Tekstai
Kristina Kučinskaitė. Klaipėdos veidai. Miestas kaip dienoraštis (I)

2010-07-26

„Tam, kas pro jį praeina neužsukdamas, miestas yra vienoks, ir jau visai kitoks tam, kas įkalintas jame ir niekad neišeina; vienoks jis, kai atvyksti į jį pirmąsyk, kitoks, kai jį palieki, kad nebesugrįžtum <...>,“ – rašė Italo Calvino - italų žodžio ir vaizduotės virtuozas, intelektualas, eksperimentuotojas romane „Nematomi miestai“.

...Kaip, kada, kam gimsta miestas? Kokie jo žmonės? Klaipėda? Koks tai miestas? Ar miestas? Kaip čia būname?..

Kristina Kučinskaitė - ekologiškos kultūros gido OZONAS vyr. redaktorė
LFS Klaipėdos skyriaus projektų koordinatorė

Nesu klaipėdietė. Gyvenau tolimame gražiame kaime, gyvenau Šiauliuose, gyvenau Klaipėdoje, tada Vilniuje, o praėjusį rudenį nutariau dar kartą pagyventi Klaipėdoje.
Ir gyvenu. Be kačių, be gyvenimo moto, be kavos, bet su daug suknelių.

***
Štai taip jau pusdienį stumdau ženklus „word‘e“, įvairiai grupuoju žodžių batalionus, bet jie vis tiek atrodo gerokai apleipę nuo karščio. Neįtikinantys. Raiši, yrantys per kablelių ir taškų siūles. Pasiunčiu „delete“ monstrą, kad juos prarytų. Ir pradedu iš naujo.

Jei vėliau nejausčiau sąžinės graužaties priepuolių, šį įrašą užpildyčiau svaigiomis vizijomis, kurios materializuojasi mano tamsokame kabinete. Apie nesibaigiantį horizontą, prinokusius persikus ir katytės kailio švelnumo vėją. Asociacijų grandinės kabės žvangteli susilietusios, o kažkur gerklės pradžioje suburbuliuoja Cesar Valejo, nuolat parazituojantis viename mano smegenų vingyje: „Kas nesako katytei katyte katyte? O dieve! Aš, kuris tik tiek ir vien tik kad esu gimęs! O dieve! Aš, kuris tik tiek ir vien tik kad esu gimęs!“.

***
Ir vėl... Bet tingiu trinti. Šitas miestas pastarosiomis dienomis pernelyg tvankus. Net nuolat visus apleidžiantis laikas atrodo nebesvarbus. Ir praėjusių dienų paveikslėlius apžiūrinėju be praradimo jausmo. Ir išvis kam reikėjo mane - tik tiek ir vien tik tiek, kad gimusią - įtraukti į tvankumo kupinus dienų vagonus.

Pavyzdžiui, buvo viena diena, kai supratau, jog praleidau jazminų žydėjimą. Paskui buvo šeštadienis. Aš tautiškai krimtau šašlykus, užsigerdama šaltibarščiais, o paskui įsmukau į Menų doką, kur miesto šansonais skambėjo „Ljiljana Petkovic Orchestra“. Tą pat naktį rašydama renginio apžvalgą pasidaviau momentiniam romantikos priepuoliui ir pripliurpiau apie svajingumą, ilgesį, sidabrinių lapių kailinius ir vienatvę. Muzika, kurią antrinama grupės sielai, Manuelai Krausei, pavadinau urbanistiniu folkloru, iš tiesų priminė vietas, kuriose niekada nebuvome, bet manomės žiną, kokios jos yra. Dėl to koncerto metu pelnytai jautėsi kutenanti nostalgijos migla, krapnojanti ant susirinkusiųjų galvų. Dabar kyla pagunda pasišaipyti iš savęs ar iš kitų, bet, kita vertus, Umberto Eco jau kadaise sakė, jog mūsų patirtys yra filtruojamos per „jau matytus“ vaizdinius. Kasablankiški barai, barai, kur rezgamos intrigos, kur cigaretės smilksta kandikliuose, o moterų akys apvestos ryškiu pieštuku... O taip, mes juose tikrai buvome.

Su Menų doku mane sieja švelnūs simpatijos ūgliai, ten bėgioja gražus šuniukas, o aš visai įtariu, kad komanda gali šiek tiek praplėsti uostamiesčio kultūros mylėtojų akiratį. Mat kartais atrodo, kad visi „relaksaciniai“ muzikiniai renginiai apsiriboja dainuojamąja poezija. Sutinku, reikia gyvenime nuoširdumo ir gėrio, bet lygiai taip pat reikia ironijos ir jos giminaičių. Su tuo nuoširdumu kartais taip būna – ima ir progresuoja į aklą banalumą.

Tiesa, minėta šeštadienio grupė nekvepėjo labai didelėmis naujovėmis – šiek tiek elektronikos, jausmingo vokalo, dailių vizualizacijų, bet bendras tonas pataikė į uostamiesčiui įprastą stilių.

***

Nuo vokiškos romantikos tik vienas lengvas šuolis į karščiu dvėsuojantį ketvirtadienį, kuris žymėjo aštuntąjį kartą vykstančio tarptautinio folkloro festivalio „Parbėg laivelis“ pradžią. Marširuodama turgaus gatve, virtusia Klaipėdai įprastu jomarku, pastebėjau, kad mugėje akių nebadė „turginiai“ kičai. Viskas savo gaminta... Nors kita vertus (gal čia kaltas amžius ir keisti dvasiniai augliai) nemanau, kad žaviuosi visais tais dekoratyviniais dirbiniais, kuriuose a la adaptuojama tradicija ir kurie visi urmu važinėja iš vienos mugės į kitą. 

Perfrazuoju vieną demonišką prancūzų genijų – subtilumo trūksta mūsų gyvenimams. Ir daugiau pamario. Ne dėl šovinizmo. Dėl gyvybės. Nes ta bendrą „tradiciško lietuviškumo“ antspaudą turinti mugės frančizė jau gerokai pabodusi. Man tiktų kur kas mažiau prekystalių, bet įdomesnių. Kita vertus visai džiūgavau aptikusi, kad Šiaurės Lietuva uzurpavo alaus ir giros sektorių. Su vienu pakruojiečiu prekeiviu net susidūsavom iš to kraštietiško bendrumo jausmo (pastebit, natūraliai rašau „prekeivis“, vietoj „amatininkas“)...

Pats festivalis paliko neblogą įspūdį, net mano kiek įtariems draugams. Kaip pora sakė, jis gražus vien tuo, kad nors jame daug lankytojų – nematyti apgirtusių fizionomijų, kuriomis tiesiog žydi legendinė Jūros šventė. Be to visai smagu pasiklausyti įvairių tautų ansamblių, ir įsivaizduoti, kad kartu su muzikos bangomis sugeri nors mažą dalelę svetimos kultūros. Spėjau įkišti ausis tiek į Teatro aikštę, tiek į Menų kiemelį. Klausytojų ir smalsautojų srautas vakarais visur buvo nemenkas. Gailiuosi tik kad nespėjau įkelti kojos į naktišokius, mat visai netyčia užstrigau su dviračiu Kuršių Nerijoje. Kažkaip įsivaizduoju, kad tie naktišokiai ir turėjo būti gyviausias bei įdomiausias renginys.

***

Būtų galima baigti, bet koja kiša penktadienis. Pastarieji mieste jau ima versti juokauti apie renginių Niujorką... Ir dabar – už kampo šurmuliavo mugė. O mūsų galerijoje savo egzotišką fotografijų parodą, surinktą per metus su viršum praleistus Saudo Arabijoje, pristatė energingoji viešnia iš Vilniaus Vilma Samulionytė. Kalbėdamos su parodos autore apgailėjome faktą, kad dauguma lankytojų į ekspoziciją ateis ieškodami žurnalistinio reportažo. Dėl to jie gali likti kiek nustebę, kad vietoj vizualizuotų vidurio rytų stereotipų ras kiek tai įmanoma objektyvų pasakojimą, žingsnis po žingsnio smalsios keliautojos konstruotą draudimų ir princesių šalyje.

Vos spėję uždaryti savo vernisažą, visi iš Tomo gatvės persikėlėme į Aukštąją, kur jau būriavosi norintieji aplankyti pirmąją parodą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose. Ten buvo pristatytas grandiozinis dvišalis šiuolaikinės lenkų ir lietuvių tapybos projektas „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“. Vieni atidarymo svečiai stengėsi kantriai tverti Agnės Jonkutės performansą „Iki tol nuosprendis galioja“, kur monotoniškai drisko juodo audinio juostelės. Kiti vis sprukdavo laukan gaudyti gaivesnių vėjo šuorelių ir plepalų gijų. Ten sutikau ir porą pažįstamų menotyrininkių iš Vilniaus. Tad šiame renginyje daugmaž praturtėjau žiniomis apie prie ŠMC atidarytą parduotuvę, kur galima nusipirkti gerų batų. Apie parodą nieko nerašysiu. Akivaizdu, kad per atidarymus jos nėra lankomos. Grįžti reikia tyloj ir ramybėje. Iš atminties traukiu tik Basia Banda kūrybą, kuri savo geiduliais, kaltumu-nekaltumu privertė šiandien pasiknaisioti po savo lentyną ir susirasti Witold Gombrowicz, kuris sugriežtų net paties Žmogiškiausio žmogaus kompleksais.

***

Ir pabaigai. Tebestoviniuojant prie parodų rūmų, pro šalį ant arklio prajojo viena iš „Parbėg laivelis“ festivalio dalyvių. Karštame vakaro katile ši kito laiko ir kito renginio šukė pasirodė kaip erdves sulydantis gestas. Čia ir ten nesvarbūs – viskas susiję, viskas susiliečia.
Bent jau man taip atrodo.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės