Tekstai
Dainora Stankutė. „Jaučiuosi nutolusi nuo aukštojo meno“. Interviu su aktore A. Štukyte

2010-02-24

Nors retkarčiais ji pasirodo teatro scenoje ir yra viena iš aktorių trupės „Kaukės akademija“ veikėjų, Aušra Štukytė daugeliui labiausiai pažįstama iš humoro laidų ir humoristinių personažų laidose „Dzin“ ir  „Myliu.lt“.

Su aktore Aušra Štukyte susitikome prieš rež. E. Vėlyvio filmo „Zero II“ premjerą, kuri taip pat nužymėjo aktorės pirmą pasirodymą didžiajame kino ekrane. Kukli ir nuoširdi aktorės poza spaudos konferencijoje ir kontrastuojantis jos amplua kino filme bei televizijoje apskritai, neslėpsiu, buvo vienas iš motyvų, paskatinusių pakviesti Aušrą Štukytę kavos.

Gali tai nuskambėti kiek keistai, tačiau tau labai tinka atliekamų merginų tipažai.

Kodel keistai? Visada malonu girdeti komplimentus.  Aš prisimenu nuo vaikystės žiūrėdaa kino filmus ar televiziją visada žavėjausi tokiais personažais. Ir tai, ką aš matydavau, man atrodė kažkas tokio, lyg tai aukščiausia viršūnė, kad jos ekrane gali elgtis taip drąsiai. Ir dabar, kai man sako, kad  pataikiau į tą dešimtuką, tai labai dėl to džiaugiuosi.

Akivaizdu, svajonės pildosi, matyt kažkur pasąmoningai aš lygiavausi į tas moteris, kurios man atrodė tokios stiprios, kad leido save pastatyti į kvailų ir primityviai seksualių moterų personažus. Jei gali sau tai leisti, tai matyt, kad esi aukščiau tokio gyvenimo.

O kaip aktorė, ar jautiesi įvertinta?

Esu atitolusi nuo aukštojo meno ir kūrybinių kančių. Man jos baigėsi su studijom. Teatro menas reikalauja absoliutaus atsidavimo, o mano keliai išsivinguriavo į televiziją, į renginius, muzikinius projektus. Nesakau, kad nerealizuoju juose savęs kaip aktorė, tiesiog jaučiuosi labiau amatininkė, o ne menininkė.

Dažnai teatro sceną į televiziją išmainę aktoriai  yra gana kritiškai vertinami kitų teatre likusių kolegų, ar nejauti to?

Kartais jaučiu. Bet esu tikra, kad tai tik įsitikinimas, kuris kyla iš nepasitikėjimo savo sugebėjimais.   Iš kolegų, likusių teatre ne kartą  esu gavusi komplimentų už nuoširdų ir kokybišką darbą. Matyt toks yra mano aktorinis likimas. O kaip bus toliau? Laikas parodys.

O ar nebijai atvejo, kada bus sunku dalyvauti rimtuose projektuose po tokių amplua

Dėl amplua nebijau.  Bijau, kad galiu prarasti savo kaip aktorės sportinę formą.  

Kas sunkiausia būnant aktore?

Laukti vaidmenų.  Tai reikalauja daug kantrybės ir optimizmo.  Taip pat savikritika. Tai  vienas iš esminių aktoriaus tobulėjimo variklių, bet yra ir kita medalio pusė – mano atveju geras pavyzdys galėtų būti „Zero II“ – nors ir sulaukiau nemažai palankios kritikos, pati sau turiu daugybę priekaištų.  Ir jei laiku nepagausi savęs  „perlenkiant lazdą“, visa savikritika gali nuvesti į visišką nusivylimą ir netgi depresiją.  Todėl manau, kad teatras padėtų išlaikyti sportinę aktorinę dvasią.

Būnant aktore, ar nenusibosta nuolat būti kažkieno įrankiu idėjom perteikti?

Visaip pasitaiko. Bet tuo ir gera aktoriaus profesija, kad niekada nebus nuobodu. Juk visi režisieriai skirtingi. Tad aktoriui, kaip įrankiui, kiekvieną kartą tenka įgyti naujų savybių. Karatais tik spėk gaudyti ir skaldyti, kartais tenka bendrom jėgom malkas kapoti,  na o kartais tenka pačiam šokti, pačiam dainuoti, pačiam  bilietus reklamuoti... tokiais atvejais sunkiausia.

O ar personažai nesikėsina į tavo savastį?

Ilgą laiką buvau rami. Bet kuo toliau, tuo dažniau jaučiu poreikį perrinkti savo kaip žmogaus patirtį nuo sukurtų personažų patirties, tačiau kaip ten bebūtų,  kiekvienas personažas yra dalis manęs, kaip ir aš esu dalis jo.

Beje, kad jau užsiminei apie „Zero II“, norėčiau paklausti tavo nuomonės apie šį filmą, bet kartu ir dvejoju... Ar įmanoma aktoriui būti objektyviam ir įvertinti filmą, prie kurio pats dirbo?

Tikriausiai, kad ne.  O ir šiaip, dažniausiai aktoriai nėra geri teoretikai. Pavyzdžiui mano didžiausias kriterijus – patiko ar nepatiko.  „Zero II“ man patiko. Per premjerą žinoma, kad laukiau scenų, kuriose vaidinau aš.  O filmą ėmiau žiūrėti tik tuomet, kai jau žinojau, kad su manimi scenų nebebus (šypsosi). 

Aktoriai visuomet po filmo premjeros labai daug kalba apie tai, kaip buvo šaunu dirbti ir koks genealus yra režisierius. Ar tikrai visuomet taip yra? O jei tau tai būtų buvęs sunkus darbas, ar išdrįstum tai pasakyti viešai?

Neišdrįsčiau pasakyti, kad buvo sunku , bet ir negirčiau.  Įvardinčiau tai kaip labai naudingą ir gerą patirtį. Na, o apie “Zero II“ komandą galiu pasakyti tik gerus žodžius. Juk jie turėjo išties sunkias sąlygas – darbas intensyvus, o laikas spaudė. Atrodo visi turėjo būti pavargę, irzlūs, bet kiekvieną kartą filmavimo aikštelėje aš juos sutikdavau tik ramius ir gerai nusiteikusius. Manau, tai labai profesionalūs žmonės.  

Frazės, kurias esi priversta sakyti yra režisieriaus ir scenaristo tau įteiktos. Ir pvz. kontraversiškame „Zero II“ filme tau atiteko skambi frazė „Noriu papų, man reikia papų, nupirk man papus!“, kuri tikrai neliko nepastebėta publikos. O ir apskritai, kiekvienam darbe kritikų strėlės į patį filmą ir režisierių nukreiptos juk dalinai liečia ir tave.

Bloga kritika visada nemalonu. Bet ji naudinga. Skaudu tik tada, kai kritika abstrakti. O dėl frazės „Noriu papų!” man tikrai ne gėda. Aš ja didžiuojuos.

Mėgsti kiną? Kokius filmus renkiesi?

Labai įvairų. Paskutinis matytas filmas, kuris sužavėjo turbūt „Geriausias pasaulyje tėtis“(„World‘s Greatest Dad“  rež.Bob Cat Goldthwait). Pagrindinį vaidmenį atliko Robin Williams. Nesu šio aktoriaus gerbėja, bet manau, kad tai bene geriausias jo vaidmuo.  Atsimenu, labai patiko „Seklys“ ( „Sleuth“ rež. K.Branagh).

Apskritai, mano mylimiausi režisieriai yra Ethan and Joel Coen, D.Lynch., E. Kusturica ir Q.Tarantino. Jų filmų laukiu nekantraudama.  Be to esu fantastikos gerbėja, tai „Įsikūnijimas“ („Avatar“ rež. J.Cameron)  tiesiog pakerėjo. Lyg kažkas ėmė ir realizavo mano sapnus. Iš senesnių, tai su didžiuliu malonumu neseniai žiūrėjau „Kaip pavogti milijoną“ („How to steal a million“ rež. W.Wyler) su Audrey Heburn. Mane žavi klasikinės kino mokyklos filmai.  Na, o šiaip, tai, žinoma, visiems rekomenduoju „ZERO II“!

O ką manai apie lietuviško kino mokyklą?

Manau, kad turime kuo didžiuotis:  V.Žalakevičius, A.Puipa, K.Vildžiūnas,  A.Miškinis,  K.Buožytė manyčiau yra režisieriai iš didžiosios raidės.  Kiek pastebiu, tai kiekvieną dieną  auga puikios jaunų ir talentingų režisierių, aktorių, dramaturgų kartos.  Taigi manau, mažiau intrigų, pavydo, daugiau idėjų ir viskas bus „čiki piki“!

Vis dėl to, teatras ar televizija?

Būtų gerai, kad nereikėtų nieko atsisakyti, bet tikriausiai pasirinkčiau teatrą ir kiną. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės