Tekstai
Jolanta Marcišauskytė. Rossetti „Ledi Lilit“: XIX amžiaus moters emancipacijos simbolis ir vujarizmo auka

2009-01-08 

„Niekad nesijausk saugus šalia moters, kurią myli, nes jos prigimtyje slypi kur kas daugiau pavojų, nei tau atrodo. Moterys ne tokios jau gražios, kaip apie jas kalba jų garbintojai, ir ne tokios jau paikos, kaip vaizduoja jų priešai. Moters charakteris yra jokio charakterio nebuvimas. Pati puikiausia moteris, susiklosčius aplinkybėms, gali pulti į purvą, o pati blogiausia – pakilti iki dangaus ir sugėdinti tuos, kurie ją niekina.<...> Nepaisant visų civilizacijos pasiekimų, moteris išliko tokia, kokią ją sukūrė gamta: ji išsaugojo tokio laukinio žmogaus būdą, kuris gali būti ir ištikimas, ir išdavikas, kilniaširdis ir žiaurus, nelygu koks instinktas tą akimirką ims ir užvaldys.

Leopoldas fon Zacheris-Mazochas

Turbūt nieko nenustebinsiu, pasakiusi, kad nei vienas subjektas meno pasaulyje nesusilaukė tiek dėmesio, tokio begalinio ir įvairaus reprezentavimo, kiek moteris. Visais laikais, ypač XIX – XX a. ir dabar, moters kūnas yra vienas labiausiai sudaiktintų ir suprekintų kultūros objektų bei ženklų.. Deja, kūno reprezentacija ilgą laiką tebuvo vienintelis galimas moters vaidmuo viešumoje, kurios galios konstruktas buvo tik Vyrų Visuomenė.

Lilith, Dante Gabriel RossetiTokie dailininkai kaip Dante Gabriel Rossetti, vienas iš žymiausių karalienės Viktorijos anglų tapytojų bei poetų, Prerafaelitų brolijos narių, vaizdavo moterišką formą ir iš naujo formavo jos seksualumą masiniam vartojimui. Šis laikotarpis, kai klestėjo buržuazija, „dviguba moralė“ (viešai deklaruojamos krikščioniškos vertybės, viešumoje seksualumas – tabu, o pasislėpus už smerkiančios visuomenės akių veši prostitucija ir neribojamas ištvirkimas), taip pat marksizmo įtakoje prasidedantys moterų judėjimai - dažnai feminisčių aptariamas amžius. Didelio jų dėmesio susilaukęs Rossetti paveikslas „Ledi Lilit“ - „nukenksminta“ femme fatale - svarbus ne tik feministinei teorijai, jis puikiai atspindi Jacques Lacano suformuluotos žvilgsnio teorijos idėjas.

Tiek istorijoje, tiek mitologijoje, tiek religijoje, moteris dažnai buvo vaizduojama, kaip potenciali vyro naikintoja. Ledi Lilit, vienas ankstyviausių femme fatale įvaizdžių, aptinkama įvairių kultūrų mitologijoje bei mene. Šumere, apie 3000 pr. Kr., ji buvo žinoma kaip Lilitu – audrų ir piktųjų dvasių deivė. Asirijos mitologijoje Lilitu medžiojo vaikus ir moteris, ir buvo susijusios su liūtais, audromis, dykuma ir ligomis. Babiloniečių tekstai pavaizduoja Lilit kaip gražią deivės Ishtar prostitutę, pasiųstą į gatves ir laukus, kad naikintų vyrus. Pagal žydų legendą ji buvo pirmoji Adomo žmona, Dievo sutverta iš purvo, kuri sukilo prieš Adomą dėl nepriimtinos sekso pozos ir nuo jo pabėgo. Garsėjusi savo grožiu bei nevaldomu ištvirkimu, ji tapo geidulių demonų sukubų karalienė. Viduramžiais ji vaizduojama kaip Ievą ir Adomą sugundžiusi gyvatė, pavyzdžiui, vakariniame Paryžiaus Notre Dame fasade esančiame portalo horeljefe, 1210 metais. Moterį – gyvatę nutapė ir Mikelangelo „Paskutiniojo teismo“ freskoje, Siksto koplyčioje. Baroko epochos mene ir vėliau ji buvo pamiršta, o Viktorijos epochoje Lilit įvaizdį, traktuodamas visiškai naujai, atgaivino Dante Gabriel Rossetti. Kyla klausimas, kodėl Lilit vėl tapo aktuali?

XIX amžiuje prasidėjus ekonominėms ir socialinėms permainoms ir feministiniams judėjimais pavojingos moters tema išaugo nauja kokybe. Daug Viktorijos epochos viduriniosios ir žemesniosios klasės moterų tapo prostitutėmis (manoma, kad paskutiniame XIX šimtmečio ketvirtyje centriniame Londone jų buvo apie 80 000), kadangi moterų sąlygos įsidarbinti buvo ribotos, o uždarbis menkas. Be to, kai kurie mano, kad šitaip jos galėjo laisvai patenkinti savo nimfomaniškus poreikius. Aptarnaujami vidurinės ir aukštosios klasės vyrai matė jas geidulingas, sveikas, nesuvaržytas, visiškai kitokias, nei jų namuose palikti „naminiai angelai“. Palaido elgesio moters draugija kaip uždraustas vaisius stimuliavo jų vaizduotę. Šitaip ėmusios plisti venerinės ligos vertė vyrą realiai patirti moters pavojingumą. Anglų literatūros profesorė Bram Dijkstra teigia, kad tai veikė tarsi žemesnės klasės moterų kerštas aukštesnės klasės vyrams.

Tuo tarpu sąmoningos ir raštingos moterys, iki tol buvę tylūs „naminiai angelai“, ėmė aktyviai reikštis visuomenėje ir reikalauti sau teisių (pavyzdžiui, 1847 m. įsikuria pirmoji Moterų politinė asociacija, 1851 m. John Stuart Mill'o draugė feministė Harriet Tailor parašė esė Politinių teisių suteikimas moterims, ankstyvojo moterų judėjimo teisinių ir politinių reikalavimų pavyzdį ir kt.). Taigi, pasak froidistinių teorijų, pasąmoninė psichologinė vyro priklausomybė nuo moters kaip nuo motinos „pakaitalo“, iki tol buvusio tvirto savo autoriteto praradimas ir moters baimė persismelkia vyro pasąmonę ir tai atsispindi jo mene. Ledi Lilit tema prisiminta, nes atitiko pirmosios feministės idėją: Lilit pasipriešino Dievo „nustatytai“ sekso pozai, ji buvo gaivališka ir stichiška bei visada dominuojanti vyro ir moters tarpusavio santykiuose. Arūno Tereškino žodžiais, XIX – XX amžiaus mene moteris tampa vampyru, Amazone, vyrus ryjančiu ir jų širdis daužančiu monstru. Galima būtų juokauti, kad šioje masturbacinėje fantazijoje moteris virsta peniu, kurį sunku suvaldyti.

Kaip jau minėjau, Rossetti sukurta „Ledi Lilit“ yra traktuojama visiškai naujai. Autorius vaizduoja demonę ne kaip gyvatę, besirangančią aplink Pažinimo medį, ne kaip stichišką pabaisą, o kaip gražią moterį, ramiai sėdinčią krėsle ir besišukuojančią ilgus, vešlius plaukus. Moters plaukų metafora karalienės Viktorijos epochoje buvo (o ir šiandien) itin stipri: kuo vešlesni plaukai, tuo stipresnis seksualinis kvietimas. Piršte peršasi garsi Freudo Medūzos galios interpretacija, pagal kurią moters galia slypi jos plaukuose. Taip pat reikia pažymėti, kad ledi Lilit tema dailininkas yra parašęs eilėraštį „Kūno grožis“ („Body's Beauty“), kuriame ryškus dusinimo plaukais leitmotyvas. Eilėraštis paaiškina aguonos ir rožių krūmo vaizdavimą šalia Lilit: „The rose and poppy are her flowers“ Spirališkas figūros komponavimas, sekant jos suknele nuo apačios į viršų petimi, kaklo linkiu, pakreipta galva ir užsibaigiantis plaukų bangomis bei ranka su veidrodžiu, nukreipia žiūrovo dėmesį tiesiai į paveikslo centrą. Galima manyti, kad vujaristo, ypač vyro, besimėgaujančio gražiu moters atvaizdu ir mintyse jį animuojančio, žvilgsnis taip pat keliauja tokiu pat „spirališku“ keliu ir sustoja minėtame veido, plaukų, rankų ir veidrodžio rate, kurio uždarumas verčia sunerimti, jaustis pakliuvus į spąstus bei tapatintis su potencialia plaukais dusinančios pavaizduotosios femme fatale auka.

Įdomu tai, kad dailininkas nutapė jos žvilgsnį nukreiptą tik į rankose laikomą veidrodį. Taigi Lilit pati „uždaroma“ savo individualiame buvime. Taip autorius tarsi atitolina jos fatališkumo idėją, mintis apie jos potencialų pražūtingumą, iškreiptą seksualumą, todėl jo gyvenamu laikmečiu buvo galima kalbėti apie menines išraiškos priemones (forma, spalva, linija, kompozicija), nepažeidžiant puritoniškų XIX a. įsitikinimų ir nepiktinant moraliai nusiteikusios visuomenės. Jos kūnas – dailus ir švytintis kaip persikai ar kriaušės kvietė Viktorijos epochos žiūrovą maloniam šviesos, atspalvio ir erotikos žaidimui. Taip pat čia galioja Lauros Mulvey (feministės kino kritikės) suformuluota mintis, kad vyro pasąmonė, norėdama išvengti nerimo dėl kastracijos (taigi femme fatale baimės), veikia dviem būdais. Pirmasis – demistifikuoti moters paslaptį ją tyrinėjant, ir antrasis – paversti moterį žvaigžde. Akivaizdu, kad paveiksle „Ledi Lilit“ galioja antrasis būdas: moters atvaizdas idealizuotas, nuasmenintas, pasyvus, o ne herojiškas. Išryškinamos erotizuojančios moters kūno dalys: nuogas petys, goslios, raudonos lūpos, romios, didelės akys, ilgi plaukai. Pasitelkiamos itin ryškus, intensyvus koloritas, smulki tapysena, suteikianti tikroviškumo, apimties iliuziją. Pavaizduotoji femme fatale suabstraktinama iki tipo, seksualaus estetinio objekto vyriškoms fantazijoms ir taip tarsi „nukenksminama“, suteikiant galimybę ją simboliškai „turėti“. Taip pat čia galima prisiminti Simone de Beauvoir knygoje Antroji lytis suformuluotą mintį, jai kilusią nagrinėjant vyrų sukurtus literatūrinius moterų paveikslus, kad moters, madonos arba ištvirkėlės įvaizdžiai yra „mitai“, kuriuos sukūrę vyrai gali regėti moterį, kaip objektyvuotą kitą, su kuriuo santykiaudami jie galėtų jaustis esą pranašesni. Tačiau Lilit, nors ir yra paversta vujarizmo auka, „išsaugo“ savo galią žiūrovui, nes jis apžavėtas jos atvaizdo. Rossetti išryškino minėtąją moters grožio galią visa įmanoma kokybe. Po apsimestiniu abejingu grožiu, įsivaizduojamu personažo narcisizmu slypi užkoduota dar didesnė seksualinė intriga bei kvietimas.

Meno istorijoje apstu kūrinių, atspindinčių sąmoningą ar nesąmoningą pastangą vaizduoti moterį pasyvią, suvaldytą, malonią akiai – tokią, kokią ją siekė matyti autoriai ir užsakovai. Menininkai aktyviai kūrė stereotipus ir daugelis jų išliko šiuolaikinėje kultūroje. Taigi dailė tapo dar vienu galingu instrumentu patriarchaliniame galių mechanizme. Įsigilinus į XIX amžiaus kontekstą, t. y. klestinčios prostitucijos bei užgimusių moterų judėjimų laiką, darosi aišku, kodėl femme fatale, o ypač ledi Lilit, feminisčių emancipacijos troškimus įkūnijančios simbolinės figūros, tema pasidarė tokia populiari mene. Rossetti tapyboje Lilit tampa gražia, žiūrėjimo malonumą keliančia moterimi, apie kurios fatališkumą byloja tik jos gėlių – rožių ir aguonos simboliai. Taigi Lauros Mulvey mintis (kuriai impulsą davė Lacano suformuluota žvilgsnio teorija) apie aktyvų žiūrintįjį vyrą, kuris tapatindamasis su herojumi kino ekrane, simboliškai pasisavina pasyvią, rodomą, žiūrėjimo malonumą keliančią moterį, galioja ne tik pasakojamajame kine. Dantės Gabriel Rossetti paveiksle „Ledi Lilit“ pavaizduotos femme fatale grožis yra iškeliamas aukščiau jos pavojingumo idėjos, ji paverčiama žvaigžde ir kartu padaroma vujarizmo auka, suteikiant galimybę žiūrinčiajam ją simboliškai „turėti“. Tačiau nors Lilit ir nuasmeninta, sudekoratyvinta, paversta tik estetiniu objektu vyro seksualinėms fantazijoms, vis tiek „išsaugo“ savo galią žiūrovui, nes jis yra apžavėtas demonės atvaizdo grožio, kuris, mintyse animuojamas, traukia žiūrovą į jos dusinančių plaukų spąstus.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės