Mare Liberum
Ernestas Noreika. Švenčių patologija arba plastmasė ir egzistencija

2011-01-03

Būna, kad rytas išaušta tyčia tam, jog per metus vieną kartą galėtum suprasti: didžiosios ir laukiamiausios šventės užduso po sniegu, kurį ir taip vos prisišaukė Naujiesiems ne meteorologai, o koks pusnuogis šamanas su šikšnosparnio kaulelių, vilkų dantų bei mažų kaukolyčių karoliais. Nebelieka stalų, nukrautų keptais fazanais ir prinokusį obuolį žiaumojančiais paršeliais, želatininių bokštų, kuriuos prarijo vaikiško terorizmo burnos, silkės, kuri buvo likusi nuo Šv.Kūčių, ir net sidabrinių žvakidžių, kurios deportuojamos į spintelės šalį tam, kad būtų kur degti laiko žvakėms ir apvarvinti viską pilku ir puriu dulkių vašku. Kitais metais jis sudirgins nosį ir už tiesą bus nusičiaudėjama: „Kaip greitai bėga metai“.

Lieka tik eglė, kurios byrantys spygliai primena, jog diena jau ilgesnė, nors ir nedaug - bet bent per gaidžio žingsnį. Žinoma, jei eglutė plastikinė, ji niekada nebyrės, bent jau iki tol, kol perdėtas švenčių džiaugsmas neprivers vaiko griebtis žirklių. Tik gaila, kad tikrojo eglės kvapo net ir norėdamas neįpūsi. Ji tarsi guminė moteris – gali džiaugtis ja, o ji tau niekada nepažers priekaištų aštria forma, bet kada galėsi uždaryti sandėliuke ar pakišti po lova, tačiau niekad taip ir neužuosi naujojo chanell nr.*

Lieka tik Trijų karalių žygis, kurių vardai nemažiau keisti nei lapeliai plėšomame kalendoriuje, kabančiame ant beveik kiekvieno pensininko kambario ar virtuvės staktos. Na, pražygiuos - ir kas? Liks tik pėdos - gal šešios, gal dvi, - nes dėl vaizdo bent vienas privalo pasivaidenti, o kiti du gal bus užsiėmę karališkais reikalais (turbūt norėjau pasakyti, kad veiks nieko).Vis dėl to tai irgi veikimas ir daugiau nei nieko neveikimas.

Po trijų ir po karalių, visiškai apsinuoginti pasiruošusi eglutė išgrūdama tiesiog per langą ar tempiama laiptų narvelyje žemyn. Jei rankose laikai jau nebe tokią agresyvią eglę, tai visi laiptai veda žemyn. Tik įdomu, ar Dievas eina į mišką kirsti spyglužėlės žaliuonėlės šventėms, nes jeigu taip, tai Jis vienintelis, kuris savo Sūnui gimtadienio proga vietoj  torto pastato eglę, nusegiotą žvakutėmis. Manau, kad danguje visi švenčia J. Kristaus gimtadienį, kitaip Jis nebūtų iš kūdikėlio virtęs į vyrą su hipiška šukuosena ir A.Ginsbergo barzda. Ką jau kalbėti apie girtuokliaujančius angelus ir karts nuo karto pareigas pamirštančius Dievo tarnus žemėje. Bet kas žmogumi gimė, tam atleistina.

Vis dažniau pastarieji pamirštami, kaip ir jų darbovietės – bažnyčios. Nesakyčiau darbovietės, jei tai nebūtų darbovietės. Juk grįžę namo jie taip pat turi pasipuošę eglutę, kurią sąžiningai pirko iš girininko už netyčia kišenėn įkritusį pinigą iš aukų pintinės, nes miškelis, juoda kunigo sutana ir kirvis, apsirišęs galvą raudona dažų juosta, nelabai kasdieniškas vaizdas, juolab vogti yra nuodėmė, o švari sąžinė - jau žingsnis link išganymo. Arba link Dievo, bet ne Dievo link. Todėl gaila, kad darbe iš jų reikalaujama tiek daug, o ypač celibato laikymosi: jei to celibato reiktų laikytis firmų direktoriams, kurių kabinetuose dažniausiai nykštukinio dydžio plastikinės eglutės, jiems tektų atleisti asmenines sekretores, o kai jų nebeliktų, tektų įsigyti meilužę ar - pagal šiuolaikines tendencijas – meilužį ir mokėti truputį daugiau nei algą, dar ir kurti pažadus apie skyrybas su žmona. Va čia jau būtų nuodėmė.

Gaila ir to, kad kunigai niekada nepajus, ką reiškia švęsti šventes su savo šeima. Taip, yra tėvai, tačiau kaip ir mūsų kiekvieno esamybė, taip ir jų, negali egzistuoti be fiziškumo, nes šeimyninis ratas užsidarys. Gal tada ir išmuša didžiausia vienatvė, didžiausias liūdesys, kuriam neprilygsta net geltonoj lempų prieblandoj skambantis varpas, nors ir vienišas, turintis savy tik viena fonema tesiskiriantį plakalą. Ir kas pasakys, kad jo širdis geležinė? Niekas, nes ji varinė.

Nes varis ir sidabras, auksas ir paprasčiausia geležis esame mes. Viskas prabėga ir pabėga. Tos pačios savižudės eglės po švenčių iššokinėjančios per langus ir tie kepti fazanai, paršeliai ir griūvantys bokštai. Ir laikas nežino, ar mes tikime. Jis žino tik tai, kad netikėsime. Tik tas masinis liūdesys, kad viskas baigėsi. Kad spalvoti žaisliukai grįžta į dėžutes, kuriose nesijaučia saugūs. Ir sako, kad su kiekvienais metais gyvenimo tempas greitėja. Vis greitėja. Kaip ir šie atėję: dvidešimt... vienuolika.. nulis....Tas nulis ne kas kita, kaip plastike skandinamų švenčių pilnatvė...

Ir vėl girdžiu, kaip kažkas pusbalsiu skaičiuoja: dvidešimt...vienuolika... Jei taip, kitais sugrįšime į pradžių pradžią, kur nebus nei devynių ar dvylikos patiekalų per šv.Kūčias ir net Kalėdų ir Karalių, tada ir gaidžio žingsnių ir manęs, o jei manęs, tai ir šito teksto, jei šito teksto tai ir tavęs - galbūt tik pilnatvė, kuri klaidžios apsivilkus vėjo kailinius, nes forma, kuri reikalinga jai egzistuoti, dar neatsirado. Žmogus dar negimė.

Kulturpolis.lt

_________________________

*skaičius apie kurį dabar negalvoji

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės