Mare Liberum
Ernestas Noreika. Lūžusių kaulų maudimas arba dvasinė terapija

2011-05-05

Gerai pamąsčius, galėčiau pamėginti prisiminti kaip susilaužiau savo vidinę gyvastį, tokią panašią į bambukinius tiltelius, kurie siūbuoja nakčia virš mano miegančio kūno. Viskas yra metafora, ta pati siela, tie patys kaulai, tie patys lūžę sielos kaulai. Sutrupėję į šipulius, kurie meta padriko lietaus šešėlį.

Dvasios chirurgas surankiojo mane (nes kas aš būčiau be savęs viduje) iš pačių mažiausių elementų, net dulkes maišė su vandeniu, kad išeitų nulipdyti raktikaulį ir dilbį. Kitiems užteko varžtų. Susuko, sujungė, sakė nerūdys, lietūs turėtų neimti, per akis nevarvės rudos sudūlėjusio metalo drumzlės.

Po to praleidau nemažai laiko keistose palatose. Sienos apkabinėtos ryškiais paveikslais, šalimais, ant mažos spintutės su lakštingalų nuotraukomis, geležinis puodelis, kuris atstojo jame buvusiam vandeniui vienutę. Girdėdavau naktimis kaip vanduo bandydavo išlipti, maži vandens pirštukai kabindavos už puodelio kraštų, bet niekaip nepavykdavo, nes pramerkęs akis jo šiek tiek gurkšteldavau ir jo ūgis sumažėdavo.

Mėnuliui šviečiant gerai įsižiūrėdavau į lašelinę. Kaip užsilaiko lašas ir nerangiai kaptelna. Violetinis. Tada suprasdavau ir vandenį, kuris įnirtingai mėgina išsivaduoti ir netapti kažkieno prievartaujamas, gal net turintis sąmonę ir kuriantis planus ateičiai - auginti tviskančias kuojas, vartyti senus akmenų albumus ir mėgautis hipiškais nuogų merginų kūnais. Bet troškulys nugali, savaime save pražudydamas kaip  senas mirtininkas, kuris nesirenka savo mirties datos, bet išsirenka antkapio spalvą ir epitafijas.

Pragulėjau nemažai laiko. Už lango keitėsi duobkasiai ir kunigai, nes per langą buvo matyti mažos kapinaitės. Ganėtinai apleistos. Buvau visus sunumeravęs, su kiekvienu susipažinęs, pažaidęs kortomis ar domino kaulais, apkalbėjęs su vienu duobkasiu kitą duobkasį, koks jis nerangus, kaukoles prakerta, paleidžia sąmonės vėlę pasimesti netvarkytuose kapinaičių rožynuose. Kurdavome istorijas apie žaizdotus ir nereikalingus kūnus, kartais eidavome į juos ieškoti mėlynių, burdavome iš žemės grumstų, juos pažėrę ant baltų paklodžių. Sužinojau, kad tepli būtis, kuri pasireikšdavo įvairiomis figūromis, visada liks ant tavo baltos paklodės, kol seselė jos nepakeis. Bet seselių čia nebuvo. Todėl nustojau užsiminėti tais dalykais. Nors duobkasiui tai buvo tik žaidimas, bet vargu ar jis būtų leidęs tai daryti ant savo paklodės, jei būtų mano vietoje, šioje palatoje, gulintis ir žinantis, kad čia nėra jokių seselių ir skalbyklų.

Kai jausdavaus šiek tiek geriau, pakildavau, užsidėdavau chalatą ir išeidavau pasivaikščioti blankiais koridoriais, kaip boružė – į siurrealistinę piligrimystę, suvokdamas, kad koridorius įtempęs raumenis supanašėja su žirafos kaklu.  Tiesi ir ilga linija. Nepažinta trajektorija. Kurios niekaip nenutrins Dievas savo paseilintu pirštu.

Apačioje, pro laiptų pynę buvo matyti sena vonia pilna vandens. Aiškino, kad jei sugalvotų kas žudytis, siela neskęsta, bet nuo smūgio ištaško vandenį. Visai kaip vėjas, besvoris, bet atidarantis duris ir klebenantis senų namų langines, užeinantis į svečius ir sėdantis prie stalo, neužimantis vietos, bet užpučiantis žibalines lempas ir dusinantis žvakides.

Sėdėdavau tada ant laiptų, stebėdavau koridoriaus pokyčius. Kažkur prazvimbia musė. Iš paskos mažas paukštelis ją vejasi, o vėjas vejas paukštelį. O aš nesiveju nieko. Tiesiog sėdžiu ir žiūriu į visą tą kaitą. Nežinau, ar man tai svarbu, kas vyksta koridoriuje, kas bus musei, paukšteliui ir vėjui. Kas bus man, jei dar kažkiek likę manęs. Šito negaliu žinoti, nes nėra nei veidrodžių, nei laikrodžių. Kažkas kažkur vyksta, o aš nežinau, kaip turėtų atrodyti mano veidas. Kokios spalvos mano akys ir plaukai. Nežinau, kada keliuosi, o kada užmiegu.

Atsistoju ir ramiai žingsniuoju palatos link. Pro duryse esantį langelį matosi plevesuojančios alyvinės palatos užuolaidos. Jos irgi neturi veido. Neturi veidrodžių ir laikrodžių. Bandau tapatintis su jom ir randu kažkiek panašumų, o jos tiesiog plevesuoja ir nieko. Kaip mano chalatas. Viskas prasideda iš niekur. Bent jau iš tos sąvokos, kurią esamę priėmę kaip matą, kuriuo bandome paneigti savo proto ribotumą.

Po kiek laiko mane peršvietė rentgeno aparatu, sako kaulai sugiję, susijungę mums nesuprantamomis jungtimis, kaip šimtai miestų, kuriuos jungia gatvės ir žmonės, bet varžtus teks palikti, kaip tenka palikti išverstą vazą, nors vėją išvarėm pro langą. Užsikalėm juos. O vaza vis tiek išversta ir gėlės nuvytosios.

Keliuosi, pakabinu palatoj chalatą, užveriu langus ir žvilgtelnu į alyvines užuolaidas, kurios šįkart atrodo tokios ramios. Tiesiog kybo ir nieko daugiau. Kažkas išneša iš po laiptų seną vonią, girdžiu kaip tempia grindimis, išpila vandenį ir leidžia  jam džiaugtis tekėjimu. Į rankas įduoda mažą veidrodėlį ir kišeninį laikrodį.

Jaučiuosi be tvarsčių, be žaizdų ir be skausmo. Bandau užmiršti, nustumti už sąmonės borto palatos patirtį. Geležinį puodelį ir tą vonią. Duobkasius ir ilgus pasivaikščiojimus koridorių dykynėse. Pasilieku tik tas lakštingalas nuo spintelės, kurių mažais veidais įsistiklinu veidrodžius.

Nuotrauka iš internetinio portalo Alkas.lt

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės