Tekstai
Lina Žigelytė. Geidžiantys kaulai

2012-09-04

Įžengus į poros kambarių dydžio erdvę aukštomis lubomis, sunku įspėti, kuo čia daugiausia užsiimama. Iškart akį patraukia ant stalo gulintis porą kilogramų sveriantis vadovėlis apie bendrosios praktikos slaugą. Šalia – katekizmą juodais viršeliais primenanti dar sovietmečiu išleista knyga man iki šiol negirdėtu, mįslingai skambančiu pavadinimu „Desmurgija” (atsivertusi ją, sužinau, kad desmurgija yra chirurginės praktikos atšaka, nagrinėjanti įvairius tvarstymo būdus). Aplink mane mirga šioje nedidelėje erdvėje išbarstytos ryškių spalvų izoliacinės juostos, spalvoto lipnaus popieriaus gabalai, apdailos medžiagos. Tarp viename stalčiuje suguldyto šūsnio popieriaus lakštų (kai kurie iš jų tušti, kiti – primena eskizus) matau maždaug A4 dydžio rentgeno nuotrauką. Joje - peršviesta koja su į šlaunikaulį įgręžtais varžtais.

Gabrielės Gervickaitės dirbtuvėje, kurią čia aprašau, tampa akivaizdu, kad objektų iš sveikatos industrijos ir statybos pramonės gretinimas jos darbuose nėra atsitiktinis. Toks perpynimas jau tapo nuolat eksploatuojamu šios 2011 m. Vilniaus dailės akademijoje tapybos studijų magistrantūrą baigusios menininkės kūrybiniu braižu. Jos piešiniuose, tapybos darbuose, koliažuose, skulptūroje ir instaliacijose, lyg statybų aikštelėje,  aptinkame mūrinime naudojamą stiklo pluošto tinklelį ir spalvotą lipinamą izoliaciją. Elektrikui ar tinkuotojui lengvai atpažįstamos medžiagos vis susiduria su medžiagomis iš operacinės. Tapybišką gestą popieriaus lakštuose dažnai keičia tvarstymą primenanti technika: ant popieriaus tvirtinamas bintas, gydomasis pleistras. Formaliai perpindama sveikatos industriją ir statybos pramonę, G. Gervickaitė demonstruoja šių sričių panašumus, nes abejose yra statoma, griaunama, ardoma, lipinama, remontuojama. Tik statybų aikštelės mūsų viešose erdvėse yra įprastas vaizdas, o sveikatos industrijoje įstrigę kūnai vis dar dažniausiai suvokiami kaip priklausantys vien gydymo įstaigoms, medikams ir siauram apie ligą žinančiųjų artimųjų ratui. Reaguodama į tokį dėsningumą, G. Gervickaitė ieško, kaip išvietinti ir išviešinti gydomą kūną.

Tokia strategija vyrauja ankstyvuosiuose darbuose. 2011 m. Vilniuje,  galerijoje „Akademija”, eksponuotoje personalinėje parodoje „Technokūnai” G. Gervickaitės piešiniai, koliažai ir tiesiog ant sienos užklijuotas iš ligoninės parsigabentas sterilus užklotas į galerijos erdvę perkėlė sutvarstytas galūnes, rentgeno nuotraukų estetiką ir iki šiol šios menininkės darbuose labiausiai pasikartojantį leitmotyvą – Ilizarovo aparate sukaustytą koją. Šis kaulų tempimui ir performavimui ortopedijoje naudojamas aparatas buvo išrastas po Antrojo pasaulinio karo Sibire, kuomet chirurgas Gavrilas Abramovičius Ilizarovas ieškojo būdų gydyti galūnių traumas patyrusius karius. Medicininių aparatų perkonstruojamo kūno tema G. Gervickaitės darbuose neatsiejama nuo jos asmeninių patirčių, kadangi ji nuo vaikystės patyrė daugybę kaulų performavimo operacijų. Piešiniai tampa išrašais iš ligos istorijos – juose neretai naudojami kraujo, odos ir kaulų spalvą atkartojantys tonai, o paišydama ant plono popieriaus, kuris susiraukšlėja ant jo tepant akrilo sluoksnius, G. Gervickaitė formaliai  atkartoja kūno performavimo procesą. Menininkė neslepia, jog kurdama cituoja savo patirtis, tačiau šių darbų nedera supaprastinti vien kaip asmeninių patirčių archyvo, kadangi juose atidžiai perteikiamas ir Michelio Foucault „Klinikos gimime” išdėstytas argumentas apie plintančią medicininio žvilgsnio skvarbą.  Anot M. Foucault, sveikatos industrija nesiekia paliegusiems kūnams atnešti sveikatos. Nenustygstamai inspektuodama mus, ši industrija visų pirma vis rūšiuoja kūnus į sveikus ir ligotus, tinkamus ir netinkamus, nešančius gyvenimą ir primenančius apie mirtį. Kaip ir kalėjimai ar švietimo įstaigos, sveikatos industrija įtvirtina hierarchiją tarp kūnų, pažymi kai kuriuos kaip normalius ir palaiko „nenormalių” kūnų kontrolę. Dauguma studijų metais kurtų G. Gervickaitės darbų kalba būtent apie kūnų disciplinavimą per sveikatos industriją. Be to, ieškoma, kaip įkūnyti technologiniu dariniu virstantį organizmą, kuriame sausgyslės persipina su vielomis, o varžtai įsiskverbia į kaulus. Kūnas (tiksliau, jo fragmentai) G. Gervickaitės darbuose tiesiogine prasme įstringa sveikatos industrijoje – kadangi kaulai vis vaizduojami užspęsti sudėtinguose medicininiuose aparatuose. Šie darbai demonstruoja, kad mes jau susitaikėme su tuo, jog labiau nei ankstesnės kartos tampame medicinos subjektais – stebimais, tvarkomais, reabilituojamais, gaivinamais ir visaip tobulinamais. Tačiau G. Gervickaitės kūrybinė strategija neapsiriboja susitaikymu su tokia padėtimi.

Jau 2011 m. „Technokūnuose” rodytuose koliažuose, kurių dabartinėje parodoje yra dar daugiau ir dar įvairesnių, matome mėginimą apžaisti binarišką kūnų skirstymą į sveikus ir paliegusius ar įgalius ir neįgalius. G. Gervickaitė įgyvendina šią dekonstrukciją žaismingai schematizuodama žmogaus kūną bei jo fragmentus. Koliažuose, kur medžiagos iš operacinės atsiduria greta statybinių ir apdailos medžiagų, jau nebeaišku, ar lipnios juostos yra šonkauliai, ar į operuojamą mėsą įsiskverbiantys medicininiai įrenginiai. Žvelgiant į koliažus, kur susikerta ir susisiekia spalvotos linijos, sunku nutarti, ar mes per odą žvelgiame į moters reprodukcinius organus, ar susiduriame su šarvus primenančia konstrukcija („Technokūno prototipas”, 2012). Margomis schemomis tapę kaulai net kelia asociacijas su stalo žaidimais. Tokius darbus norisi pasidėti ant stalo, išsitraukti lošimų kauliukus, figūrėles ir šiomis schemomis pasileisti į mokslinės fantastikos juostą „Fantastiška kelionė” (1966) primenančią odisėją po organus ir kaulus. Mes kviečiami į sveikatos industrijoje vis stringantį kūną pažvelgti tokiu žvilgsniu, kuris totaliai nusižengia silpno kūno patologizavimui.

G. Gervickaitės koliažo technika atlikti darbai kviečia su jais sąveikauti žaismingai ir dėl juose atsiskleidžiančio hipnotizuojančio erotiškumo. Atviros erotikos šios menininkės darbuose būta ir anksčiau. Tarkim, „Kūne” (2010) iš paukščio skrydžio perspektyvos nupieštas žmonėms su negalia skirtas vežimėlis akivaizdžiai primena falą. Dabar dar atsiranda ir kūnas su įžūliai į mus žvelgiančia vagina („Plastinė operacija”, 2012). Sutinkame ir androgenišką torsą, ant kurio gaktos pritvirtintas iš pleistro sukonstruotas pailgas objektas primena ir vaginą, ir penį („Operatyvinis korsetas”, 2012). Būtent seksualumo ir sveikatos industrijoje užspęsto kūno perpynimas, drąsiausiai atsiskleidžiantis naujausiuose G. Gervickaitės darbuose, iškreipia skausmo, traumos ir gyjimo temas, kurios dominuoja visuomenėje vos prabilus apie negalią. Vis labiau erotizuojamas medicinos įrenginiais taisomas kūnas nebeatiduodamas vien medicinai. Šis kūnas geidžia, yra geidžiamas ir jį įgalina nebe įtvarai, o nebenutildomas seksualumas.

G. Gervickaitės darbai be užuolankų vykdo kompleksišką heteronormatyvumo kritiką. Heteronormatyviai sistemai yra neparankūs įvairiose normose neišsitenkantys kūnai - silpnesni, ligoti, priklausantys etninėms mažumoms ar besimylintys su tos pačios lyties asmenimis. Be to, nenorminių kūnų seksualumas nuolat stigmatizuojamas, patologizuojamas ir kontroliuojamas. Nutukusius kūnus grožio industrija vadina neseksualiais, todėl esą nevertais geismo. Etninių mažumų seksualumas dažnai traktuojamas kaip perteklinis ir todėl gąsdinantis. Galime prisiminti ir garsiąją Salpêtrière ligoninę Paryžiuje, kur dažniausiai iš vargingų visuomenės sluoksnių kilusias čia uždarytas moteris psichiatrai gydė nuo vadinamojo hiperseksualumo (masturbacijos, lesbianizmo, dalyvavimo prostitucijoje). Ligoninėje šis seksualumas galėjo būti sukontroliuotas ir paaiškintas kaip psichikos sutrikimas. Salpêtrière pavyzdys mums primena, kad sveikatos industrija yra vienas iš esminių mechanizmų, skirstančių kūnus į normalius ir tuos, kurie lieka normos užribyje. Tokia normatyvi santvarka remia seksą tarp tų, kurie yra sveiki ir įgalūs, tam, kad seksas visų pirma taptų gyvybės tęstinumo metafora. Būtent todėl iš tų kūnų, kuriuos visuomenė vadina ydingais, deformuotais ar kitaip nesveikais, atimama teisė į seksualumą ir seksą. G. Gervickaitės darbuose dominuoja kardinaliai priešinga ir todėl radikali logika. Prasiskėtę torsai amputuotomis rankomis, iš spalvotų juostelių suręsti nerangūs skeletai ir galūnių protezai yra seksualūs, o kartais – begėdiškai gašlūs. Kaulai – byrantys, gyjantys ir vėl trupantys – trikdo mus jau nebe dėl nenumalšinamo skausmo, o dėl tyla nebesitenkinančio ir nebenutildomo geismo.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės