Mare Liberum
Ernestas Noreika. Poetinis egzorcizmas ir ciklinio apsėdimo amžinumas

2011-03-09

Apsėdimas. Atrodytų paprastas žodis, tačiau tokio raidžių išsidėstymo niekas nenorėtų turėti savo burnos kartotekoje. Ypač jo nukreipto į save, kaip didelio rodomojo piršto. Bet šis dalykas vis viena yra neišvengiamai pasitaikantis. Kažkas tarsi ima groti bambukine fleita burnos urnai ir ji po truputėlį ima vertis - matai lendančią liežuvio kobrą, kuri šnypščia visai nepažįstamų pasaulių balsais ir stengiasi įgelti.

Konstatuojamas faktas – apsėstasis poetas. Sėdintis dienų dienas prie rašomojo stalo, raižyto rankomis, ir nepastebintis šio daikto grožio, nes pats nežinia iš kur atėjusių žodžių peiliukais raižo balto lapo masyvą, bando išdrožti veidrodį, kuriame kiekvienas skaitytojas galėtų matyti savo atspindį.

Apsėstasis šito dažnai nepastebi ir nesureikšmina. Tiesiog rašo. Bet kaip šito galima nepastebėti, kai savo utopinę idėją apie veidrodį imi ir įgyvendini. Bet gal tada ši idėja nebuvo utopinė, jeigu ją pavyko realizuoti? Nemanau. Viską, ką galima sugalvoti, galima ir įgyvendinti. Juolab, jei vienas žmogus puikiai moka įrodyti Dievo buvimą, kaip atsvara kažkur slampinėja būties nežinomasis, kuris Dievą gali puikiai paneigti.  Jei yra apsėstasis poetas, tai kažkur klaidžioja ir neapsėstasis. Bet jei jis neapsėstasis, tai greičiausiai ir ne poetas.

Ponas P. yra nematomų pasaulių retransliuotojas. Pats to racionaliai nesuvokdamas jis perduoda gautą informaciją. Vaizdinių erdves, tai kas slypi po jausminiais klodais verčia į eilutes ir strofas. Po parašymo užsirūko cigaretę ir stebi, kaip dūmai ropinėja lubomis ir toks keistas jausmas persmelkia, tarsi tavy kažkas tūnotų. Bet apsėdimas... Net nešauna į galvą.

Apsėstasis pasaulį ima suvokti iškreiptai. Aplinkui supantys vaizdai, tie, kuriuos fiksuoja akys transformuojasi, ima ryškėti asociatyvinis matymas. Pasitaikantis variantas ir keliasluoksnės asociacijos. Tačiau poetui tai atrodo visai normalu, kitaip jis, kaip ir tas žmogus, kuris nėra apsėstasis, nebūtų poetas.

Lindėjimas savo tramdomajame kambaryje kartais panaikina realų ryšį su išoriniu pasauliu. Nes tavo pasauliu virsta šešios sienos, kurių veidas – seni apdraskyti ir atsilupę tapetai, nedidukas virdulys, ant kurio jau visus dešimt metų žydi ryškios nesamų gėlių galvos, kelios lentynos, kuriose knygos glaudžiai susispaudę vaidina sovietmečio laikus laukiant duonos, ir girgždanti lova, kuri kiekvieną naktį girgžda nei tyliau, nei garsiau tik nuo tavo vieno paties sunkių dūsavimų ir košmarų.

Kai viskas įgrysta - dažnai tai būna rudenį - apsėstasis P. išeina paklaidžioti miesto gatvelėmis ir paspardyti sukrautų lapų krūvų. Ramiu žingsniu prasieina pro kokį nors prospektą. Pro spektrą rudens stebi geltonus žmones, šunis ir balandžius. Tokie keisti geltoni balandžiai. Kaip skaidrės. Iš seno juostinio fotoaparato.

Viduje tūnantis raidės demonas gali priversti kūną, kuriame lindi, prasėdėti nemažai laiko, kažkur, kažkokiame prospekte, ant kažkokio suolelio ir buku žvilgsniu priversti gainiotis rudens nuoplaišas. Gal net pirmuosius žiemos sniego burbulus. Stebėti niūrias moteris, skubančius kostiumuočius, vieną kitą elgetą, kuris atrodo daug turtingesnis už biurokratinius sprinterius ir smilgaplaukes, kurios, rodos, norėdamos makiažu - tarsi aliejiniais - galėtų sau nusipiešti net ir liūdinčio šuns veidelį.

Bet kiek ilgai galima žiūrėti į tokią tikrovę. Į gyvenimo molį, kuris, atrodo, dabar sukasi ant sulūžusių žiedimo staklių, o prie jų sėdi Dievas nukapotomis rankomis. Molis atplyšta nuo molio ir metasi šonan, krenta į pečių ir išdega. O tada. O tada išropoja tušti žmogeliukai, dažniau žmogeliukės, kurioms niekas nespėjo nulipdyti proto, tik jo spalva išglazūravo vidines kaukolės sienas.

Pasišlykštėjimas kyla. Bet vis viena neperki troleibuso bilietėlio. Taip pat kaip prieš tai, taip pat ir dabar. Ramiai. Kyli kaip savo paties pasišlykštėjimas tikrove, tik jis tau, o tu - į kalną. Tu - ne Sizifas ir ne pabodęs visų linksniuojamas mitas, tu - apsėstasis, tu - esamas istorijos faktas, kuris pjausto vaizdinius skalpeliu, verčia juos į žodžius tiktai tam, kad skaitytojas juos vėl transformuotų į vaizdinius.

Vėl save įkalini ne plunksnoje, šratinuke, nors plunksna gan poetiškai skamba ir duoda šiek tiek paukštiško žavesio. Prisėdi prie balto lapo masyvo, gaudai smegenų tinkleliu įvairiausias vaizdų museles. Stengiesi atrinkti, išskirti vieną jų generaciją. Atmesti jau mirusias, jau tapusias vėlėmis. Bet ne visad šitai pavyksta. Įsimaišo, būna, viena kita ir užkemša visą eilėraščio kanalą. Skaitytojas skaito ir niekaip neatrakina. Nors reikėtų suprasti, kad eilėraštis ne kokia kinietiškos gamybos spynelė, kurią būtų galima atrakinti dantų krapštuku ar pasitelkus pagalbon vudu lėlytės pirštelius. Bet įgudę eilėraščių vagys spynas gali atrakina net ir su plauku. Akcentuoju - įgudę.

Klausytojams sunkiau. Visada geriau matyti eilėraštį prieš akis ir jį rakinėti. Nebūtinai su raktu, galima rakinėti ir žodžių kaulelius. Tačiau kai apsėstasis stoja prieš minią, jau visai kitas dalykas. Jis išgeria somos, apsineša ir ima į rankas balto popieriaus lapą, kuriame miegančios dvasios sugulę eilutėmis. Jis keistai linguoja kol patenka į transą ir ima skaityti, kalbėti eilėraščiuose slypinčių būtybių balsais. Minia garbina apsėstą poetą kaip dvasios nešiotoją, kaip kūną, kuris tėra įrankis jai prasiskleisti. Tačiau poetas yra gerbiamas vien dėl to, kad būtent jis yra pasirinktas būti įnagiu.

Laikui bėgant poetas supranta, kad niekur nuo savęs nepabėgs. Ir keista, bet ima suvokti savo paties apsėdimą. Save mato kaip visų eilėraščių sumą. Jie persekioja vienas kitą, įsikala, prasigraužia pro smegenų žievę ir gulėdamas lovoje nejučia imi sau juos deklamuoti. Ieškoti klaidų ar labiau į juos įsigilini. Tai reiškia tik viena. Reikia ieškoti egzorcisto. Žmogaus, kuris tavo demoną kartu su eilėraščiais surištų, supančiotų ir įkalintų knygos katakombose.

Tačiau šis darbas nelengvas. Alinantis. Reikia pereiti dešimtis dykumų, prasilenkti su šimtais mozių ir tūkstančiais dievų. Ir jei lieki gyvas, egzorcistas imasi iš tavęs išvarinėti demoną.

Suburia grupę žmonių, kurie kartu su juo už tave meldžiasi, jis kalba ne visiems suprantama lotynų kalba, tu kalbi niekam nesuprantama poetine kalba, bet abudu susikalbat. Būtybė, tūnančių tavyje pasaulių grandys, dievų išmintys ir visatos atšvaitai išsilieja ore kaip įvairiaspalvis akrilas. Sustingsta. Gula į tramdomuosius lapus. Į baltus popieriaus rėmus ir tampa poetiniu raižiniu, turinčiu tavo poetinio demono braižą.

Kūnas nusėda. Jautiesi kažką išgimdęs, išstūmęs, sukūręs. Sėdi kambaryje. Aplinkui tik niekas. Vartai savo surištą demoną, žiūri į jo tūkstančius veidų, kurių kūnas tik vienas. Kurių kūnas tik tu. Kurie šitaip panašūs į veidrodžius. Į tuos, kuriuos drožinėjai žodžių peiliukais iš balto lapo masyvo. Ir matai tame veidrodyje save, kai esi tik skaitytojas, nebe kūrėjas. Egzorcistas džiaugiasi išvaręs iš tavęs demoną, bet mato, kad tu ir vėl neišvengiamai esi apsėstas. O tu nejučia vėl pradedi drožinėti veidrodį.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės