Tekstai
Tomas Pabedinskas. SAVOS VIETOS, PAMATYTOS IŠ ARTI:

apie Tado Šarūno fotografijų parodą „Savo vietoje“

2009-03-03

Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“ atidaryta Tado Šarūno paroda „Savo vietoje“. Joje eksponuojamos fotografijos vienus parodos lankytojus galbūt išprovokuos dar kartą paklausti, „ar tai menas?“, kitus, nesivarginant panašiomis abejonėmis, įsižiūrėti į fotografijose įamžintus žmones, jų privačias erdves, darbo vietas ar gyvenamąją aplinką ir nusišypsoti: „tie žmonės, regis, iš tikrųjų yra savo vietoje, nors fotografijose ir atrodo truputį keisti“.

Tai – ne meninė fotografija

Tado Šarūno darbai neabejotinai priklauso tai Lietuvos fotografijos krypčiai, kuri netęsia vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų ir apskritai neatitinka tradicinės meninės fotografijos sampratos. Parodoje rodomose fotografijose neįžvelgsime viso to, kas buvo ir tebėra būdinga vyresniųjų fotografų bei jų pasekėjų kūrybai. Žmonių psichologija, jų emocinės būsenos ar momentinės nuotaikos – tai, ką perteikdami savo darbuose lietuviškos fotografijos tradicijų kūrėjai ją pakylėjo į meno  lygmenį, atrodo ne per daug rūpi Tadui Šarūnui. Jo darbai visiškai neprimena XX a. septintajame dešimtmetyje atgimimą išgyvenusios Lietuvos meninės fotografijos, kurioje žmogaus asmenybę ar net tautos charakterį atskleisdavo kasdienio gyvenimo akimirkos, lemiamu momentu sustingusios simbolinę prasmę ir estetinę vertę turinčiuose atvaizduose. Tado Šarūno nepavadinsi fotomenininku, kasdienybę įrėminančiu į prasmingo ir estetiško kadro stačiakampį. Parodos autorių geriau charakterizuotų dailėtyrininkės Lolitos Jablonskienės suformuluotas šiuolaikinio menininko, kaip „atidaus ir įžvalgaus tyrinėtojo, labai jautraus lokaliniams ypatumams,“  apibūdinimas.

Šis skirtumas yra esminis: jis parodo, kad Tado Šarūno darbai priskirtini ne palyginti aiškiai apibrėžtai meninės fotografijos sričiai, bet šiuolaikinės fotografijos ar, žiūrint plačiau, – šiuolaikinio vizualaus meno laukui. O pastarajame menininkas gali veikti, nepaisydamas tokių įprastų fotografijos meniškumo kriterijų, kaip formos originalumas ar išraiškingu vaizdu perteikiama apibendrinta prasmė. Kaip tik taip ir kuria Tada Šarūnas – jis fiksuoja aplinką bei joje esančius žmones ir suteikia galimybę fotografijose įamžintą tikrovę tyrinėti parodos lankytojams, tačiau palieka jiems mažai galimybių mėgautis „meniškais“ vaizdais.

Įdėmus žvilgsnis anapus meno

Nors Tado Šarūno darbuose už fotografijos formalių uždavinių sprendimą svarbesnė tampa dabarties kultūros analizė, tačiau tai nereiškia paprasčiausio perėjimo nuo kokybės prie įdomumo kriterijų, kurį amerikiečių teoretikas Halas Fosteris apibūdino kaip svarbų šiuolaikinio meno bruožą. Toks „teoretizavimas“, šiuo atveju, nebūtų visai teisingas – nors ir nesekdamas menininės fotografijos tradicijomis, Tadas Šarūnas, vis dėlto, nepaneigia kokybiško atvaizdo reikšmės. Plačioje juostoje įamžinti ir dideliu formatu atspausdinti vaizdai byloja apie tai, kad Tadui Šarūnui išlieka svarbūs fotografijos amato dalykai, o kruopščiai apgalvotas darbų eksponavimas leidžia įsitikinti, kad nemažai dėmesio buvo skiriama ir estetiniams parodos aspektams.

Fotografijų kokybė netgi yra būtina sąlyga bendrai parodos koncepcijai įgyvendinti. Tado Šarūno sukurti dideli ir detalūs žmonių atvaizdai, nelyginant dokumentines nuotraukas primenantys vokiečių fotografo Tomo Ruffo portretai, provokuoja žiūrovus lėtai tyrinėti fotografijose įamžintų žmonių išvaizdą. Parodos lankytojai yra priversti neskubriu žvilgsniu slysti Tado Šarūno fotografijų paviršiumi ir interpretuoti jose užfiksuotas tokias užmeninės tikrovės detales, kaip merginos vilkimi marškinėliai su užrašu „Metallica“ ar nudėvėti provincijos gyventojo drabužiai. Būtent tokiais populiariosios kultūros ar socialinės tikrovės ženklais tenka pasikliauti, bandant apibūdinanti žmones, serijos „Savo vietoje“ fotografijoms pozavusius statiškai ir neišraiškingai – tarsi pasinėms nuotraukoms, kurios turi tiksliai atvaizduoti žmogaus išorę, o ne atskleisti jo „vidų“.

Savo vietoje

Gal dėl tokio Tado Šarūno modelių pozavimo menotyrininkei Dovilei Tumpytei atrodė, kad fotografas juos „įrašo į aplink esančių daiktų paradigmą“ ir socialinį žmogaus portretą kuria „per daiktus ir aplinką“. Iš tiesų, Tado Šarūno fotografijose ne tiek svarbi paties žmogaus saviraiška prieš fotokamerą, kiek jo socialinio ir kultūrinio identiteto ženklai, kuriuos fotografas atranda ne tik fotografuojamų asmenų išvaizdoje, bet ir juos supančioje aplinkoje. „Kartais artimos žmogaus aplinkos portretas pasako daugiau už žmogaus pasirinktą „savęs vaizdą“. Individą lydintys ženklai išduoda, kas jis toks“, - savo požiūrį į žmogų aiškina Tadas Šarūnas ir parodoje pateikia fotografijas, kuriose užfiksuotos nuogų merginų nuotraukos, išklijuotos studentų kambaryje ar tautinėje mokykloje kabantis Vinco Kudirkos portretas. Kaip tik todėl, kad žmones Tado Šarūno fotografijose apibūdina jų aplinka, kiekvienas iš fotografo modelių – ir Kapiniškių kaimo našlė, ir bioenergoterapeutas – atrodo esąs savo vietoje. Parodoje eksponuojamos fotografijos iškelia į „dienos šviesą“ tas keistas smulkmenas, kurių kasdieniame gyvenime paprastai nepastebime ir parodo, kad būtent jos, o ne stilingos „sėkmingo“ gyvenimo dekoracijos, nužymi fizinę ir psichologinę erdvę, kurioje jaučiamės savi – kaip ta fotografo pastebėta aptrupėjus siena, ant kurios vis dar matosi baltais dažais išvedžiotas užrašas „Lietuva“.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės