Mare Liberum
Ernestas Noreika. Plaukiančio vienuolyno sanatorija

2011-02-15

Kartais taip nutinka, kad pramerki akis ir supranti, jog esi plaukiančiame vienuolyne, kuris tave - kraujo, odos ir kaulų namelį gabena į galbūt dar neatrastą kraštą. Esi paprastas pagonis ar taškas , garbinantis didelę € raidę, o gal vazoninis narcizas, žydintis ant limbo palangės ir vis žvilgčiojantis į savo atvaizdą, kuris atsispindi Dievo lūpinėje armonikėlėje. Į vandenyną nė nežvilgčioji, todėl nepastebi šachmatais žaidžiančių delfinų, kurie figūrėles išsidrožė iš įvairiaspalvių koralinių rifų ir romo padauginusių kapitonų savo mažuose žvejybiniuose laiveliuose šokančių striptizą tarp dantų įsikandusių pusę nedegančio cigaro, kuris turėtų simbolizuoti amžiną triumfą.

Dienomis lindi savo kajutėje ir supranti, kad žiūrint pro šios celės langelį gyvenimas atrodo aptakus, tikras O raidės įsikūnijimas, tarsi stebėtum žuvį, kuri reikalauja oro perlo. Bet kiek gi galima sau leisti vienatvės? Vienatvė brangiai kainuoja, ypač šiais laikais. Tad tūnoti laivą primenančio vienuolyno kambarėlyje per didelė prabanga, juolab tvirtai esi apmąstęs ir pasmerkęs pižonizmą, iškapojęs visas aristokratijos šaknis ir savo sielą, sveriančią 11g pridavęs lombarde.

Dienomis drįsti išlysti iš savo sraigės namelio ir sau leidi keletą minučių apsižvalgyti aplinkui. Tas neregėtas salų ir kalnų grožis įsminga šviesos adatom į regos lauką, kuriame yra išsiuvinėjamas tarsi kažkokios dieviškos būtybės rankomis, kuri dar ilgai nebus įsprausta į jokią ikoną. Kaip ją būtų galima įtalpinti į mažą paveikslėlio kvadratėlį žmogaus prisilietimo pagalba, jei ji yra dieviška. Žmogus neįgalus vaizduoti tai, ko nėra matęs. Taip kaip neįmanoma pamačius suvirpintą vandenį pavaizduoti jį suvirpinusios žuvies veido. Be to žuvys kaip ir visos dievybės niekada nemėgo pozuoti.

Dienos senka. Matai kaip kapsi ugnies smėlio lašai. Laikrodis stovi stalo viduryje. Užtat savo kambarėlyje gali taupyti elektrą. Nereikia įjungti elektrinių žvakių, tokių, kokios taupumo sumetimais įrengtos bažnyčiose, taupant vašką. Laikrodis apšviečia visą tavo nuosavą erdvę. Prisėdi ant bambukinės kėdės ir stebi ugninio smėlio kūlversčius, kurie panašėja į liūtus šokinėjančius per ugnies lankus ir žinoma, užmiršti negalima degančios žirafos. Stebi kaip smėlis virsta į jos tystantį kaklą ir supranti, kad žmonijos istorija nepasikeitė, nors žirafa pirmesnė pasiekė rojaus sodus ir suvalgė visą obelį, ant kurios kabėjo uždraustas raudonas taškas.

Kartais palikęs oranžinį laiko švyturį išsliūkini nakčia ant denio ir baltom kreidelėm bandai apvesti savo likimo figūrą. Bet viskas perniek. Nes likimas liūdesio kreidele jau seniai apvedęs tavo sielos kontūrus. Ir pasijauti mažesnis už ugninę smėlio dalelę, mažesnis už žuvies žvyną, už tyliausiai ištartą raidę ar oro gurkšnį, tokį mažą, kokį gali įkvėpti tik žiogo kūdikis.

Grįžti į savo sielos kajutę ir bandai susirangyti lotoso poza viduryje lyg degančio smėlio laikrodis, aplinkui miegantys tigrai net nejaučia tavo buvimo, kaupiesi, pradangini aplinką su tigrais, laikrodį ir kajutę, mažą apvalų langelį, pro kūrį gyvenimas atrodo aptakus, kaip tas raudonas taškas, kurį suvalgė žirafa. Kažkur dingsti ir tu, kol galiausiai nukarpai visus nirvanos laidus, nes suvoki, kad esi tik kažkieno kito meditacijos forma.

Spaudžia smilkinius. Suintensyvėja vidinės ausies klausa, ima pykinti ir supranti, kad bus apsėdus jūrligė. Niekada nemėgai keliauti vandeniu, o ypač plaukiančiais vienuolynais. Tačiau nieko negali padaryti, kai vienuolynas pats tave praryja, duoda mažą kambarėlį ir neapsakomo grožio horizontą, nepanašų į nieką kitą, tik į patį save.

Atrodytų gydaisi. Nuo paties savęs. Ištirpini kūną ir lieki tik sielos lydinys sveriantis 11g. Deja, jis jau priduotas ir išskirstytas dalim. Tavo siela dabar išsimėčiusi ir sulipui su įvairių daiktų formomis ir kūnais. Kažkas tave liečia, kažkas iš tavęs geria, ar grožisi statulėlės forma, kurios dalim dabar esi ir tu. Norėtum , kad grožėtųsi tavo sielos dalim, kuri yra statulėlės formoje, tačiau 1g sielos sunku pastebėti, yapč kai tame tauriajame sielos metale tūkstantis ir viena nuodėmė. Gaila, bet jų žirafa nespėjo suvalgyti.

Tada suvoki dėl ko esi plaukiančio vienuolyno figūrėlė, išdrožta iš kraujo, odos ir kaulų. Dėl ko esi tik pagonis ar taškas, tik girgždanti Dievo lūpinės armonikėlės kakofonija. Jūrligė tampa tavo paties šešėliu, kuris krinta naktį, skambant mėnulio fortepijonui. Šlykštiesi savo atvaizdu, kurį matai kajutės langelyje ir imi pastebėti mažus žvejų laivelius, tolimuose krantuose mojuojančias moteris su rausvomis skrybėlaitėmis, kurios susilieja su žydinčiais aguonų laukais. Ir nervingai tvinkčioja akys. Imi busti. Iš kažko. Nesupranti. Jauti kaip sunkėja vidus. Atgauni gramą po gramo. Atsimerki, plunksnų svarstyklėmis pasveri sielą. 10 g. Ir suvoki, kad vieno gramo niekada nebeatgausi. Už tai, kad kažkada drįsai būti gimdomas.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės