Mare Liberum
Saulius Vasiliauskas. Negalavimai

2011-09-19

Bėgu. Negaliu sustoti. Turiu daug darbų. Pareigų pareigėlių. Sutarčių. Įsipareigojimų. Jaučiu atsakomybę. Brandumas šnabžda, negaliu nejausti. Tad toliau skubu. Kartais suklystu, plėšau lapus ir metu į šiukšliadėžę. Negaliu neplėšyti - jeigu kas nors perskaitys tai, kas nepavyko, kas proto suklastota, nustebs, koks aš kvailas šitam bėgime. O tai ir pats pastebėjau, nes vietoj lapų dažnai save plėšau. Metu į konteinerius ir prašau, kad surūšiuotų, kad izoliuotų nuo visuomenės ar ekologiškai perdirbtų. Taip, kad nekenkčiau aplinkai ir kaupčiau saulės energiją. O ir šito dabar negaliu, nes veidas nudega, nes skauda,  nes oda neįpratusi. Juk ne iš saulės aš, o iš tamsos į saulę.

Negalėjau atsirasti ten, nes atsiradau čia, nes sudegęs būčiau nuo nesuskaičiuojamų šviesos dalelių ir gyvybiškai svarbių žinių jose. Nesupratęs... Tiesa, niekada negaliu žinoti, kas būtų, jeigu žmogus galėtų rinktis,  žmogaus ar gyvulio akis, ausis, regėjimą ir klausą. Jeigu galėtų neturėti instinktų. Nevalgyti, neapdoroti, nevirškinti ir vėliau neteršti, liaudiškai kalbant — nekakoti. Negaliu net neturėti organų, pavyzdžiui, inkstų, bent jau persodintų ar netikrų, nes kas tada reguliuotų rūgštis ir šarmus, kas išlaikytų pusiausvyrą, kad nepasvirčiau, nesuklupčiau, kad atskirčiau, ką derėtų  vartoti ir ko geriau vengti.  Negaliu atsiriboti nuo kūno, nes man jį suteikė kaip dovaną ir prakeiksmą. Pasakė, toks likimas, prisitaikyk, broli, prie ledynmečių, griūčių ir atšilimų. Bet aš negaliu, nes nemoku, nes pats savęs nesukūriau, o tai ir keisčiausia, nežinau, ko tikėtis iš autoriaus. Nerašau jam laiškų, tik kalbuosi maldom prašydamas visokių gerovių. Pirmenybę suteikiu paaiškinimams, kaip čia yra, kur čia yra, kodėl aš čia esu. Šie klausimai stipriai smaugia mano savastį, nes tenka likti  kitiems išeinant. Kažkas viduje verda, dreskia,  trokšta, maldauja švento, bet ne šventinto, o iš prigimties švento vandens. Kai klausiu parduotuvėje, sako tokio neturi, kaip neturi ir iš prigimties keptos vištos ar uolienose subrendusio vyno. Sako, negali man parduoti to, ko nesukūrėme patys. Tad — toliau negaluoju, oi, kaip skauda, veržia sąnarius ir spaudžia kažkas, iš pirmo žvilgsnio dvasinis, bet, žinoma — materialus. Jei gatvėje randu pinigų, perku loterijos bilietą, nors vengiu išlošti. Toliau bėgu. Nuo savęs, nuo pinigų ir loterijų. Norėčiau pagaliau atsipalaiduoti ir stebėti, bet nepakaks aktorių. Nes viskas sugriūtų, jeigu nevaidintume, jeigu judėtume ne pagal scenarijų ir iškreiptume mums visiems skirtingai suprantamą tiesą. Netgi negaliu ilgiau apie tai kalbėti, nes šis tekstas įrašinėjamas, nes kažkas klausosi, kaip gimsta raidės, ir nori apkaltinti, kad darau baisią nuodėmę, kuri prieštarauja nusikaltimų logikai — neieško turto. Žinau, patrauks mane atsakomybėn, pakvies į teismą ir kaltins, ir vers prisipažinti. Žiūrės vaizdajuostes, kuriose bus ištirtas mano kūnas, užrašytas ir daug kartų perrašytas. Galvosiu, kad žiūriu į veidrodį, kuris klastoja veidą, kuris manipuliuoja mano esybe, praeitimi ir dabartimi. Jie uždarys mane su veidrodžiu, kankins nežinia, privers jausti tiesos badą. Imsiu nekęsti savo rankų, kojų, viso kūno. Norėsiu jo atsisakyti, jie pasiūlys pagalvoti, viską apsvarstyti rimčiau. Aš pasiimsiu smailų akmenį ir braukysiu ant sienos kažką, nei prozą nei poeziją, kažką, kas per tuos metus užaugo man ant veido. Jūs sužinosit visą veidrodžio melą ir butaforiją. Iš tiesų, jūs jau seniai žinot, nuo pat gimimo, tik, kaip ir aš, negalite kitiems savo žinojimo paaiškinti. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės