurti ir atitinkamą kartą, grupę žmonių, kuriai būtų suteiktos tam tikros formalios ir ideologinės gairės, žinoma, ir privilegijos. Bet tokiu atveju, neišvengtume, kaip ir ŠMC (o vėliau ir NDG) atveju, diktatūros ir ribotos grupės menininkų protekcionavimo. Kita vertus, gali būti, kad net ir dabartinėje, iš pažiūros chaotiškoje, Klaipėdos šiuolaikinio meno scenoje jau yra susidaręs (ar kuriasi) uždaras „elito“ ratas.

Čia svarbus dar vienas aspektas – „pogrindinė“  Klaipėdos  šiuolaikinio meno scena (poros metų senumo duomenimis, uostamiestyje bent formaliai, teoriškai reiškėsi AMG  - anoniminė menininkų grupė, MeKuSa – Meno kūrėjų sąjunga, LNO – Lietuvos nekūrėjų organizacija, KONTRAKVAS – Kontra Kultūrinės veiklos atstovų santarvė, LSD – Laisvos saviraiškos draugija, Gliukų teatro trupė - GTT, pavieniai Nežinomo Dailininko teraktai ir  t.t. Aišku, gali būti, kad kelioms organizacijoms priklausė tie patys asmenys, bet vis dėlto...   Įdomiausia, kad uostamiesčio neformali meno scena paradoksaliai formuojasi (formavosi) oficialios šiuolaikinio meno infrastruktūros veikiama (remiama?) ir kartu kaip „pogrindinis“ kontr- judėjimas. Situacija dviprasmiška, nes, pavyzdžiui, kai kurių neformalių, kritinių judėjimų lyderiai kartu yra (ar ilgą laiką yra buvę) ir oficialios Klaipėdos šiuolaikinio meno infrastruktūros, t.y., vietinio elito svarbia dalimi.

Yra ir kita tapatumo (tiek „pogrindžio“, tiek ir „oficialios“ šiuolaikinio meno scenos) problema. Kai kurie aktyvesni neformalūs judėjimai, kiek žinau, simpatizuoja kairiajai ideologijai ir dažniausiai skolinasi ideologinius ir praktinius veiklos „paketus“ iš Alytaus (šiuolaikinio meno scenos), konkrečiai iš pagrindinio šios scenos ideologo Redo Diržio.

Tačiau Redo Diržio politkultūrinė programa gludinta daugiau nei dešimtmetį ir suformuota nemaža dalimi neigimo principu (rekcijos į vadinamąjį centrą – Vilnių ir jo šiuolaikinį meną administruojančias institucijas). Atitinkami Klaipėdos „kritiniai“ judėjimai susikūrę, galima sakyti, lygioje vietoje ir neturi jokios santykių istorijos su „represinėmis“ Vilniaus šiuolaikinio meno institucijomis (nebent formaliai yra baigę VDA), todėl negali savo ideologijos konstruoti tokio pat atviro neigimo principu, nekalbant jau apie visiškai skirtingas Alytaus ir Klaipėdos situacijas. Redas Diržys sukūrė kultūrinį reiškinį, išnaudodamas periferijos ir infrastruktūros nebuvimą.
Tokiu atveju, nors tapatinimasis su Redo Diržio ideologine programa ir pozityvus veiksnys, bet nepermąstytos, neperfiltruotos ir nepritaikytos specifiniam Klaipėdos kontekstui, šios idėjos bent kol kas mėgdžiojamos gana paviršutiniškai. Žinoma, galima tikėtis, kad ilgainiui, išaugus žavėjimosi autoritetais stadiją, jos bus pripildytos Klaipėdai aktualaus turinio.

Taigi, kol kas galima pasakyti tik tiek, kad Klaipėdos šiuolaikinio meno scena formuojama ne regioninio neigimo ir atsiribojimo, bet atvirumo principu. Tuo tarpu šios margos masės viduje jau formuojasi tam tikros institucinės, biurokratinės ir neformalios, kritinės stovyklos (tačiau tam, kad gilintis į jų peripetijas, matyt, reikėtų nuolat gyventi tame kontekste, todėl šiuo atveju mano įžvalgos baigiasi). Taigi, galima sakyti, kad Klaipėdos šiuolaikinio meno scena dar sunkiai identifikuojama.

Kita vertus, vienas būdingesnių jos bruožų yra tas, kad nėra nei aiškaus ideologinio neigimo, nei aiškių tapatinimosi su kitais centrais, regionais modelio, o tai galima pavadinti ir savo tapatumo paieškomis.

Žinoma, kyla daug klausimų – koks tas „savas veidas“ turi būti ir ar jis apskritai reikalingas? Kas jį turi suformuoti – institucijos ar neformalūs judėjimai? Kaip turėtų pasireikšti savitumas – kitiems centrams nebūdinga institucine infrastruktūra ar specifinėmis fomaliomis, gal konceptualiomis meno formomis? Galų gale, ar savo veidą būtina būtinai suvokti tik pagal monopolisto „centro“ primestą viziją, versiją? Kita vertus, ar galima formuoti savo meno sceną nesiremiant jokiomis analogijomis etc?

Pavyzdžiui, vieni iš Klaipėdos šiuolaikinio meno (neformalios?) scenos lyderių – Vladas Balsys ir Darius Vaičekauskas, prieš porą metų, viename (neprisimenu ar publikuotame) interviu teigė, kad „bandymas geografiškai suskirstyti menininkus į grupes pagal miestų kultūrinę specifiką yra įmanomas, bet toks bandymas labiau primena vandens pilstymą į skirtingas vazas – tai viena vaza turbūt skaitytojui turėtų būti porcelianinė, o kita gal molinė..?“, kad „skirstymas į Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos šiuolaikinio meno scenas jau savaime yra periferiškas. (...) Nekopijuojam jokių egzistuojančių Vilniaus, Kauno ar kitų miestų tokios veiklos patirties modelių, esam laisvi (žinoma, kaip tą laisvę apibrėšim) ir neangažuoti savo veikloje.“ 

Vis dėlto, mano prielaidas apie (kol kas) sunkiai (formaliai ir ideologiškai) diferencijuojamą Klaipėdos šiuolaikinio meno sceną (tiek oficialią, tiek neformalią) netiesiogiai tada patvirtino ir patys pašnekovai, nes uostamiesčio šiuolaikinio meno scena buvo įvardyta kartu ir kaip „nekalta“, ir kaip „savita“, nepanaši nei į Vilniaus, nei į Kauno ar Šiaulių, nekalbant apie Alytaus, meno scenas... Nekaltumo būsena lyg ir aiški (buvo prieš porą metų), o štai kuo uostamiesčio (jaunojo) meno scena savita, pašnekovai tada vis dėlto dar negalėjo konkrečiau paaiškinti (žinoma, interviu buvo skirtas video meno klausimui projekto Dailės parodų rūmuose proga, bet buvo kalbama ir apie Klaipėdos (menamą) šiuolaikinį meną bendrai).

Taigi, nenorėčiau baigti kokiais nors kategoriškais apibendrinimais. Tiesiog, norėtųsi pasvajoti ir tikėtis, kad kada nors galėsime kalbėti ne apie „Lietuvos meną“ (turėdami omenyje ŠMC, tendencingą sovietinę-modernistinę-centristinę Nacionalinės Dailės Galerijos „dailės istorijos viziją“ ar dar kokios nors grupelės galios interesų stūmimą), bet apie kokybiškai lygiaverčius skirtingų regionų meno procesus, tuo pačiu turinčius savitų bruožų, įvardijamus Lietuvos menu.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės