Tekstai
Ugnė Kraulaidytė. Dievas bliuzo fone

2012-07-23

Šiaulių dailės galerijoje birželio pabaigoje buvo atidaryta kauniečio  menininko Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio tapybos ir video darbų paroda „Before and after“ („Prieš ir po“), apimanti jo gyvenimo Niujorke ir grįžimo į gimtąjį Kauną periodus. Ten, Niujorke 1994-2005 m., E. Varkulevičius susibičiuliavo su Jonu Meku, atrado išsvajotą Vakarų laisvę, kūrė eksperimentinius filmus ir muziką, dalyvavo parodose, hepeninguose. Grįžęs čia, regis, nurimo, vaikštinėdamas Santakos takeliais stebėdavo Nemuno ir Neries vandens tekėjimą  ir jo inspiruotus apmąstymus atsinešė į didžiaformates abstrakcijas.

E. Varkulevičius. Tapyba, 2012 m.

Tačiau „prieš“ ir „po“ riboženklį galima padėti ir šiek tiek anksčiau. Varkalio kūryba veik neatpažįstamai pasikeitė po jaunatviško entuziazmo įkvėptos kelionės į Berlyną 1990-aisiais (čia svarbi ne tiek pati šalis ar miestas, kiek pajudėjimas Vakarų kryptimi).  Pervažiavęs Vokietijos sieną, tapytojas užnugary paliko savo ankstyvąją tapybą, kurioje ekspresyvia forma skleidėsi krikščioniškoji ikonografija ir religiniai siužetai. Vakarietiško vėjo dvelksmas pasiliko į Lietuvą grįžusio menininko kūryboje.

Bene žymiausi ankstyvojo periodo E. Varkulevičiaus darbai – Beržoro stacijų ciklas (1983-1987), „Gintališkės kryžius“ (1987), „Švč. Trejybė“ (1983). Religinių elementų esama ne viename paveiksle („Gėlės Marijai“ (1987-88), „Trys karaliai“ (1986) ir kt.).  Jie atsirado ne atsitiktinai.

Baigęs Vilniaus dailės institutą, dailininkas susipažino su stiprią įtaką dvasinių ieškojimų kelyje padariusiu mąstytoju Justinu Mikučiu. J. Mikutis – buvęs tremtinys, poetas, vertėjas ir mistikas, ypatingai branginęs Bacho, Mozarto ir Beethoveno muziką, viduramžių architektūrą,  prancūzo Georgeso Rouault tapybą ir Šv. Raštą buvo gerbiamas Lietuvos kultūrai svarbių žmonių.

E. Varkulevičius. Kryžiaus kelias, VI stotis, 1983 m.„Dovainonyse turėjau sodybą, ten bendraudami praleidome ne vieną dieną ar vakarą. Vėliau prasidėjo kelionės po Lietuvą, keliavome po Justino tėviškę, Žemaitiją. Kartą užsukome į Beržorą – tai nuostabi vieta – ir pirmą sykį (Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje, – aut. past.) pamačiau stacijas,“ –  pasakoja E. Varkulevičius.

Susidomėjimas senosiomis Kryžiaus kelio stotimis ir religine daile užsitęsė ilgiau nei tikėtasi.

Mano šeima nebuvo praktikuojanti. Močiutė gal „prijautė“ religijai, tačiau nelabai. Taigi, užsiėmiau savarankiškais ieškojimais. Dar prieš pažintį su J. Mikučiu buvau pasinėręs į budizmą, į Rytus. Kartą jis pasakė, kad budizmas tuščias: nėra kančios, nėra gyvenimo, nėra atpirkimo ir nieko po mirties. Justinas mokėjo įtikinti. Nors budizmo gerai nesuprato, bet giliai jautė krikščionybę,“ – dirbtuvės erdvę virpinant bliuzo melodijai pradėtą pokalbį tęsia menininkas.

Mano šeima nebuvo praktikuojanti. Močiutė gal „prijautė“ religijai, tačiau nelabai. Taigi, užsiėmiau savarankiškais ieškojimais. Dar prieš pažintį su J. Mikučiu buvau pasinėręs į budizmą, į Rytus. Kartą jis pasakė, kad budizmas tuščias: nėra kančios, nėra gyvenimo, nėra atpirkimo ir nieko po mirties. Justinas mokėjo įtikinti. Nors budizmo gerai nesuprato, bet giliai jautė krikščionybę,“ – dirbtuvės erdvę virpinant bliuzo melodijai pradėtą pokalbį tęsia menininkas.

E. Varkulevičius. Gintališkės kryžius. 1987 m.„Išvažiavus iš Lietuvos ir bažnytėlę sunku buvo rasti, Vokietijoje dauguma – protestantai,“ – sako dailininkas. Bandymą ieškoti bažnyčios už Atlanto, E. Varkulevičius prisimena juokdamasis: „Sekmadienį nusižiūrėjau tokią katedrą. Įeinu, o ten, kaip filmuose – milijonierės sėdi: išsipuošusios močiutės su už parankių prilaikančiais jaunuoliais, juodaodės su perlais ir t. t. „Prieš Dievą visi vienodi,“ – pagalvojau, bet pasijaučiau kaip valkata. Antrą kartą tenai negrįžau...“

Niujorke Varkaliui rūpėjo toli gražu nebe lietuviškos stacijos. Daug stipriau masino ir traukė Josefo Beuyso, Jurgio Mačiūno idėjos. Pažintis su J. Meku įtraukė į visai kitokį kultūrinį gyvenimą, kupiną ilgų pokalbių, muzikos, filmų. Netrukus E. Varkulevičius leidosi į filmų, muzikos eksperimentus.

2005-aisiais, po penkiolikos metų, praleistų svetur, menininkas grįžo į gimtąjį Kauną. Čia prasidėjo ir tebesitęsia nuoseklus abstrakcijų tapymo periodas. Dailininkas dažniausiai kuria ciklus, kuriuose galima pamatyti konkretaus metų ar paros laiko giją. Jam svarbi intuicija, bet kartu – ir dažo suvaldymas, nukritimas reikiamoje vietoje.

Žvelgiant į ankstyvojo laikotarpio darbus ir dabartines drobes matyti, koks ilgas ir įdomus kelias buvo nueitas, kokios įtakos patirtos. Akivaizdu, kad E. Varkulevičius - Varkalis stipriai įsigyvena į jį supančią aplinką, ore tvyrančias nuotaikas, vietos kultūrą ir dvasią. Trečiajame, t. y.  dabartiniame laikotarpyje, abstrakciją, savitą santykį su drobe – kai tapoma ją pasidėjus ne ant molberto, bet ant horizontalaus paviršiaus, o dažai liejami vaikštant aplinkui – lietuviško peizažo spalvas ir motyvus, tampančius minties atskaitos tašku autorius paverčia džiazuojančia tapybos  improvizacija.

E. Varkulevičius. Tapyba, 2012 m.Bet parodose žiūrint į kruopščiai atrinktus, tarpusavyje harmoningai derančius paveikslus ima atrodyti, kad kartojasi vis ta pati melodija. Jos leitmotyvas – peizažas, nuotaika – lyriška ir meditatyvi, sukeliama asociacija – begalybė, išraiška – dažo upelių ir dėmių suvedimas į nepriekaištingą kompoziciją. Tačiau kai dirbtuvėje E. Varkulevičius vieną po kitos ištraukia drobes, paeiliui nesudėliotas į ciklus, neįspraustas į vieną temą ir logiškai artikuliuotus aprašymus, darosi įdomiau: pasigirsta sąskambių įvairovė, tegu ne tobulai darni, bet žaisminga, žadanti pakilimus ir atomazgas, atskleidžianti kūrybinius ieškojimus. Vasariškai gaivų plazdėjimą keičia murzinas ruduo, o pastarąjį – rytietiška achromatija. Tuomet ir pojūtis, kad stovi gobelenų parduotuvėje, bandydamas surasti dešimt esminių skirtumų tarp panašių vienas į kitą paviršių, mažėja. Įdomu, ar perkėlus į parodų salę, tai prarastų savo žavesį...

Prieš atsisveikinant, jau seniai nutilus bliuzui ir prieš akis likus tapybos improvizacijai, menininkas nejučia grįžta prie to, nuo ko pradėjome: „Nebūtina viską vaizduoti tiesiogiai. Dievas gali būti ornamente, katedros rozetės vitraže. Lygiai taip pat – peizaže. Upėje  – vanduo, kaip ir krikšte. O ir pačiame žmoguje jo septynios dešimtys procentų.“

Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotraukos

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės