Tekstai
Ridas Viskauskas. Kino dokumentai apie kitus ir save

IX Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (rugsėjo 20–30 d.) įspūdžiai

2012-09-25

Apie prostituciją gerovės šalyje – be ašarų ir pykčio

Kasmetinį dokumentinių filmų festivalį, kurį organizuoja kino centras „Skalvija“, šiemet pradėjo olandų dokumentinė juosta „Susipažinkite su Fokens“ (pagrindinė programa, rež. Robas Schröderis ir Gabriëlle Provaas, 2011). Filmas pasakoja apie dvi apskritaveides, čiauškutes ir kvatokles dvynes – Luisą ir Martiną, sulaukusias garbingo 70-mečio, kurių veikla Rytų Europos šalyse anaiptol nebūtų vertinama kaip garbinga... Požiūris į linksmuolių veiklą ir herojes – filmo skiriamasis bruožas. Posovietinėse šalyse prostitucija suvokiama kaip aštri socialinė negerovė, su kuria reikia kovoti. Gal pamename kokį nors dokumentinį filmą, kuris apie prostitutes kalbėtų be socialinio įniršio ir nuoskaudų? Janina Lapinskaitė filme „Šokanti ant stogų“ (2008) narstė savo herojės trauminę patirtį net pasitelkusi psichologo komentarus…

Kadras iš filmo „Susipažinkite su Fokens“

Olandų filme nesmerkiama nei prostitucija, nei prostitutės. Jausmintis nėra ko – toks moterų pasirinkimas pragmatiškoje visuomenėje, tokia jų gyvenimų istorija. Bet filmas nėra bejausmis – nestinga lyrizmo, atskleidžiant itin tamprų seserų ryšį (jų pasivaikščiojimai jaukiomis ir spalvingomis Amsterdamo gatvėmis, pašnekesiai namuose). Senolė svetimšalei, trigubai jaunesnei kolegei, dirbančiai toje pačioje Raudonųjų žibintų gatvėje, priekaištauja: „Turi olandiškai išmokti, juk už olandiškus pinigus dirbi.“ Patriotizmo ir verslo konkurencijos jungtis kelia puikų humoro efektą. Humoras lydi ir slapta kamera „darbo kambarėlyje“ filmuotas scenas (klientų, turinčių keistų įgeidžių, veidai išblukę), ir seserų pastabas, kaip dirbti beveik penkiasdešimt metų, pasitelkiant mažas amato gudrybes, bet išlikti „nenustekentomis“ (pasak seserų, vyrai – jausmingos būtybės, ne pats seksas jiems svarbiausias...).

Senatvė – atsiminimų ir ligų laikas. Seserys varto šeimos nuotraukas, lanko įsimintinas vietas (1951-ieji, įsimylėjusių jaunų merginų pasimatymas su savo išrinktaisiais ir užrašo, liudijančio jaunystę, ant sienos paieška, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus). Vis dėlto – kodėl prostitucija? Apie tai seserys kalba lakoniškai: nesėkmingos santuokos, vyrų smurtas, pačių moterų naivumas, pinigų stygius. „Vos galime galą su galu sudurti...“, – guodžiasi Martina, dirbanti prostitute ir dabar. Tik prabangus olandiškas skurdas labai jau skiriasi nuo lietuviško, kurį regime „Bėdų turgaus“ (LRT) laidose...

„Linksmybės gali tęstis“, – teigia herojės. Nebedirbanti Luisa net surengia savo tapybos parodą, į kurios atidarymą, skambant nostalgiškam tango, susirenka ir buvusios kolegės, ir pensininkas policininkas, kadaise drausmindavęs įsismarkavusias moteris ar jų klientus. Toji „linksmybių“ nuotaika it savotiškas Federico Fellinio filmų aidas persmelkia juostą „Susipažinkite su Fokens“. Filmo pabaigoje matome, kaip žiemą moterys brenda kažin kur per pusnis, griūva, nerangiai bando stotis ir juokiasi, nepiktai erzindamos viena kitą. Jaukus tas Olandijos moterų pasaulis...

Ekrane – tragiškos istorijos atmintis

2010 m. balandžio 10 d. netoli Smolensko sudužo Lenkijos lėktuvas, žuvo visi 96 jo keleiviai, tarp jų Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir kiti šalies pareigūnai, skridę paminėti 70-ųjų Katynės žudynių metinių. Šiam tragiškam įvykiui išsiaiškinti ir atminti jau sukurtas ne vienas dokumentinis filmas (o žinant lenkų dėmesį istoriniam kinui, tikėtina, ateityje galima sulaukti ir vaidybinio filmo). Kuo savita Krzysztofo Kadłubowskio juosta „Sugrįžimas“ (pagrindinė programa, Lenkija, 2010)? Trumpame, vos 7 minučių, nespalvotame filme nėra literatūrinio siužeto – tik vizualus ir emocinis įspūdis, kurį sukelia  Friderico Chopino „Laidotuvių maršo“ lydimas reginys. Pastarąjį sudaro trys dalys. Pirmoji vaizduoja lėktuvo nusileidimą, kreipiamas dėmesys į atskiras mašinos detales. Lėktuvas it kokia mistinė būtybė… Antroje regime, kaip Lenkijos armijos Garbės sargybos kariai pakelia ir neša menamus karstus medinių balšvų stovų link. Kiekvieną įsivaizduojamą karstą neša šeši kariai (turintys teatrinės patirties žino, kad etiudai su menamais daiktais, juolab atliekami grupės, nėra lengvi, reikalauja repeticijų…). Reginys primena keistas apeigas, o tolimas planas, kai rodoma daugybė tuščių stovų, spaudžia širdį ne vien Lenkijos žiūrovams… Trečioji dalis – viską ištirpinanti balta šviesa, nebūties vizualinis įvaizdis.

Kadras iš filmo "Sugrįžimas"

Žinoma, filmas reikalauja bent minimaliai paaiškinti reginį (ateities kartoms lėktuvo žūtis bus tolimas įvykis), todėl pabaigoje pasirodo titrai – lakoniškai išdėstoma, koks tragiškas įvykis inspiravo filmą…

Šokiruojančio pavadinimo filme „Hitlerio vaikai“ (pagrindinė programa, rež. Chanochas Zeevi JAV, Vokietija, Izraelis, 2012) žurnalistiniu stiliumi aiškinamasi, koks Hitlerio aplinkos palikuonių santykis su istorija, giminaičiais – nacių režimo nusikaltėliais, kokia jų savijauta ir savivoka, kai pavardės (Himleris, Frankas, Geringas, Hiosas…) kelia skausmingas asociacijas ir vaizdinius.

Kadras iš filmo "Hitlerio vaikai"

Filmo įtaigą lemia pasakotojų jautrumas kameros akivaizdoje ir… artistiškumas. Racionalus minčių dėstymas žiūrovams sukelia trumpalaikį emocinį efektą (pvz., Geringo giminės palikuonė sako, kad ji ir jos brolis save sterilizavo, nes nenorėję tęsti giminės…). Tuo tarpu konclagerio viršininko dukters pasakojimas, kaip įvyko jos akistata su tėvo mirties fabrike išgyvenusiu kaliniu, šiurpus, nes moters pasakojimas sukelia vaizdinius. Kartais kamera, fiksuojanti menkiausią Aušvico konclagerio viršininko vaikaičio emocinį virpulį, pati tampa savotišku negailestingu „persekiotoju“ – čia jau dokumentikos profesinės etikos dalykai, kiek galima manipuliuoti pasakotojo jautrumu ir emociniu pažeidžiamumu net dėl labai taurių tikslų.

Palikuonių santykių ir emocijų paletė – įvairiausia. Asmenybės raidos tyrinėtojams filmas teikia daug medžiagos. Kitas palikuonis savo gyvenimo misija pavertęs paskaitas jaunimui. Jų metu jis ironiškai pasakoja, kaip nekenčia ir niekina tėvus už tarnystę nacių režimui. Bet gyventi neapykanta ir panieka – irgi savotiška kontroversija.

Bus daugiau...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės