Mare Liberum
Sondra Simanaitienė. Išsiburti literatūra

2012-01-03

Naujametinę naktį pusę dviejų įsirangau į lovą su trimis knygomis ketindama išsiburti, kas manęs laukia ateinančiais metais. Vieni buria iš kavos tirščių, kiti iš malkų, šiaudų, o aš iš literatūros. Iš tekstų. Iš to, kas man svarbu ir už ką nebūčiau apkaltinta lengvabūdišku kerų panaudojimu.

Spontaniškai, bet ne atsitiktinai, pasirinkta knygų trijulė tokia: Tomo Transtromerio - švedų poeto, šiais metais gavusio Nobelio premiją už poezijoje atskleistą ypatingą pasaulio matymo dimensiją, už metaforų kalbą, kuri daro įtaką švedų tautai - poezija „Prisiminimai regi mane“; Nijolės Kliukaitės biografinis romanas „Bitė“ apie XX a. pradžios mūsų tautos atgimimo dalyvę rašytoją pedagogę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Dovilės Zelčiūtės naujausia poezijos knyga „Paleisk mano ranką“, kurią gavau iš autorės rankų poetiniame Druskininkų rudeny.

Naujametinė naktis turėtų būti išskirtinė. Mes ją patys sukuriame kaip virsmo liniją – peržengsi ir atsidursi kitoje žemės pusėje, kur daugiau galimybių, geranoriškumo ir ramybės. Įtariu, kad ir didžiausi švenčių skeptikai truputėlį tiki, tikisi, kad kai kas gali pasikeisti kitais metais į gera, pavyzdžiui, - nesirgs sloga.

Po dvyliktos, susidaužę raudono vyno taurėmis, patylėję linkėjimus, žiūrėjome per televiziją Lady Gaga‘os koncerto transliaciją. Gaga atvirai demonstruoja savo ir visų tų, kurie kuria jos įvaizdį ir kraunasi turtus, požiūrį į globalias vertybes – krikščionybę, homoseksualus ir kitokias pakraipas. Scenoje ji šaukiasi Jėzaus, kad jis parodytų dantis, mylisi su gėjais ir drakonu, imituoja viešą išpažintį ir provokuoja Dievą. Tokia miela mergaitė, kai rodomi scenos užkulisiai tarp pasirodymų, neabejotinai talentinga ir charizmatiška dainininkė įkūnija hedonistinę, vartojimo manija sergančią šiuolaikinę dvasią. Pop dievaitė pila vaivorykštinį ideologijos srautą ant 40-ies tūkstančių galvų Niujorko arenoje ir ant milijonų galvų, susispietusių prie savo šventinių televizorių, tokių išsižiojusių kaip aš. Dvylikametė mūsų dukra internete suskumba perskaityti, kad Gaga‘ai tik 25-eri metai ir ji yra labai įtakinga Amerikos asmenybė. Įsivaizduoju, kokią įtaką Gaga daro žmonijai, scenoje imituodama lytinio akto judesius, demonstruodama gailestingumą ant krūtų spenelių pažymėtais baltais kryželiais. Medituoju jos iškeltas į viršų rankas su išriestais tarsi lūšies, pasiruošusios kirsti, nagais. Girdžiu, kaip ji įsako minioms: mylėk save, garbink save, kurk save, patenkink save. Nėra Kito. Kitas nesvarbus. Jis tik veidrodis, atspindintis šaltą, krauju išsitepusią satanistinę tobulybę. Gaga panaši į pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ raganą, kuri kiekviename mato tik savo atspindį, Kitas jai tėra veidrodis. Raganos neatspindi tik Snieguolė, nes ji yra Kita, ji asmuo, ir todėl ją reikia sunaikinti.

Su vyru persimetame dar vienu pastebėjimu TV šventinio repertuaro tema. Prieš dvyliktą transliavo kažkokius Amerikos apdovanojimus: auksais tviskančiai publikai žymus aktorius, kažkada vaidinęs Gandi, skaitė ištrauką iš legendinio vokalisto Ozzy Osbourne‘o knygos, visi juokėsi, o Gandi iškilmingai artikuliavo tekstą apie sprematozoidus, plaukiojančius didžiuliuose kiaušuose, apie norą nusimyžti ir panašius, sprendžiant iš besijuokiančių veidų, šventinius dalykus. Pasirodo, tą knygą parašė Ozzy ir gavo garbingą apdovanojimą. Kaip sakė, pats nustebo, kad apdovanojimas būtent už knygą. Prie ekrano mane prirakino neatitikimas tarp skaitančiojo intelektualaus veido, jo išraiškingo žvilgsnio, ramaus balso ir nešvankaus, vulgaraus teksto.

Myžalų, niežulių, seksiškumo apoteozė veržėsi iš šventinių ekranų, todėl taip anksti ir įsiropščiau į lovą su krūvele knygų. Geriau jau jas medituosiu, kol jėgos išseks ir sąmonė panirs į 2012-jų metų priešaušrį.

Pirmiausia išsibursiu iš Tomo Transtromerio eilėraščių. Atsiverčiu 107 puslapį, skaitau: Nakvojau triukšmingam name. / Daug kas norėjo įsibrauti per sienas, / tačiau mažai kam tepavyko įsiveržti vidun: / jiems pastodavo kelią baltas užmaršties gaudesys. / Neįvardytą dainą nuslopina sienos. / Drovus beldimas lyg nenorint, kad jį kas išgirstų, / ilgi atodūsiai, / mano senos, benamėm tapusios replikos. / Girdžiu, kaip visuomenė mechaniškai plaka save, / kaip gaudžia ventiliatoriai, / tarsi dirbtinis skersvėjis kasyklų šachtose, / šešių šimtų metrų gelmėj.

Suprantu, kad tai ir apie mano praeitį, dabartį, ateitį. Skersvėjis tokiame gilyje tegali būti dirbtinis, kuo daugiau dirbtinumo, tuo daugiau triukšmo. Kuo daugiau aršesnių gaga‘ų, tuo garsiau gaus ventiliatoriai, norintys užgesinti benames replikas.

Atsiversiu Zelčiūtę, gal ji nuramins sielą ir išpranašaus ką nors šviesaus ateinantiems metams, ką nors, kas padėtų atitolinti užmarštį, nors ir baltą. Atsiverčiu 31 puslapį: Ir mes taip juokėmės / taip juokėmės kai užkariavome / svaigiausius savo pralaimėjimus / ir vynu užsigėrėme / ir vėju / ir tiek laimėjome / ir tiek laimėjome / ir tiek.

Ar ilgai besitęsiantis juokas skiriasi nuo užmaršties gaudesio? Gal tai vienas ir tas pats. Užmarštis prišaukia juoką arba juokas - užmarštį. Kai norisi užsidaryti, pasislėpti, dingti, galima tiesiog juoktis, kvatotis, raitytis ant kilimo. Šiuo metu juoko terapija populiari Amerikoje ir Pietų Europoje. Ir Klaipėdoje. Mano draugė naudoja juoką kaip šeimos valdymo įrankį, - kai nesusišnekėjimo su vyru riba pasiekia olimpines aukštumas, juokiasi, kvatojasi, o vyras galvoja, kad jo puikus humoro jausmas ir ramiai užmiega. Zelčiūtė taikliai pastebėjo moters gebėjimą juoku užkariauti savo pralaimėjimus.

Atsiversiu trečią knygą - N. Kliukaitės „Bitę“. Ką patars prieš šimtą metų gyvenusi Petkevičaitė-Bitė 2012-ųjų metų gyventojai? 206 puslapyje skaitau: daiktų prigimtis atsiskleidžia per neviltį, šlama prie ausies tėčio žodžiai, užu žmoniškumo laikykis ir nesusirgsi, nebijok nevilties, nebijok nevilties, nebijok... Užkalbėjimas pritinka naujametinei nuotaikai. Šie žodžiai manyje atliepia draugės I. šiemetinį palinkėjimą - būk drąsi. Drąsos, drąsos kartojo ji taip, tarsi pats žodis turėtų galią išsiskleisti joje, įsišaknyti giliausiuose jos širdies užkampiuose ir perkeisti širdį - į Atėnės širdį.

Išsidėlioju prieš save nakties tamsoje išsiburtus žodžius: baltą užmarštį, juoką, žmoniškumą ir raginimą nebijoti. Visi žodžiai pozityvūs, net užmarštis ir ta balta. J.-P. Sartre‘as atrado žodyje pasaulį ir ilgai manė, kad žodis ir yra pasaulis. Naujametinę naktį ir aš patikėsiu Sartre‘o atradimu. Pradėsiu metus vildamasi tuo, kad skaitydama ir rašydama sukuriu naują pasaulį, svarbų man ir gal dar keliems žodžius pažįstantiems nepažįstamiesiems.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės