Mare Liberum
Maksim Ivanov. Kelios pastabos dėl roko muzikos ir cinémathèque lituanienne

2011-03-25

Sykį po eilinio nevaisingo mudviejų bandymo sukurti lietuvišką tekstą grupės dainai, draugas Paulius išsakė mintį, esą lietuvių kalba nėra tinkama roko muzikai. Ilgą laiką galvojau apie tokį požiūrį, aplipdydamas jį vis naujomis įžvalgomis, kol supratau, jog ši problema aktuali ne tik muzikos, bet ir kitų menų, ypač kino, srityse, ir pagaliau nusprendžiau tomis įžvalgomis čia pasidalinti.

Hiroshi Sugimoto. Akron Civic kino teatras, Ohajas, 1979

Nenuostabu, jog tuomet – prieš daugiau nei dvejus metus – anglų kalba mums atrodė natūraliausiai deranti su roku. Kol buvome trylikos–devyniolikos, visi mano draugai ir aš pats klausydavomės beveik vien anglakalbių grupių įrašų, lygiavomės į tų grupių muzikantus, pasitaikius progai sulaikę kvapą sklaidydavome užsieninius muzikinius žurnalus, mirgėdavusius vis tų pačių muzikantų pavardėmis, leisdavome tėvų pinigus, kad išvystume ir išgirstume savo mėgstamiausias grupes gyvai... Visi jautėmės esą dalelė pasaulinės bendruomenės, ekskliuzyvaus teisingos muzikos mėgėjų klubo nariai.

O tuo pat metu prieš mūsų akis kūrėsi kitos dvi didžiojo vietinės roko muzikos triptiko dalys: lietuvių grupės, kurioms nesisekė rasti savo klausytojų, ir lietuvių grupės, kurioms sekėsi tik  linksminti. Paminėtinas pirmojo tipo grupių pavyzdys būtų kauniečiai SH, kurių kūryboje iš pradžių (1992–1997) dominavo post-hardcore skambesys ir tekstai anglų kalba, o štai 2003 m. Bomba Records išleisto jų albumo Supermeno užkandžiai, kuriame tik du kūriniai anglų kalba ir apskritai popsiškesnis skambesys, tiražas (apie 3000 kopijų) ligi šiol neišparduotas.

Hiroshi Sugimoto. Canton Palace kino teatras, Ohajas, 1980

Lietuviškos prikolnos roko grupės, atvirkščiai, visuomet buvo populiarios: Lipnūs Macharadžos Pirštai, Armatūra, Bitės, Dr. Green (beje, įdomus atvejis – pasivadinę angliškai, dainuoja daugiausia lietuviškai), iš santykinai naujesnių – Naktinė Pufaika, Suicide DJs. Iškart pabrėžiu, jog iš šių grupių dainų galima ir reikia semtis kritinio mąstymo, ironijos, sarkazmo, cinizmo, netgi išminties. Man, tiesa, svarbiau kitkas: šių grupių buvimas nei anksčiau neužpildė, nei dabar neužpildo vakuumo, esančio likusioje lietuvių roko muzikos scenos dalyje: toje, kuri neturi ko parodyti The Mars Volta, Muse, Nirvana, Tool, Sonic Youth ir kitoms didžiosioms užsienio grupėms.

Dėl paminėto, regis, visuotinio polinkio tapatintis su importuotais muzikos idealais ir dėl savo šalyje matomų pavyzdžių specifikos, ambicijų nestokojantys jaunieji Lietuvos muzikantai, žinoma, tik dar tvirčiau įsikibo anglų kalbos. To rezultatas yra didžiulis lietuvių grupių angliškais pavadinimais ir dainų tekstais debesis. Kai kurių gyvavimo trukmė gan ilga, tarkime, Mountainside, This, Karma Jawless, Sweetsalt, Moondust, Colours Of Bubbles ir kt., bet dažniausiai angliškai dainuojantys kolektyvai būna trumpalaikiai, taip pat ir mūsų su Pauliumi Riff Lections.

Anglų kalba lengviau rimuoti, ten ištisas arsenalas vienskiemenių žodžių, kurie tokie reikalingi kiekvienam pradedančiajam poetui: palyginkime, way ir ke-lias, arba say ir sa-ky-ti, o toks atsitiktinis angliškas žodžių junginys red van lietuviškai būtų rau-do-nas mi-kro-au-to-bu-sas. Pagaliau lietuviški žodžiai kelia kažkokias keistas asociacijas, nemažai jų skamba deklaratyviai, transparantiškai, o tai visai netinka roko veržlumui. Štai kad ir paprasčiausi, nuobodžią dienos rutiną nusakantys žodžiai: prabudimas, šviesa, išvykimas, kelionė, darbas, susikaupimas, nuovargis, poilsis, sugrįžimas, užmigimas. Nagi, žinoma, angliškai viskas visai kitaip.

Kita vertus, kai šių grupių tekstuose bylojama apie konkrečius vietos įvykius ar žmones, atsiranda problemėlė, mat tie tekstai, transformavęsi kelionės į anglų kalbą metu, tampa nebeatpažįstami, netenka lietuviškų prasmių, nustoja būti nuorodomis į pirminius lietuviškus įvykius ar reiškinius. Galbūt dainuoti angliškai ir būtų racionalu, jei tik mūsų grupės būtų savo srities pirmūnės užsienyje. Tačiau jeigu anglakalbiai jų neklauso, jeigu šios grupės groja mums, Lietuvos klausytojams, jeigu jos dainuoja apie mūsų lietuviškus reikalus ir nori, kad mes tai suprastume, – kam tuomet visa tai konvertuoti į anglų kalbą?

Anglakalbės lietuvių grupės ne tik niekad nepasiekia tokio žinomumo kaip kultinės Dr. Green ar Lipnūs Macharadžos Pirštai, bet ir savo tekstais iš esmės šifruoja žinutes, kurių atgal niekas jau ir nebeatkoduoja. Tokių roko grupių Lietuvoje – didžiuma.

Yra ir psichologinis aspektas: kalba yra mediatorius, ją galima naudoti kaip kaukę. Kai kuriose situacijose esame įpratę vartoti angliškas frazes, tarytum ta pati frazė, nuskambėjusi lietuviškai, būtų įmani sugėdinti ar pažeminti tą, kuris ją ištarė. Štai kodėl draugams dažniau sakome sorry, o ne atsiprašau/atleisk; štai kodėl ištarti I love you yra daug lengviau negu myliu tave; o bendravimas su vyresnio amžiaus žmonėmis – kai nepakalbėsi angliškai, kai tenka atsargiau rinkti žodžius, kai negalima keiktis – suvokiamas kaip šiek tiek nenatūralus, šiek tiek suvaidintas, tarsi rankos pakėlimas prieš prabylant per pamoką mokykloje.

Neseniai facebooke buvo aprašytas nutikimas, kai po vienos iš savo debiutinio filmo peržiūrų Saulius Drunga gavo žiūrovės raštelį: Wanna blowjob? :) Šiuo atveju turime du mediatorius: popierių (t. y. mergina nepanoro užduoti savo intymaus klausimo žodžiu) ir anglų kalbą (aišku, kam tokių dalykų klausti lietuviškai). Kitaip tariant, toji žiūrovė pajuto, kad per maža užrašyti asmeninę žinutę ant popieriaus, tad dar pasinaudojo svetima kalba kaip kauke, pridengiančia jos išraudusius skruostus.

Paskutinė lietuvių grupė, kurios kiekvienos dainos žodžius žinojo visi, buvo Foje. Solinė Andriaus Mamontovo karjera yra daug mažiau sėkminga, o tai daro meškos paslaugą lietuvių kalbos prestižui. Et, jeigu tik ši tendencija būtų atvirkštinė!

Taigi jau supratome, kad mūsų visuomenėje karaliauja angliškasis roko muzikos mentalitetas. Arba, jei pasiskolinčiau Pierre‘o Bourdieu ir Roland‘o Barthes‘o vartojamą terminą, anglų kalba šiuo metu yra mūsų roko kultūros doksa (dominuojanti ideologija). Doksa yra toks dalykas, kurį galima, labai stipriai pasistengus, pakeisti ar bent išklibinti. Nūnai, iPodų, YouTube‘o ir Spotify laikais, itin svarbus vaidmuo klibinant doksą tenka muzikinėms medijoms, kurios pačios kontroliuoja savo transliuojamą turinį, t. y. radijo stotims (kaip žinome, MTV nebeturime, tad belieka dėti viltis į radiją).

Kodėl M-1 Plius negroja lietuvių roko klasikos: Hiperbolės, Katedros, Anties, Bix, Foje, Keistuolių, Kontrabandos, Vytauto Kernagio ir naujesnių grupių: Atikos, SH dainų? Ir jeigu tam trukdo ribotas įrašų prieinamumas ar galbūt yra tam tikrų kliūčių iš autorinių/gretutinių teisių asociacijų ar įrašų kompanijų, tuomet kodėl tos kliūtys nėra šalinamos?

Hiroshi Sugimoto. Hollywood Cinerama kino teatras, Los Andželas, 2003

Nesunku pastebėti, jog visos mano išsakytos pastabos dėl dominuojančios ideologijos ir tik ką užduotas klausimas yra taikytini ir lietuviško kino situacijai. Kodėl LTV, TV3, LNK (kurios irgi pačios atsako už savo turinį) nerodo lietuvių filmų normaliu – o ne tris sykius per metus, po vidurnakčio ir dar dukteriniuose kanaluose (LTV2, TV1) – laiku? Pasak Jeano-Luco Godard’o, kiną ir televiziją sieja meilės–neapykantos ryšys. Kaip būtų gerai, jei mūsų televizijos lietuvių kinui jaustų bent jau neapykantą: tuomet jos galėtų piešti neigiamą jo paveikslą, su kuriuo būtų galima polemizuoti, – tačiau dabar televizijos kiną tiesiog ignoruoja.

Peteris Wollenas savo knygoje (apie to paties pavadinimo 1952 m. filmą) Singin’ in the Rain, komentuodamas šios juostos pakilimą į ketvirtą vietą žurnalo Sight and Sound geriausių visų laikų filmų dešimtuke 1982 m., teigia: „Filmų prieinamumas yra pirmoji būtina sąlyga jų meniniam įvertinimui“1, mat ilgą laiką Singin’ in the Rain, kaip ir daugelį kitų to laikotarpio holivudinių juostų, buvo itin sunku gauti ar pamatyti.

Tas pat pasakytina ir apie lietuvių kiną – ir toli gražu ne vien apie sovietinį ar juolab ikisovietinį laikotarpį. Štai 2009 metų rudenį kino ekranuose blykstelėjusio filmo Duburys iki šiol niekur neįmanoma rasti, netgi nelegaliai parsisiųsti. Niekur nebepamatysi ir LMTA studentų darbų, rodytų 2010 metų Kino pavasaryje. Apskritai vienintelė vieta, kur galima rasti lietuvių kino kūrėjų juostas yra ne taip seniai atsiradusi Mediateka, tačiau ir ten šiuo metu tėra du 2009–2010 metais sukurti filmai: Artimos šviesos ir Zero II. Absurdiška, kad DVD su Šarūno Barto filmais, net ankstyvaisiais, kurtais Lietuvoje, tenka pirktis iš prancūzų.

Apie problemas, kurias sukelia šis neprieinamumas, užsiminė ir Deimantas Narkevičius viename interviu: „Štai iš savo patirties matau – pradėjau eksponuotis nuo 1990-ųjų pačios pradžios, ir kas penkeri metai yra kaip žolė nupjaunama – vėl viskas iš naujo. Ta veikla tampa beprasmiška“2, t. y. meno kūriniai gyvi tik publikos atmintyje, o ir ten jie ilgai neužsibūna, mat nebėra kaip jų gyvumą palaikyti. Nėra meno tradicijos tęstinumo, nėra kultūros kaip bendro meno kūrinių palikimo kraičio. Prisiminkime: juk kiekviena maisto prekių parduotuvė turi saugojimo kameras. Tai štai mūsų kultūra savo saugojimo kamerų neturi.

Kino kultūra negali egzistuoti be savo objekto, t. y. be filmų. Mums reikalinga institucija3, kuri užsiimtų viso lietuvių kino paveldo archyvavimu, paskaitų, praktinių dirbtuvių ir filmų peržiūrų organizavimu, akademinės kino spaudos leidyba. Kuri, viena vertus, susiurbtų į save visą (sic!) fragmentuotą lietuvių kino kultūrą ir, kita vertus, skoningai patiektų ją visuomenei jau sulipdytą, suklasifikuotą ir sustruktūruotą, arba, tiksliau sakant, demonstruotų (ir nuolat kvestionuotų) jos lipdymą, klasifikavimą ir struktūravimą. Tik užtikrinę fizinį filmų prieinamumą, galėsime apie juos diskutuoti ir vertinti jų meninę kokybę. O jau tuomet galėsime kurti naują kino kritikos tradiciją, kalbėti apie jaunimo kinematografinį išsilavinimą ir tiesti kelius naujai filmų kūrėjų kartai.

Patys kino mėgėjai, savo ruožtu, turi įprasti nuolat kelti kino prigimties (ontologijos) klausimus, tyrinėti kino apskritai ir konkrečių kūrinių paveikumo priežastis. Būtina suprasti, jog kalbėti apie populiariuosius filmus yra daug svarbiau negu kalbėti apie marginalųjį kiną, galiausiai būtina nuolat žiebti diskusijos kibirkštis spaudoje ir viešumoje. Tik tokiais būdais imsime kurti tikrą kino kultūrą. Tik naivumas, kosminės ambicijos ir tikslingas darbas gali padėti viso to pasiekti.

Kalbėjau apie doksą ir apie tai, jog ją galima išklibinti ir pakeisti. Išties, tam užtenka elementarių priemonių: kino teatruose prie įėjimų į sales turėtų atsirasti stendai su lietuvių filmų DVD nusipirkti, televizijos turėtų pradėti reguliariai tuos filmus rodyti, roko muzikos radijo stotys turėtų pradėti reguliariai transliuoti lietuvių roko grupių kūrinius, ir užsukti visą šį mechanizmą turėtų vienas kryptingas, draugiškas truktelėjimas; viskas turi pradėti veikti iš karto, kitaip nesulauksime geidžiamo efekto.

Jau girdžiu kritikų ir skeptikų reakcijas į šiuos mano teiginius, pradedant tuo, kad tokio pobūdžio idėjoms įgyvendinti esą reikia nežmoniško finansavimo, ir baigiant tuo, jog mūsų žiūrovai esą nesupranta lietuvių kino ir jis niekad nebus įdomus didžiajai visuomenės daliai. Tiesą sakant, apie kliūtis kino paveldo tvarkymui girdėjau ir šį tą konkretesnio: teisės į visus sovietmečiu Lietuvos kino studijoje sukurtus filmus priklauso privačiai įmonei, visų tų juostų restauracija kainuoja didžiulius pinigus, o dar įdomiau yra tai, jog daugumos tų filmų originalai yra Maskvoje, ir galiausiai – mūsų kino teatrai nebeturi techninių galimybių rodyti senuosius filmus. Kalbant apie dabartinio kino platinimą, visi keliai veda į prodiuserines įmones, kurios dažnai yra nesuinteresuotos filmų platinimu užsienyje ir DVD išleidimu Lietuvoje dėl finansinių priežasčių. Visa tai suprantu (ir baisiuosi), tačiau turiu paprastą klausimą: kodėl niekas neužsiima šių kliūčių šalinimu? Ir kas dar svarbiau: mums reikalingi ne tiek piniginiai ištekliai, kiek charizmatiškos asmenybės, gebančios perteikti savo meilę kinui ir jo išmanymą kitiems.

Na, o kalbant apie roką, galima būtų teigti, jog lietuvių kalba yra itin nepritaikoma fiksuoti nuolat besikeičiantį šiuolaikinio žmogaus būvį, vadinasi, nepritaikoma ir naujosioms meno formoms, prie kurių šiuolaikinis rokas yra, be abejonės, priskirtinas. Gal ir taip, tačiau mums svarbiausia yra pakeisti savo požiūrį į lietuvių kalbą, o jis daug labiau nei mums norėtųsi priklauso nuo išorinių aspektų ir ne nuo mūsų sąmoningo pasirinkimo ar įvertinimo. Tuo tarpu kalbos galimybės priklauso nuo – paradoksalu – to, kaip gerai kalbos vartotojas ją jaučia ir valdo.

Žvelgdamas iš tokios pozicijos, Lietuvos roko scenoje ir Lietuvos kine pastebiu tokias pat tendencijas: neigiamą ar skeptišką požiūrį į lietuvių produkciją ir potencialą, neigiamą požiūrį į lietuviškumą apskritai, anglų kalbos ir anglakalbės kultūros dominavimą, viso to priežasčių nematymą arba neviešinimą, ryžtingų veiksmų, siekiant pakeisti susiklosčiusią situaciją, nesiėmimą.

Regis, ši mano impresija ne visai tokia, kaip norėjau: kiek per daug instrukcijų, tačiau aš nuoširdžiai tikiu tuo, ką teigia paskutinis teksto sakinys: mums reikalingas naivumas, kosminės ambicijos ir tikslingas darbas.

1 J. Kryževičienė, G. Jankauskienė. Menui būtinas dialogas. – 2006, kovo 16 // bernardinai.lt // Žiūrėta 2011, vasario 11, prieinama http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/10561.

2 P. Wollen. Singin’ in the Rain. – British Film Institute, London, 1992, p. 52.

3 Čia pirmiausia apeliuoju į 1936 m. Paryžiuje įkurtą Cinémathèque française, kurios veikla paskatino leidinio Cahiers du cinéma, auteur teorijos ir prancūzų Naujosios bangos atsiradimą – šie trys reiškiniai padarė didžiulę įtaką pasaulio kinui ir kinotyrai.

Kultūros gyvenimo žurnalas PAŠVAISTĖ, 2011 / 2

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės