Mare Liberum
Saulius Vasiliauskas. Didžioji tekstų skaitymo nuodėmė

2011-02-18

Rodos, pasakyti turiu daug. Kitas dalykas — kiek reikia skaitytojui. Turbūt kalbėjimas yra efektyvesnė bendravimo rūšis, nes lengviau nutraukti tekstą, kada šalia nėra žmogaus, tik žodžiuose pasislėpusi mintis. Nematydami autoriaus dažnai tokiais ir tampame — bendraujančiais be atsakomybės. Skaitome tik tiek, kiek turime/randame buičiai ir kitokiai gyvenimo chemijai nepavaldaus laiko. Mėgstame paskubomis apnuoginti pirmuosius sakinius, apkramtyti vieną kitą minties šuolį ir chuliganiškai nusviesti atgal, iš esmės nereflektuodami su tekstu. O jei jis galėtų jausti, kaip moteris,  kurią ką tik baisingai išniekino, ar netrenktų mums antausio?

Nuobodu. Mums tiesiog nuobodu ir nereikalinga skaityti visą tekstą. Jaučiamės gebantys atsirinkti tik tuos sakinius, kurie blizga, veržiasi, dega. Didžiuliame informacijos sraute ieškome ko nors savo poreikiams — nuotaikai, naujienų troškimui, aplinkos interpretacijai — patenkinti. Tuo tarpu dažnai, dėlei (ne)pateisinamų priežasčių, dalį dėstymo ir pabaigą nejučia susikuriame patys, tikėdami, kad būtent taip mano žmogus, esantis už straipsnio viršelio. 

Greito skaitymo išmoko mokykla, universitetas, žiniasklaida. Žinia — lengviausia kažką apkaltinti. Kur kas sunkiau pripažinti, kad nemoku skaityti lėtai, su neperdėtos empatijos prieskoniu. Šlykščiausia, kad sunku sugrįžti prie teksto, kuriuo pasinaudojai ir palikai kentėti. Skaudžiai kentėti. Gilus tekstas kenčia, kai iš jo padarome paviršiuje kabančią marionetę.   

Mes skubame. Lekiame, skuodžiame, bėgame į gyvenimą, į šiandien, į rytoj, į urbanizuotą gatvę...galų gale — į save. Bet! Kiekvieną akimirką — garsais, judesiais, žvilgsniais, prisiminimais — susiduriame su kito buvimu ir netgi vienatvės pagalba negalime pasislėpti. Esame sukurti dalintis. Todėl sėdame ir rašome, tikėdami, jog šis žodis ne veltui, jog jis turi potencijos paliesti kažkur giliai sieloje spragsintį amžinumo žiogą...

Skaitome kaip kritikai, kuriems reikia greitai atrasti obuolio sėklą. Taip mąžta estetinis malonumas, mąžta ir prasmė. Smagu matyti, kaip meiliai ir pamažu skaito vaikai. Jų akytės slankioja į kairę ir į dešinę, nors jiems nesvarbu politika, vairavimas ir nūdienos aktualijos, jie tenori pažinti skaitymo galią. O mes, ar užaugome, kad skubame? Ne, tik nerimastingai bijome momento, kada teks sustoti ir perskaityti visą paties sukurtą ir suvoktą tekstą sielos teksto kūrėjui. Juk bus taip nuobodu skaityti. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės