Tekstai
Mindaugas Klusas. Perdirbtas Palemonas

Rytoj, birželio 22-ąją, Klaipėdoje bus "operuojamas" tapytojas ekspresionistas Gintaras Palemonas Janonis. Tradicinę jo kūrybą du kuratoriai mėgins paversti šiuolaikiniu menu. Jei operacija pavyks, panašią "terapiją" žadama taikyti ir kitiems lietuvių ekspresionistams.


Ritos Stankevičiūtės nuotraukos/Tapytojas G.P.Janonis nuo kūrybinio kelio pradžios lieka ištikimas klasikinėms dailės vertybėms.

"Pacientas" G.P.Janonis sutinka būti operuojamas, jaučiasi neblogai, tokias kuratorių pastangas vadina pasauline tendencija, kūrybos konceptualizavimu. Operacijos kodiniu pavadinimu "Palemonas remix" vykdytojai - menotyrininkai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus - siekia supažindinti vidurinės kartos tapytoją su šiuolaikinio meno strategijomis, siūlo jam pradėti kokybiškai naują kūrybos tarpsnį.

Lietuviškas ekspresionizmas, pasak I.Kazakevičiaus, redukavosi į interjero detalę. Be to, G.P.Janonis savo kūriniuose vaizduoja interjerus, kuriuose matomi ant sienos kabantys paveikslai. "Tad jei tapytojas kiekvienu nauju kūriniu kartoja nueitą kelią, trokšta keistis, tačiau nežino kaip, kuratoriai gali pakeisti bent jau interjerą jo kūriniuose", - LŽ teigė I.Kazakevičius. Prieš keletą mėnesių projekto "Palemonas remix" kuratoriai įteikė tapytojui kompiuterine grafika sukurtų atvaizdų, kuriuose atpažįstami G.P.Janoniui būdingi kūrybos motyvai, ir pasiūlė dailininkui juos savitai užtapyti. Sumanymas buvo įgyvendintas. Rytoj Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodų rūmuose atidaromoje G.P.Janonio parodoje žiūrovai galės išvysti operacijos padarinius.

Viva Italia!

Šiemet penkiasdešimtmetį minėjęs tapytojas, restauratorius, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas G.P.Janonis nuo kūrybinio kelio pradžios lieka ištikimas klasikinėms dailės vertybėms, seka senųjų meistrų - tiek pasaulinių, tiek lietuviškųjų - pėdomis. Jis turi savitą, jau kelis dešimtmečius puoselėjamą kūrybos braižą, yra išlavinęs ir kūriniuose išlaisvinęs goslią ir spalvingą tapyseną, susikūręs visą motyvų rinkinį. Juos kartoja ir tobulina kiekviename naujame paveiksle. Dažniausiai G.P.Janonis "groja" vienas, bet kartais ir duetu - su savo sielabroliu, "šėlsmo" tapytoju Ričardu Bartkevičiumi. Abu priklauso "Individualistų" sambūriui, į jį lyg į riedantį traukinį įšoko bene paskutiniai. Po jų jau - "postmodernizmai" ir lūžio kartos, ieškančios konceptualumo, tarpdisciplininių raiškos priemonių.

G.P.Janonis turi aukščiausią sienų tapybos restauratoriaus kvalifikacinį laipsnį, 1997 metais stažavo Florencijoje. Jam puikiai žinomi Antikos, Renesanso, Bizantijos, belle epoque meno pavyzdžiai, tačiau didžiausią simpatiją jaučia Italijai. Su tapytoju bendravome po Italijos ir Kroatijos futbolo rungtynių, kurios baigėsi lygiosiomis. Ir nieko, italų gerbėjas neliūdėjo, jautė, jog Italija prasibraus į Europos čempionato ketvirtfinalį.

Draugijų žmogus

G.P.Janonis žavisi prancūzų matematiku ir mąstytoju Blaise'u Pascaliu ir tas jausmas, pasak menotyrininkės Ritos Mikučionytės, užkrečiamas. Ne vienas Palemono bičiulis, jo įkvėptas, atrado sau naują filosofijos žemyną. Užsiminus apie bičiulius, reikia pasakyti, jog tapytojas mėgsta draugiją ir yra draugijos mėgstamas. Nuoširdus, diskretiškas, "kompaneiskas".

G.P.Janonio žmona Rūta Janonienė - dailėtyrininkė, sūnus Skomantas - žurnalistas, dukra Almantė Vilniaus universitete (VU) baigė graikų kalbą. Turi Palemonas ir šunį - gražuolę Rėją. Turi ir studiją Jeruzalės rajone (Vilniuje). Jos langai žiūri į šiaurę. O pats Palemonas žvelgia į priešingą pusę - į pietus, į Italiją, iš kur atėjo prie Gintaro jūros. Ir tas žvilgsnis pamažu ima dvejintis - iš erdvinio, geografinio jis tampa "laikinis". Jame įsisteigia visa Vakarų kultūros istorija - jos vertikalės, horizontalės, pavidalai. Ranka ima siekti teptuko.

Darbingas birželis

Čia būtų galima įspausti tašką. Tačiau gyvenimas nestovi vienoje vietoje: jis keičia jas, bėgdamas paskui laiką. Štai užvakar sostinės galerijoje "Meno niša" tapytojas atidarė parodą "Vasara", tvieskiančią karščiu, tamsiais šešėliais. Po projekto "Palemonas remix" atidarymo Klaipėdoje kitą savaitę autoriaus kūryba bus pristatyta meno mugėje "ArtVilnius'12". Tokį darbingą birželį "Lietuvos žinios" ir pakalbino G.P.Janonį.

- Ar dar gyvuoja "Individualistai"? Jums, jauniausiems nariams, tikriausiai šis sambūris buvo ypač svarbus?

- Būnant grupėje atsiranda daugiau parodų, kurių vienas nesurengtum, darbų nenuvežtum. Sovietmečiu būdavo atidaromos metinės parodos, per kurias vykdavo didieji kūrinių pirkimai. Šlovė ir pinigai. Visi jose dalyvaudavo, tuo metu tai buvo vienintelis pajamų šaltinis. Sutarė tarpusavy ar ne, tačiau darbų į jas atnešdavo. O paskelbus nepriklausomybę pasigirdo: "aš su tuo nenoriu dalyvauti", "mane nuolat ne ten kabina", "per tankiai kabina darbus". Siūlyta didžiųjų parodų atsisakyti, esą turėtų vykti tik grupių parodos. Imta dirbtinai burtis, jungtis. Visais būdais siekėme "neiškristi" iš dailės gyvenimo. Dabar individualistai susitelkę sostinės "Pylimo galerijoje".


Pagal nuotrauką (kairėje) ir  G.P.Janonio drobę "Raudona moteris raudoname miške" (centre) padarytas remiksas.

Penkiolikos metrų aukštyje

- Turbūt restauravimas, nuolatiniai susitikimai su praeities menu lėmė polinkį į klasikinę dailę?

- Baigus akademiją mokymasis nenutrūksta. Kai kasdien susiduri su klasikiniu menu, jis teikia ramybės. Be to, garantuotas užmokestis (juokiasi). Kybai penkiolikos metrų aukštyje, atidenginėji praeitį ir matai, kaip gerai viskas senųjų meistrų padaryta. Dirbome Bernardinų vienuolyno ansamblyje, Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus universiteto vaistinėje, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje, Šv. Teresės bažnyčios Karmelitų vienuolyne, Pusiasalio pilies muziejuje Trakuose, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Tapyti - malonumas. Sunkiausia nuskusti uždažytas vietas ir kuo mažiau pažeisti.

- Per restauravimą - ir trauka senutei Italijai? Florencijoje, regis, pats didžiausias kultūros vertybių tankis?..

- Italijoje yra beveik 70 proc. Europos Sąjungos kultūros paminklų. Kaip restauratorius stažavau Florencijoje, vėliau Italijoje lankiausi ne kartą. Be abejo, daro įspūdį meno objektų gausa, išlikimo laipsnis, restauraciniai stebuklai. Lietuvoje paburbama, kad vis tiek visko restauruoti nepavyks. Be abejo, ne. Ir Italijoje skiriama aukščiausio lygio, normali ir komercinė restauracija. Vienaip atkuriamas Michelangelo, kitaip XX amžiaus menininkai. Menotyrininkai juokiasi, kad 80 proc. didžiųjų muziejų biudžeto suryja šiuolaikinio meno restauravimas. Problema, kaip Damieno Hirsto "banginį" atnaujinti (juokiasi). Kad ir kokiame gerame formaline mirksta, vis tiek keičiasi.

H.Matisse'o pusėje

- Kodėl vis tie patys motyvai verčia grįžti prie molberto?

- Kiekvienas dailininkas, eidamas prie jo, mano, kad tą dieną nutapys savo geriausią paveikslą. Požiūrių skirtumas: vienas tiki, kad ta pačia technika sukurs dar gražesnį, o kitas kaitalioja motyvus. Pavyzdys - Pablo Picasso: kiekviename paveiksle vis kas nors nauja, vis kita moteris. Bet yra Henri Matisse'as, kuris kartoja motyvą, ištobulina, atranda pusiausvyras. Esu H.Matisse'o pusėje. Žvelgdamas į ankstesnį paveikslą po kurio laiko pamatai, kad tai gal ir ne pats geriausias darbas. Kad yra kur tobulėti.

- Jūs ir R.Bartkevičius - savotiški bendražygiai?

- Atėjome iš skirtingų mokyklų: aš baigiau M.K.Čiurlionio, jis - Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Institute pakliūdavome pas tuos pačius dėstytojus - Kostą Dereškevičių, Joną Čeponį, Sofiją Veiverytę, Antaną Gudaitį ir Augustiną Savicką. Dar spėjome į didžiąsias devintojo dešimtmečio pabaigos parodas. Daug bendravome, susitikdavome pleneruose. Kritikai panašumų ir skirtumų ieškojo. Vienas kitą puikiai suprantame, stilistika skiriasi, tačiau kalbame apie tą patį, tik iš priešingų pusių.

Tapybos prigimtis

- Teigiama, esą lietuvių dailininkai ekspresionistai nesiekia arba nesugeba suderinti koncepcijos ir ekspresyvios raiškos, todėl jų tapyba netampa socialiai aktyvi. Kaip suvokiate tapybos ir socialumo santykį?

- Tai man visiškai svetimas dalykas. Socialiniai dalykai, aktualijos gana greitai kinta. Netikiu, kad paveikslas gali daryti greitą poveikį. Plakatas, vaizdo klipas, kinas - taip. Nes surenka milžinišką auditoriją. Kultūros leidinį perskaito tūkstantis skaitytojų, į parodą ateina dar mažiau žmonių. Be to, susirenka jau susiformavę žmonės, o ne nestabilūs paaugliai, kuriems reikia duoti saldainį su kokiu nors užtaisu, kad priklausomybė atsirastų (juokiasi). Ekspresionizme, ypač vokiečių, yra šokiravimo, pasipiktinimo elementas. Tačiau jis akademinis. Lyg detektyvą žiūrėtum: pats nei vagi, nei žudai, bet įdomu pasižiūrėti, "kaip ten būna". Lenkijoje aktorius Danielius Olbrychskis per parodą kardu sukapojo fotografijas. Įvyko provokacija. Bet ar pats menas čia provokavo? Greičiau politika. Tapybos prigimtis, specifika - kitokia.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės